Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
K.Gudonytė: gyvenimas baigiasi, kam koketuoti?

Gimusi po „valkatos“ Šaulio ženklu, Kristina Gudonytė yra visur – ir ant minkšto svajonių debesėlio, ir ant kietos, realybe paženklintos žemės.

Jos butas dvelkia tikrais namais. Gal todėl, kad jis Vilniaus senamiestyje, sename mūriniame name, kurio laiptinė kvepia palėpių paslaptimis, o pro langus matyti net devynių bažnyčių bokštai... Deja, šiandien buto šeimininkė ir tiesiogine, ir perkeltine prasme sėdi ant dėžių ir maišų, pasirengusi persikraustyti į kitą, gal net šaunesnį butą. Nors pro langus matys perpus mažiau bažnyčių bokštų, užtat žiemą nekūrens krosnių, kas, sutikite, atima daug laiko mėlynąją paukštę besivejančiai menininkei.

Trys kartos

Gurkšnodamos stiprią kavą, o Kristina „užsikąsdama“ dar ir cigaretėmis, dėliojome kasdienį daugiaplanės menininkės vaizdinį. Į jį nori nenori turėjo tilpti, pirmiausia, žinoma, knygų bei scenarijų rašymas, vaidyba (daugiau jos būta anksčiau), spektaklių, filmų, radijo vaidinimų kūryba bei režisūra, scenografija, kostiumai, dailė (Kristina yra surengusi ne vieną savo darbų parodą) ir, svarbiausia – sūnus Karolis su žmona Šarūne bei dviem atžalomis ir dukra Elzytė.

Visos trijų kartų moterys – Kristina, jos dukra Elzytė bei anūkė Dominyka –sukasi meno pasaulyje.

„Ne, vaikai nesirinko mano profesijos, nors...  Elzytė nuo mažens filmavosi. Suvaidino save pačią mano kurtuose filmuose „Dvynukės“, „Elzė ir miau“, – pasakoja rašytoja. – Dar šeštoje klasėje ji perskaitė visas Šekspyro tragedijas ir kartu su suaugusiais diskutuodavo apie meno koncepcijas... Dabar kartu su broliu Karoliu dirba „Mineraliniuose vandenyse“, sėkmingai kuria ir režisuoja bendrovės reklaminius filmukus, rašo scenarijus. Elzė – rimta mano oponentė, mano „auka“ – parašiusi gabalą teksto, aš ją priverčiu perskaityti ir pasakyti savo nuomonę...“

"Dvynukių filmavimas Nidoje. Priekyje - dukra Elzė. Asmeninio archyvo nuotr.

Mažoji Dominyka jau spėjo suvaidinti močiutės Kristinos pagal jos pačios knygą sukurtame spektaklyje „Ida iš šešėlių sodo“. Tuo metu jai dar nebuvo nė penkerių. Dabar Dominyka ruošiasi naujam, rimtam vaidmeniui – močiutės Kristinos kuriamame televizijos seriale „Blogos mergaitės dienoraštis“.

„Kai paskambino Rolandas Skaisgiris ir paprašė parašyti scenarijų bei režisuoti televizijos serialą pagal mano knygą „Blogos mergaitės dienoraštis“, ir nudžiugau, ir sunerimau, – prisipažino rašytoja. – 65 serijos! O mano įsipareigojimai leidyklai? Per knygų rašymą jau nebuvo laiko serialams, nors esu parašiusi scenarijus filmams „Nemylimi“, „Pavogta laimė“, „Moterys meluoja geriau...“ Bet ar knygos autorius gali atsisakyti tokios likimo dovanos? Aišku, kad ne.“

Rašiau apie save

Knygą „Blogos mergaitės dienoraštis“ lydėjo didžiulė sėkmė, ji laimėjo geriausios 2009 metų knygos paaugliams vardą. Kas nulėmė?

„Turbūt apsinuoginimas, natūralumas. Išskaičiuosiu visas knygas iš eilės: „Gėlių dvaras“, „Blogos mergaitės dienoraštis“, „Arina“, Ida iš šešėlių sodo“, „Jie grįžta per pilnatį“, dabar – „Drugeliai virš bedugnės“. Visos jos panašios, skirtos paaugliams. Rašydama apie blogą mergaitę pasakojau apie save – susirankiojau, susidursčiau savo pačios dienoraščius – juose tiek daug mano vaikystės išgyvenimų, kančios.

