– Sako, kad vaikystėje visada būna vienas momentas, kai durys atsiveria ir įleidžia ateitį. Pradėkime pažintį su Jumis nuo vaikystės.
– Gimiau Kaišiadorių rajone, miškų apsuptame Paberžės kaime. Dar ir dabar prisimenu beržynus, žemuogių pieveles, papievių gėles ir pavasarį patvinusias upes, kai reikėdavo eiti į mokyklą siauru lieptu, kurį, atrodė, tuoj tuoj nuneš įsismarkavusi upė. Skaityti mokėjau nuo ketverių metų, todėl mokytis nebuvo sunku, ir tai pastebėjusi mano pirmoji mokytoja Stasė Gerdvilienė paskyrė mane mokyklos „bibliotekininke“.
Labai džiaugsmingos tai buvo pareigos: išduodavau vaikams knygas, o pati jas galėjau skaityti be jokių apribojimų. Mama net bardavosi, kad vakarais taip ilgai skaitau, gesindavo šviesą (teko slapta, pasišviečiant prožektoriumi, užbaigti neperskaitytas istorijas).
Esu jauniausias vaikas šeimoje, todėl daug išmokau iš savo vyresniųjų seserų. Buvau tik pradinukė, o jos jau studijavo Vilniuje, ir grįžusios savaitgaliais daug pasakodavo apie naujus operos spektaklius, parveždavo knygų, plokštelių su tuo metu garsiais atlikėjais Jonu Stasiūnu, Elena Čiudakova.
Šeimoje skambėdavo dainos, visi mokėjome groti akordeonu, mandolina, dainuodavome ir iš klausos mokėjome pritarti, prituravoti. Vėliau, pradėjusi lankyti Muzikos mokyklą, grojau obojumi – ypatingai skambančiu pučiamuoju muzikos instrumentu.
– Ir Muzikos mokykla atvėrė kelią į pedagogiką?
– Į Muzikos mokyklą Kaišiadoryse reikėjo važiuoti autobusu 15 kilometrų. Pamilau obojų, nes turėjau labai gerą mokytoją – Ritą Šniukienę (buv. Hiksaitė), todėl, baigusi Muzikos mokyklą, nors dar tebesimokiau paskutinėje Kaišiadorių vidurinės mokyklos klasėje, įstojau neakivaizdiniu būdu į Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą, tiesiai į II kursą.
Baigiamoji vidurinės mokyklos klasė, abitūros egzaminai, studijos konservatorijoje ir... pakvietimas dėstyti obojų Muzikos mokykloje, nes ten nebeliko mokytojo. Taip man, šešiolikmetei, atsivėrė dar vienas kelias – į pedagogiką.
Buvo nelengva, bet įdomu. Ryte pamokos mokykloje, po pietų darbas Muzikos mokykloje, o kai kuriomis dienomis traukinuku iš Kaišiadorių teko vykti į sesiją ar paskaitas Vilniuje.
Taigi, gavus brandos atestatą, nereikėjo galvoti, ar rinksiuosi muziko profesiją. Jau daug vėliau, kai baigiau muzikos teorijos ir kompozicijos specialybę, atvykau gyventi ir dirbti į Alytų, o studijas tęsiau tuometinės Vilniaus konservatorijos Klaipėdos fakultetuose, įgijau muzikos mokytojo kvalifikaciją.
Šiandien galiu pasidžiaugti, kad teko išbandyti įvairias Alytaus miesto ir rajono mokyklas: pirmoji darbovietė lopšelis-darželis „Nykštukas“, Svetlanos Žadeikienės privati pradinė mokykla, dabartinė Piliakalnio progimnazija, Alytaus kolegija ir, žinoma, Alytaus muzikos mokykla, kurioje 1977-aisiais dirbau dar sename mediniame pastate miesto centre.
Mokytoja metodininke, vėliau mokytoja eksperte tapau palaipsniui, apginti kvalifikaciją buvo sudėtinga, teko gintis prieš visos Lietuvos savo srities specialistus.
