Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Jūratė Samušytė: gyvenimas tarp knygų ir lino

Ką bendro turi linas, knygos ir mezginiai? Kur kas daugiau nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Iš Biržų krašto kilusi, o pastaruosius keliasdešimt metų Vilniuje gyvenanti Jūratė Samušytė savo rankomis jau ne vienus metus šias aistras jungia į vieną kūrinį.

Literatūriniai šalikai

Moters numegzti vadinamieji literatūriniai šalikai vis labiau populiarėja tarp literatūros mėgėjų. Šioks toks paradoksas: nors knyga išmaniųjų technologijų amžiuje vis dažniau priskiriama prie „nykstančios rūšies“, jos bičiulių ratas atrodo nepajudinamas. Bent jau tol, kol bus gyva karta, knygas vaikystėje skaičiusi pasislėpusi po antklodėmis ir pasišviesdama žibintuvėliais. Jūratė – viena šios kartos atstovių.

„Pirmoji knyga, kurią ryškiausiai prisimenu ir kurią perskaičiusi dar būdama visai vaikas labai aiškiai supratau, kokius nuostabius pasaulius atveria knygos, yra Vytautės Žilinskaitės „Kelionė į Tandadriką“. Man ši knyga kaip relikvija, ją iki šiol skaitau ir savo vaikams – ten tiek alegorijų, tiek pamokų, tokie ryškūs, charakteringi personažai! O pirmoji knyga, kurią, pamenu, perskaičiau per naktį, nes niekaip negalėjau atsiplėšti, buvo Jules Verne „Kapitono Granto vaikai“. Dar viena per naktį perskaityta knyga – Erich Maria Remarque „Trys draugai“. Paauglystėje, be abejo, įspūdį darė ir požiūrį į pasaulį formavo Jerome David Salinger „Rugiuose prie bedugnės“, Jack Kerouac „Kelyje“ ir kt.

Paskutinėse mokyklos klasėse pasirodė Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“, Jurgos Ivanauskaitės „Ragana ir lietus“. Jų reikšmės lietuvių literatūrai tuomet nesupratau, bet skaityti buvo be galo įdomu, nes tai buvo kažkas visiškai nauja, nepatirta, laužė standartus ir alsavo laisve, – savo pirmąsias literatūrines simpatijas prisimena J.Samušytė. – Studijų metais atsivėrė tikras knygų ir mano dar neatrastų autorių lobynas: Albert Camus, Franz Kafka, Umberto Eco, Stefan Zweig, Kurt Vonnegut, Michail Bulgakov, Josif Brodskij, Gabriel Garsia Marquez, Julio Cortazar, Ingmar Bergman, Herbjorg Wassmo, Haruki Murakami, Aldous Huxley ir daugybė kitų. Pamenu, kaip gaudėme kiekvieną naujai išėjusią knygą, kokios jos atrodė vertingos, įstabios, įdomios!“

Šiandien jau viskas yra kitaip – knygų pasiūla yra didžiulė. „Netgi perteklinė, – pastebi J.Samušytė. – Jų nebereikia „medžioti“, man vis sunkiau atrasti knygas, kurios sukrėstų, supurtytų vidinį pasaulį – būtent tokių labai pasiilgstu. Dabar dažniausiai renkuosi Lotynų Amerikos ir skandinavų rašytojų knygas (ir filmus), nors jie absoliučiai skirtingi: pirmieji užburia daugiasluoksnėmis prasmėmis, spalvomis, kvapais, triukšmu, antrieji – šiaurietišku santūrumu, melancholija, tyla. Knygose man svarbu ne tiek siužetas, kiek literatūrinė kalba, meninė išraiška.“

Karas viską pakeitė

Knyga Jūratę lydi jau ne vieną dešimtmetį – ir ne tik kaip malonus laisvalaikio leidimo būdas. „Žinių radijuje“ moteris rengia literatūrines laidas „Renkuosi knygą“ bei „Radijo lentyna“, ji yra įgarsinusi Lietuvos aklųjų bibliotekai skirtas audioknygas, kelerius metus rašė knygų apžvalgų tinklaraštį. Ir per šiuos keliasdešimt metų ji tik vieną kartą ilgesniam laikui buvo nutolusi nuo knygų – kuomet šių metų vasarį Rusija pradėjo agresyvią invaziją į Ukrainą. Karas moterį, kuri nė dienos neįsivaizduodavo be knygos rankose, ilgam atitraukė nuo literatūros. „Tada, rodos, viskas neteko prasmės, o sakiniai knygose atrodė tokie banalūs ir beverčiai. Vėl paimti knygą į rankas įstengiau tik po kelių mėnesių, bet nuo to karto pasidariau joms dar reiklesnė, išrankesnė“, – nesenus įvykius prisimena pašnekovė.

Įkvėpė „Stouneris“

Pabandyti suderinti mezginį ir knygą ją įkvėpė John Williams romanas „Stouneris“ – viena labiausiai J.Samušytę sukrėtusių ir sužavėjusių knygų. „Įsivaizdavau, kad būtent tokį šaliką, kokį numezgiau, būtų nešiojęs knygos herojus“, – sako pašnekovė. Jos mezginių idėja yra ne tiesiogiai perteikti knygos puslapio atvaizdą, o spalvų ar raštų pagalba atskleisti jos emociją, nuotaiką.