Kristina irgi pradėjo dirbti anksti, nuo 7 metų: televizijoje, radijuje vedė valandėles vaikams, kino studijoje filmavosi, dubliavo filmus. Dar smuikavo Tallat-Kelpšos konservatorijoje, privačiai mokėsi skambinti fortepijonu, lakstė į meninės gimnastikos treniruotes. Atrodė, turėjo būti vertinama šeimos: tokia mažytė, tokia darbšti... Tačiau ji – vyriausia, ir ant jos gulė atsakomybė už mažuosius. Jei kuriam nors bėda, kliūdavo jai: kaip tu nesužiūrėjai?“

Kristina jaunystėje, keleri metai po studijų (1975 metai). Asmeninio archyvo nuotr.

Jei išnykčiau...

„Nuolat gaudavau į skudurus, mat brolis neliečiamas, nes berniukas (mano tėvui mergaitės – ne žmonės), o sesuo maža. Dienoraščiuose liko frazė: „Jei aš išnykčiau, niekas ir nepastebėtų...“ Sakote, vaikams būdinga viską padidinti? Galbūt. Bet tai kartojosi! Kai mama išėjo į pensiją, aš nuo kiekvieno honoraro, kad ir koks jis būtų, 10 proc. skirdavau jai, mat negalėjau užmiršti frazės: „Kartais turiu pamąstyti, ar užteksiu anūkų saldainiams...“ Tačiau kai aš išsitraukusi iš piniginės palikdavau mamai pinigų (kartais prasilenkdama su sese), mama neretai atiduodavo juos Zitutei, pasiskundusiai, kaip jai sunku. Brolis irgi ilgai buvo tėvų išlaikomas, nors jau savo vaikus augino. Jie net butus gavo iš tėvų, o aš viską pati. Arba: kai mamą vargino aukštas kraujospūdis, aš tapau kone etatine valytoja: kas savaitę tėvų butą iškuopdavau, išvalydavau langus, kad mamai nereikėtų aukštai laipioti, daržą ravėjau. Ir kai pagaliau to nebedariau – vienas po kito gimė vaikai, ir aš, šokčiodama per kelis darbus, visko nebeaprėpiau, išgirsdavau: „Tau mes nerūpime.“ Vėl buvau ta bloga mergaitė. Apie mane namuose niekas nekalbėjo, tik apie Zitutę arba apie brolį. Tiesa, paklausdavo, kaip sekasi? Atsakydavau: „Sukūriau filmą apie dvynukus, Elzytė jame vaidina.“ – „A, tai kada rodys?“ Ir viskas.“

Kristina (Lapė) ir Algirdas Sabalys (Vilkas) spektaklyje "Paskutinė lapė". Asmeninio archyvo nuotr.

Kam koketuoti

Visose knygose rašytoja tartum meldžia: mylėkime vieni kitus, sakykime gerus žodžius ne vien prie karsto, nepavydėkime, džiaukimės gyvenimu.

„Atrodė, baisu atvirauti, juk skaitys brolis, sesė, bet... velniai nematė. Gyvenimas eina į pabaigą, kam koketuoti? Įdomiausia, kad daugelis suaugusiųjų knygoje atrado save. Dėkojo: „Lygiai taip ir aš mąsčiau, kankinausi. Kotryna – tai mano kopija, atrodo, kad grįžau į vaikystę.“ Kodėl vaikystėje mes jaučiamės neįvertinti? Gal todėl, kad neišsikalbame, kad trūksta meilės?..“

Ar Kristina grįžtų į teatrą vaidinti, ne vien režisuoti? „O, taip. Nors

rašymas ir režisūra apėmė mane visą, – tikina ji ir vardija spektaklius, pastatytus Nacionaliniam dramos teatre. – Tai „Broliai liūtaširdžiai“, „Smarkuolė Gilė Hopkins“, „Vėjūnė – velnio nuotaka“, „Alisa veidrodžių karalystėj“... Spektakliai buvo labai populiarūs, netgi tarp visokių metalistų. Gal pirmąkart žiūrovus bandžiau kvapais paveikti – spektaklio herojė Smarkuolė scenoje gamino valgį (už užuolaidos kepėme svogūnus, pasklisdavo malonus kvapas). Ji klausdavo, ar kas nors nori paragauti? Aišku, paaugliai žiūrovai drąsūs, prieina, ragauja, mes taip šauniai bendravom.“