Dalyvavimas mokslinėse-praktinėse konferencijose, mano inovatyvūs pranešimai apie muzikos ir spalvos sinergiją patraukė klausytojų ir konferencijų organizatorių, mokslininkų dėmesį. Mane pakvietė studijuoti doktorantūroje, pasirinkti aktualią temą. Prasidėjo akademinės veiklos metai.
Po Nepriklausomybės atgavimo viena aktualiausių buvo neįgaliųjų socialinės integracijos tema. Nuo 1997 metų, vadovaujant prof. habil. dr. Albertui Piličiauskui, sukūrėme Lietuvos muzikos terapijos asociaciją, 5 doktorantai pradėjo mokslinius tyrimus specialiųjų ugdymosi poreikių vaikų (tuomet jie buvo vadinami neįgaliaisiais) meninio ugdymo srityje, Alytaus muzikos mokykloje įkūrėme „Credo“ klasę, kuri dabar švenčia savo veiklos 25-metį.
Viskas buvo nauja – jokios literatūros, užsienio duomenų bazės dar neprieinamos arba jos pasiekiamos tik po kruopelytę. Prisimenu, kaip mano mokslinio darbo vadovas pasakė: „Pamiršk, ko buvai mokoma per pedagogikos paskaitas, ir imk kurti savo pedagogiką.“
Pasakysiu sąžiningai – rašydama mokslinį darbą į viską žiūrėjau per savo praktinio darbo prizmę, turėjau būrį mokinių, kurie padėjo atsakyti į rūpimus klausimus. O jeigu nepadėjo vaikai, tai atsakydavo jų tėvai. Teorijas, tiksliau dalį jų, rinkausi iš užsienio bibliotekų, asmeninių pažinčių su iš JAV atvykusiais švietėjais.
Kaip visada mano gyvenime – atsirado ir alternatyva. Švietimo ir mokslo ministerija atrinko mano kandidatūrą sukurti vadovėlį „Opera“. Taigi, nuo keturių ryto, kai „švariausia“ galva, iki pietų – disertacija, o vakarinis laikas, mielas širdžiai, operos pasaulis. Taip mano knyga „Opera“ ir disertacija gimė tuo pat metu – 2000 metais.
Knygos „Opera“ pristatymas Alytaus miesto teatre patraukė daugelio alytiškių dėmesį, šia knyga muzikos pamokose naudojasi Lietuvos mokyklų mokytojai. 2001-aisiais už operos meno puoselėjimą buvau apdovanota Alytaus miesto savivaldybės kultūros premija, dar po dvejų metų, 2003-iaisiais, buvau įvertinta už specialiųjų ugdymosi poreikių mokinių integraciją Alytaus miesto Tarptautinės mokytojų dienos premija.
Didžiausias mano, kaip mokytojos, įvertinimas už darbą su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais mokiniais – 2006-aisiais suteiktas Metų mokytojos vardas.
– O Jūsų doktorantūros studijos nutiesė kelius, kad Alytuje pagausėtų magistrų?
– Rašydama disertaciją net keletą kartų per savaitę važinėdavau į Vilnių – doktorantūros studijos, archyvinės medžiagos analizė Martyno Mažvydo bibliotekoje, konsultacijos su profesūra. Studijuoti teko jungtinėje Vilniaus universiteto, Šiaulių universiteto ir Vilniaus pedagoginio universiteto doktorantūroje, todėl medicinos ir psichoterapijos dalykus studijavau pas prof. dr. Dainių Pūrą ir doc. dr. Rasą Bieliauskaitę (VU), psichologiją pas prof. habil. dr. Vytautą Gudonį (ŠU), meninio ugdymo dalykus pas prof. habil. dr. Vaidą Matonį ir Albertą Piličiauską (VPU).
Vilniečiams, žinoma, lengviau. Kaip sakoma, ir pokalbiai koridoriuose kartais padeda išspręsti kai kuriuos klausimus. Ne kartą teko ir pakovoti dėl savęs, mokslo pasaulis, kaip ir kiekviena kita sritis, yra sudėtingas, kartais ir žiaurus.
Su šviesiausiais linkėjimais prisimenu tuometinį rektorių akademiką Algirdą Gaižutį, Ugdymo fakulteto prodekaną prof. habil. dr. Vaidą Matonį, Meninio ugdymo katedros vedėją doc. dr. Jolitą Kudinovienę, reikliai ir objektyviai vertinusius mano mokslinę, akademinę veiklą.
Jų dėka užsimezgė bendradarbiavimas su Alytaus miesto savivaldybe, ir 2006 metais po bendradarbiavimo sutarties pasirašymo grupė dėstytojų sutiko važinėti į Alytų dėstyti paskaitas magistrantams, kurių susidarė beveik trys dešimtys.
Muzikos mokyklos patalpose buvo tinkamos sąlygos – muzikos instrumentai, kompiuteriai, auditorijos. Beveik visi tos laidos edukologijos magistrai dabar dirba Alytaus muzikos mokykloje ir kitose miesto švietimo įstaigose – Jureta Šametienė, Gita Karnilienė, Giedrė Škarnulienė, Renata Ononigvė, tarp jų ir magistrės, kurioms aš vadovavau: Violeta Ligeikienė, Asta Daironienė. Magistrai sėkmingai dirba ne tik Alytaus mokyklose, bet ir Alytaus miesto teatre – Eglė Juškaitė, Eglė Kordiukovaitė, Jonas Gaižauskas, teatro mokytoja dirba Ieva Ivanauskienė.
Dveji metai alytiškiams magistrantams tapo atsinaujinimo ir iššūkių metais – beveik trys dešimtys tyrimų įvairiose miesto mokyklose, straipsniai, diskusijos ugdymo temomis su profesionaliais dėstytojais paliko neišdildomą pėdsaką. Ryšiai su jais nenutrūko: doc. dr. Dalia Karatajienė dažnai skaito Alytaus mokytojams paskaitas seminaruose, prof. Vaidas Matonis pasidalija naujausiomis aktualijomis, recenzuoja leidinius, konsultuoja.
– Ką Jums reiškia dėstyti aukštojoje mokykloje?
– „Tu esi gimusi kalbėti prieš auditoriją“, – kažkada po mano pranešimo tarptautinėje konferencijoje Alytaus kolegijoje pasakė tuometinis jos direktorius dr. Vytautas Lubauskas. Jaučiu klausytoją, matau, kada jam įdomu, kada pradeda nuobodžiauti. Su savo studentais, būsimaisiais mokytojais, visada randu bendrą kalbą, nes mano dėstomi dalykai specifiniai – specialusis meninis ugdymas, muzikos terapijos proceso vertinimas, įtraukusis ugdymas, o ir studentai – meno žmonės.
Aš jiems sakau, kad negalime žaloti mokinio savo nežinojimu, reikalaudami to, ko žmogus niekada neatliks, nes nebus pajėgus atlikti. Turime žinoti vaiko stiprybes, mokėti „apeiti“ kai kuriuos dalykus, sukurti pozityvią aplinką. Turime save parengti susitikimui su vaiku.
Būsimieji mokytojai labai atsiskleidžia, kai su jais nueiname į mokyklą susitikti su specialiųjų ugdymosi poreikių mokiniais, drauge su jų mokytoja bandome pravesti dalį pamokos arba suorganizuoti renginį.
Prisimenu vieną atvejį: pamoka prasideda 9 valandą ryto, studentams pasakau ateiti prieš 15 minučių, susitiksime mokyklos hole. Visi susirenka, tačiau vienas vėluoja dešimt minučių. Laukiame. Atbėga išsidraikęs, sušilęs, teisinasi, kad pateko į kamštį, vėlavo troleibusas. Po pravestos pamokos kalbamės – ar taip turi ateiti mokytojas? Ar kaltas „negyvas daiktas“ troleibusas, ar pats žmogus, nepasilikęs daugiau laiko atvykimui? Juk piniginės nekaltini, jeigu ji tuščia? Kas kaltas? Studentai juokiasi. Gal prisimins šį palyginimą ilgam?
– Pakalbėkime apie Alytaus muzikos mokyklą.