Nepatiko rašymas

Ar Kristinos vaikams užteko motiniško dėmesio, meilės? „Meilės vaikui niekada negana. Kai gimė Elzytė, Karolis priekaištavo: „Tu visada sakei, kad myli mane labiau už gyvenimą, o dabar myli Elzytę. Pasirink, ar mane, ar Elzytę myli?“ Kažkas mane pamokė: visada reikia sakyti, kad taip, tave labiau, nes kol patys neturės vaikų, nesupras, kad galima juos mylėti vienodai. Elzytė paaugusi taip pat priekaištavo: „Tu nežiūrėjai į mane kaip į vaiką. Kiti tėvai: mažute, susisagstyk, šalta, ateik, pagailėsiu...“ Iš tiesų, maniškiai augo savarankiški, tarsi savaime. Elzytė suaugusios tonu sakydavo: „Aš rytoj turiu anksčiau keltis, nes man grimas...“ Filme „Dvynukai“ ji vaidino mažąją jų sesutę. Buvo išmokusi ne vien savo, bet visų tekstus. Aš visąlaik juos tampydavau su savimi, statydama filmus. Tiesa, Karolis jau ėjo į mokyklą, o vakare sukdavosi po namus. Grįžtame po filmavimo, o jis vakarienę pagaminęs...“

Iš visų menų vaikams labiausiai nepatiko mamos rašymas. „Na, kai tu rašai, tai esi labai žiauri. Mes tik išgirstam komandą: kavos!“ Aš tuo metu scenarijus rašiau. Kai jie išgirsdavo „kavos“, bijodavo eiti, nes žinojo, kad jokio bendravimo nebus. Atnešei kavos, tau padėkos ir pasakys: viskas, eik. Ginčydavosi: kuris neš, tėvas ar jie. Pasirodo, jautė tą įtampą. Kai rašai, taip svarbu nepamesti minties. Kai režisuoji, tuomet jau komunikabilus. O rašymas – vieno darbas.“

Padūkėlio Džono vaidmuo spektaklyje "Piteris Penas" (Kristina su cilindru). Asmeninio archyvo nuotr.

 Įdomu su savimi

Dėl amžiaus, dėl tų 67-erių, Kristina neišgyvena kokios nors krizės, jai spjauti, ypač kai ji prisimena teatro kasdienybę. „Būdavo, einu koridoriumi, tai vos ne kiekvienas artistas, ypač iš senųjų, laikydavo savo pareiga įžnybti į šoną ar paleisti nešvankią pastabėlę... Mane tas kniso. Priminė Kubą, kur visi spalvotieji žvelgė kaip į mėsos gabalą. Mąsčiau, susensiu ir baigsis marazmas – naktiniai skambučiai, sekiojimai iš paskos. Bet ne („kada mes pavakarieniausime žvakių šviesoje, skambant tyliai muzikai?..“, „mes ne jaunėjam, tu tokia „faina“, su tavim lengva...) O vienas girtuoklis net užmigo su gėlių puokšte ant mano slenksčio. Šiandien, kai man beveik šimtas metų...“

Na, nejau nerusena svajonė sutikti dar vieną gyvenimo meilę? „Man nesisekė, aš maksimaliai pasitikėdavau ir mane maksimaliai išdurdavo. Ištekėjusi buvau ištikima, nuolat dirbau, plėšiausi...  Gal maniškį (šviesios atminties Elzytės tėvą, su kuriuo pragyventa 16 metų) grauždavo pavydas, mat aplink artistai... Įdarbinau ir jį savo asistentu, reikėjo atsidavusio žmogaus šalia, bet greitai išgirdau – jis tai su viena, tai su kita mano drauge... Kai dingo trim savaitėms, parašiau pareiškimą skirtis. Išsiskyrę tapom puikiais draugais, jis vis su manimi dėl panelių konsultuodavosi...

O su Karolio tėčiu visai kas kita, jis, amžiną atilsį, sąžiningas. Tikras draugas, su kuriuo galėdavau išsikalbėti. Susituokėme kaip draugai, mat žinojau jo skausmingą istoriją. Jaunystėje jį buvo palikusi mergina, kurią jis beprotiškai mylėjo. Būtent tuomet, kai jau ir Karolis buvo gimęs, toji mergina vėl ėmė jį kabinti. Likau viena su mažu sūneliu. Deja, ir jų gyvenimas nesusiklostė.

Šiaip man įdomu pačiai su savimi, o dar turiu nemažą būrį draugų. Gyvenimas gražus, štai švystelėjo saulė... Ateisi pas mane žiemą, kai už langų vien grafika – ir mes skaičiuosim bažnyčių bokštus. O jei dar ims skambinti varpai...“

 

Rekomenduojami video