– Muzikos mokykloje labai svarbi yra mokytojo kvalifikacija – jis turi būti ir geras pedagogas, ir geras muzikantas. Pasiekiau, kad beveik 50 proc. mokytojų šiuo metu turi magistro laipsnį, nuolat kelia kvalifikaciją, skaito pranešimus, leidžia metodinius leidinius, parengia per metus apie 200 tarptautinių ir šalies konkursų laureatų, garsina Alytų užsienyje, o mokyklos jaunieji talentai nuolat matomi ir girdimi savo miesto renginiuose, svarbiose šventėse.
Drauge su talentingų mokytojų ir mokinių komanda išgarsinome Alytaus miesto vardą užsienyje (muzikinis tiltas su Ročesteriu, JAV, 2014; pirmoji vieta tarp jaunimo simfoninių orkestrų Nerpelte, Belgija, 2020; projektinės veiklos ir aukščiausi konkursų apdovanojimai JAV, Italijoje, Vokietijoje, Švedijoje).
Muzikos mokykla – tai muzikinė šeima. Man tai buvo kūrybos ir dvasingo meno oazė. Mokiau dirbti komandoje, išlaikyti balansą ir harmoniją, be kurios muzikavimas nebūtų įmanomas. Muzikoje reikalinga disciplina, švara ir estetika – šito mokome ir savo mokinius: kaip suskambės muzika, jeigu vienas jos dalyvių pavėluos groti bent dalelę sekundės, ar išgaus netinkamo aukščio garsą? Jeigu smuikininkas paims instrumentą nešvariom, riebaluotom rankom? Jeigu į sceną bandys užlipti nevalytais bateliais? Aukšti rezultatai, kuriuos girdi visuomenė, konkursų laureatai negimsta per savaitę ar metus.
Mokykloje kiekvienas randa savo vietą – jeigu nemėgsti groti solo, įsijungi į ansamblį, įvairius projektus, atitinkančius poreikius ir galimybes. Labai daug padėjo mokinių tėvai, Mokyklos taryba, kurios pirmininkas Egidijus Mensevičius. Ačiū jiems, ypač tokio bendradarbiavimo reikėjo mokantis nuotoliniu būdu.
Yra sakoma, kad jeigu ne kunigaikščio Mykolo Oginskio parama, mes nebūtume turėję Mikalojaus Konstantino Čiurlionio… Džiugu, kad mūsų jaunieji talentai visada sulaukdavo paramos iš Alytaus miesto verslininkų, visuomenininkų. Išskirtinį dėmesį savo buvusiai mokyklai rodo operos primadona Justina Gringytė – ji įkūrė savo vardo labdaros ir paramos fondą, paskyrė mokiniams kasmetines stipendijas, rūpinasi jaunų talentų puoselėjimu, padeda į Alytų pakviesti garsiausius Lietuvos atlikėjus.
Visuomeniniai Zonta, Rotary, Alytaus Dzūkijos LIONS klubai, „Oranžinis choras“, „De Žavu“ choras, UAB „Vita Baltic International“ ir asmeniškai Vladislavas Gunevičius, Antanas Andrulionis, Česlovas Daugėla, Semionas Bondarevas, Marytė Karpavičiūtė-Bagdanavičienė – ačiū Jums už įsigytus brangius muzikos instrumentus, vaikų galimybes išvykti į užsienį, sukurtą mokinių stipendijų fondą.
Šiandien mokykla švytinti, atnaujinta, miesto vadovų ir administracijos rūpestis profesionaliąja kultūra jaučiamas nuolat, o atėjus energingai ir reikliai vadovei Gabrielei Dambauskaitei, gal mokykla suskambės savo veržlumu, muzikinis kaleidoskopas suksis naujomis spalvomis – juk jaunimas mato kitaip?
– Ypatinga Jūsų veiklos mozaikos dalis – muzikos terapija?
– Alytaus sveikatos sistemos priežiūros ir globos bei slaugos įstaigose jau 2005 metais pradėjau įgyvendinti muzikos terapijos sveikatinimo programas. Kadangi esu dviejų nevyriausybinių organizacijų „Senoji muzika“ ir „Etnomuzikos terapijos asociacijos“ vadovė, inicijavau tarptautinius muzikos terapijos projektus, kurių metu į Alytų pakviečiau garsius muzikos terapeutus ir medikus, taikančius muzikos terapiją – doc. dr. Alfredą Lohningerį (Austrija), prof. dr. Gerhardą Tuceką (Austrija), dr. Izabelą Lunjansky (Ispanija) ir kt.
Drauge su šiais mokslininkais pradėjome bendradarbiavimą su Alytaus S. Kudirkos ligoninės Reabilitacijos skyriaus personalu, Alytaus medicininės reabilitacijos ir sporto centru. Suradome bendraminčių muzikos mokytojų ir teikėme ligoniams bei neįgaliesiems muzikos terapijos sveikatinimo paslaugas. Čia labai didelį šviečiamąjį darbą atliko ir mums pagelbėjo daktarė Adelė Dimšienė, ligoninės direktorius Artūras Vasiliauskas, tuometinis Medicininės reabilitacijos ir sporto centro direktorius doc. dr. Juozas Jakutis.
2008–2014 metais, finansuojant Alytaus miesto savivaldybei, vykdėme projektą „Gydančios muzikos gijos“. Šio projekto metu su grupe muzikos mokytojų pagal medikų rekomendacijas vykdėme muzikos terapijos sveikatinimo paslaugas Alytaus miesto poliklinikoje, Alytaus S. Kudirkos ligoninėje, lankėme namuose negalinčius judėti po insulto ligonius ir taikėme muzikos terapijos metodus.
Nuolat esu kviečiama skaityti pranešimus Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninėje vykstančiose konferencijose, seminaruose, pavyzdžiui, praktinė-mokslinė konferencija „Paliatyvioji medicina – alternatyva eutanazijai“ (2011); praktinė-mokslinė konferencija „Optimistinė-etinė pasaulėžiūra ir paliatyvi pagalba“ (2012). Nuo 2017-ųjų iki dabar (su pertraukomis dėl pandemijos) muzikos terapijos paslaugos Alytaus neįgaliesiems ar ligoniams teikiamos visuomeniniais, savanoriškais pagrindais.
Muzikos terapijos veiklą plėtoju ir akademiniu lygmeniu – dėstau jungtinėje Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikos terapijos magistrantūros programoje, vadovauju muzikos terapijos tyrimams, magistrantams. Savo akademinėje veikloje sutikau nuostabių žmonių, mokslininkų, kurie skleidė dvasios šilumą ir proto šviesą, su kuriais visą gyvenimą dalijomės idėjomis, drauge atlikome tyrimus, vedėme seminarus.
Negaliu nepaminėti kai kurių iš jų: prof. dr. Gerhardas Tucekas (Austrija), kiekvieną kartą atvykdamas į Alytų, sako „atrodo, kad grįžčiau į savo namus“. Jis atvežė į Alytų savo kolegas muzikos terapeutus, konsultavo ligoninėje medikus, vedė paskaitas Muzikos mokyklos mokytojams, drauge su juo išleidome knygą „Kai kurie kultūriniai muzikos terapijos aspektai“.
Dr. Ioannis Makris (Graikija), baigė Sorbonos universitetą, apsigynė daktaro disertaciją prancūzų kalba, išleido knygas apie muzikos terapiją, savo gimtajame kaime netoli Atėnų pastatė bažnytėlę. Ten skamba varpas ir iš Alytaus… Dabar jis pasirinko specialiųjų ugdymosi poreikių vaikų mokyklos mokytojo darbą mažame Graikijos miestelyje.
Atskirą istoriją galima būtų papasakoti apie Ronnie Gardinerį, amerikiečių kilmės perkusininką ir muzikos terapeutą, sukūrusį savo metodą (RGM), padedantį atkurti po smegenų insulto pažeistą kalbą ir raumenų darbą. Šiuo metu jis gyvena Švedijoje, yra apdovanotas Švedijos vyriausybės už nuopelnus muzikos terapijos srityje. Rengiant būsimuosius muzikos mokytojus Lietuvos edukologijos universitete pavyko pasikviesti šį unikalų muzikos terapeutą, kurio paskaitose studentai ir dėstytojai susipažino su daugybe būdų, praktinių pratimų, padedančių koordinuoti kalbos, judesio ir mąstymo procesus pasitelkus muziką.
Su šiais ir daugybe kitų pasaulio mokslininkų susitinku įvairiose pasaulio vietose, tarptautinėse konferencijoje, muzikos terapijos kongresuose. Čia skaitau mokslinius pranešimus, kuriuos grindžiu moksliniais tyrimais, atliktais Lietuvoje, taikant lietuvišką muziką, etnokultūrą.
Įkvėpimo semiuosiu iš žmonių, tradicijų, etninės muzikos. Štai Paryžiuje, Amerikos universitete, skaičiau pranešimą „Terapinė etninio meno reikšmė: kas yra bendro tarp Lietuvos ir Turkijos?“. Susidomėjusių buvo tiek daug, kad nebuvo kur atsisėsti, kelias dienas prieš mano pranešimą universiteto koridoriuose sulaukdavau klausimų: „Tai kas gi bendro tarp tų, tokių skirtingų šalių“? Nevarginsiu skaitytojo moksliniais išvedžiojimais, ir atsakymas paprastas – žmogaus prigimtis ir jos sąlygojama kultūrinė aplinka yra ta bendrystė.
Kai kada tas tarpkultūrinės bendrystės pojūtis įneša ir nuostabos. 2011 metais Pietų Korėjoje, Seule, Sookmyung moterų universitete vykusiame Pasaulio muzikos terapijos kongrese po mano pranešimo, kuriame buvo demonstruojama, kaip nesudėtinga lietuvių liaudies daina, pritaikius tam tikras muzikos terapijos technikas, veikia sužaloto jaunuolio kalbą, išsirikiavo eilė Japonijos muzikos terapeutų, prašančiųjų užrašyti šios dainos melodiją… Žinoma, užrašiau, bet kalbėjome ir apie tai, kad reikia surasti atitikmenį savo tautos kultūroje, muzikoje, dainoje.
– Kas Jums apskritai yra MOKYTOJO LAIMĖ?
– Mano rankose mokinės, turinčios klausos sutrikimą, laiškas, rašytas prieš dvidešimt metų: „Jeigu šiandien aš šypsausi ir tikiu, kad yra nuostabus muzikos pasaulis, ačiū Jums. Tai Jūs man nutiesėte tiltus į nepažįstamą, pilną virpesių muzikos šalį. Jūsų žodis mane išmokė suprasti, kas aš ir kokia, davė pradžią dideliam ėjimui per didelę žemę“…
Tai ir yra mokytojo darbo prasmė, laimė.
Savo metodiniuose leidiniuose, straipsniuose daug kartų analizavau įvairias mokytojo darbo aktualijas. Jau 2004 metais iškėliau mokytojo padėjėjo poreikio būtinybę (tuo metu Lietuvoje buvo skirti tik keli etatai), padėjau parengti studijų programas, analizavau pedagoginės intuicijos ir mokytojo asmenybės dvasingumo prielaidas. 2016 metais išleidau mokslinę monografiją „Specialusis ir įtraukusis meninis ugdymas“. Joje aprašomi specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių mokinių įtraukiojo ugdymo pavyzdžiai. Šių patirčių pagrindu sukūriau naują įtraukiojo meninio ugdymo strategiją, vadinamą laisvai integralia meninio ugdymo sąveika (LIMUS). Ji grindžiama vertybiniais principais, nukreiptais į mokytojo pašaukimo aktualijas: ar mokytojas pakankamai pozityvus, ar jis nori dirbti su kitaip atrodančiu ar mąstančiu mokiniu, ar jis pajėgus suderinti pamokos tvarką, struktūrą su mokinio laisve kurti ir savarankiškai veikti, ar jis žino sutrikimų specifiką, pedagogines technikas. 2024 metai netruks ateiti, kai kiekvienas mokinys turės visišką teisę atverti jam patrauklios mokyklos duris. Taigi, mokytojų laukia „aukštojo pilotažo“ laikas.
– Esate ir ne vieno leidinio apie Alytaus kultūros istoriją autorė?
– 1995–1996 metais, paaiškėjus, kad po Nepriklausomybės atgavimo alytiškiai pasigenda istorinių žinių apie savo miesto kultūrą, aplankiau dešimtis senųjų miesto gyventojų, menančių tarpukario Alytaus visuomeninį gyvenimą (Petras Bakanauskas, Aldona Likerauskaitė, Zofija Balkauskienė, Nijolė Jasinskaitė, Pranas Kuncevičius ir kt.), surinkau medžiagą apie Alytaus miesto muzikinio gyvenimo istoriją. „Alytaus naujienų“ redaktorius Romas Burba pasiūlė padėti, ir 1996 metais buvo išleista pirmoji po Nepriklausomybės atgavimo knyga apie tarpukario muziką Alytuje „Muzikinis tarpukario Alytus“. Papildyta Alytaus kultūros istorija apie vėlesnius dešimtmečius buvo publikuota 2001 metais leidinyje „Alytaus miesto istorijos fragmentai“. 2004 metais, vadovaujant profesorei Reginai Žepkaitei, drauge su doc. dr. Juozu Jakučiu išleidome monografiją „Alytaus istorinė raida“. Alytaus muzikinis gyvenimas detaliai aprašytas ir mano knygoje „Skambantys metai“ (2017).
– Kokį vaidmenį Jūsų gyvenime užima Alytaus krašto mokslininkų draugija „Vizija“?
– Kai gyveni toli nuo didžiųjų miestų, visada šalia norisi turėti bendraminčių būrį, panaudoti savo žinias miestui. Su tokia intencija Alytuje subūrėme buvusius ir gyvenančius miesto ir jo krašto mokslininkus. 2004 metais drauge su kitais Alytuje gyvenančiais ir dirbančiais mokslininkais (Kazimieru Sventicku, Juozu Jakučiu, Vytautu Lubausku ir kt.) įkūrėme Alytaus mokslininkų draugiją „Vizija“, subūrėme per 100 Alytuje gyvenusių mokslininkų, kurių dėka užsimezgė bendradarbiavimas su Lietuvos mokslų akademijos akademikais Antanu Tyla, Antanu Buraču, Zenonu Rudziku, Algirdu Gaižučiu ir kt. Šie akademikai 2004 metais Mokslo dienų Alytuje metu lankėsi su paskaitomis, konsultavo verslininkus, bendravo su gabiais gimnazijų mokiniais. Vadovaudama šiai draugijai, suorganizavau Alytuje kraštiečių mokslininkų konferencijas „Kad Alytus neišsivaikščiotų“, „Mokslinė veikla ir regiono siekimai“ ir kt. 2021 metų rugsėjį drauge su krašto mokslininkais atkūrėme ir išplėtėme Alytaus krašto mokslininkų draugiją „Vizija“, buvau išrinkta jos viceprezidente.
– Kaip manote, kodėl taip susiklostė, kad Jums teko tiek daug sudėtingų pareigų, atsakomybės?
– Jaučiu, kad manimi pasitikėjo žmonės. Pasiūlydavo, pakviesdavo dirbti drauge. Gal todėl, kad darbą padarau iki galo, kad nebijau, jeigu bus sunku.
– Kas toliau, gerbiamoji profesore?
– Labai norėčiau pakviesti mokytis muzikos ar dalyvauti muzikos terapijos užsiėmimuose tuos vaikus, kuriems ypač sunku. Turiu įsipareigojimų magistrantams, kvietimų skaityti pranešimus užsienyje konferencijose, plenariniuose posėdžiuose, esu kviečiama vesti mokymus Lietuvos miestuose apie įtraukųjį švietimą, muzikos terapiją.
O ir labai mielas mano laisvalaikis – knygos, muzika, tyla ir šalia mylimas žmogus, kuris man visą gyvenimą leido būti savimi.