J.Samušytė: „Visuomet, skaitydama bet kokią knygą, mintyse nejučia imu „sukti filmą“ – labai aiškiai įsivaizduoju, vizualizuoju veikėjus, aplinką, detales; kiekviena knyga man turi ne tik savo nuotaiką, bet ir spalvą, „medžiagiškumą“.“

„Netgi nebūtinai visos knygos – juk įvairius jausmus gali „išjudinti“ ir veikėjas, konkreti citata ar knygos viršelis. Būtent literatūrinio šalio gimimas man yra pats mieliausias procesas, įprasminantis visą mano veiklą. Man žymiai lengviau megzti knygų įkvėptą šaliką ar skarą, nei paprastą, „be turinio“. Kartais mezginio vizija gimsta vos pamačius knygos viršelį, kartais – tik užvertus paskutinį puslapį. Neretai būsimu šaliku mintyse apvynioju kokio nors herojaus ar net autoriaus kaklą“, – kūrybos procesą aiškina Jūratė, taikliai apibūdinanti savo veiklas: knygos – sielai, radijas – širdžiai, mezgimas – rankoms.

Mylimiausio kūrinio dar nenumezgė

J.Samušytės mezginių, beje, turinčių ir savąjį prekės ženklą – „Megzti tekstai / Knitted Lines“ – asortimente galima rasti šalius, skaras, lininius krepšius. „Juos siūlau pirmiausia todėl, kad pati be galo mėgstu šiuos aksesuarus ir niekur be jų neinu. Net pats neišvaizdžiausias rūbas virsta išskirtiniu, kai prie jo priderini šaliką ar skarelę“, – tvirtina moteris. Įdomu pastebėti, kad knygos ir literatūrinio šalio „sąjungos“ procesai vyksta labai nevienodai. Megzdama šalikus, kuriems įkvėpė Ralph Dutli „Paskutinė Sutino kelionė“, Robert Seethaler „Tabakininkas“, Hayden Herrera „Frida“, Shin Kyung-sook „Prašau, pasirūpink mama“ ir dar visa krūva kitų knygų, Jūratė tiesiog mėgavosi procesu.

„Man tai nėra sunku, nes visuomet, skaitydama bet kokią knygą, mintyse nejučia imu „sukti filmą“ – labai aiškiai įsivaizduoju, vizualizuoju veikėjus, aplinką, detales; kiekviena knyga man turi ne tik savo nuotaiką, bet ir spalvą, „medžiagiškumą“, – pasakoja J.Samušytė. Tačiau šioje sferoje galioja ta pati „batsiuvio be batų“ taisyklė – viena moters mylimiausių knygų iki šiol neturi jai dedikuoto šalio. „Jau ne vienus metus dėlioju spalvas savo bene mylimiausiai knygai – G.G.Marquez „Šimtas metų vienatvės“, bet vis nerandu to tobulo varianto“, – atsidūsta pašnekovė.

„Prisijaukino“ liną

Nutinka ir taip, kad literatūros mėgėjai paprašo jos numegzti šalį pagal užsakymą – vieną ar kitą konkrečią knygą. Štai taip gimė Austėjos Landsbergienės knygos „Pradinukų abėcėlė tėvams ir mokytojams“ literatūrinis šalis. „Individualūs, konkrečiam žmogui ar knygai dedikuoti mezginiai man patys mieliausi, įdomiausi, labiausiai išieškoti, išjausti. Nepanorau ir atsisakiau imtis tik vieno užsakymo – numegzti šaliką, remiantis Biblijos motyvais“, – prisimena J.Samušytė.

Labiausiai moteriai patinka lininiai verpalai. „Galbūt netgi galėčiau sakyti, kad mezginiai iš lino – mano vizitinė kortelė. Žinau, kad kitos mezgėjos nemėgsta jo dėl siūlo kietumo, bet aš įsimylėjau būtent megztą liną. Tiesa, prireikė poros metų, kol susidraugavau su juo, perpratau jo subtilybes ir kaprizus. Kai žiemos sezonu mezgu daugiau iš vilnos, moherio, kašmyro, labai pasiilgstu lino. Mano sesuo prieš gerą dvidešimtmetį augino linus, tad esu juos ir rovusi, ir rišusi į pėdas – visai kaip senovėje, tik be dainų“, – šypteli pašnekovė. – Išties, daro įspūdį lino kelionė nuo augalo iki siūlo. Liną renkuosi dar ir dėl to, kad tai palyginti draugiška gamtai tekstilės rūšis – augdamas linas taip labai nealina dirvos, jam reikia kur kas mažiau trąšų, pesticidų, nei, tarkime, medvilnei. Be to, gamybai sunaudojamos visos augalo dalys, o gaminiai iš lino yra biologiškai suyrantys. Kai renkuosi siūlus šaltajam sezonui, pirmenybę teikiu mulesing-free siūlams, t.y. tiems, kurie išgaunami nežalojant avių, taip pat iš sertifikuotų ūkių, sudarančių draugiškas ir palankias sąlygas gyvūnams augti. Tvarumas, ekologija – šie aspektai man labai svarbūs.“

Knyga apie knygas

Tiek daug kalbėjusi ir rašiusi apie knygas, skyrusi joms savo mezginius, J.Samušytė šiemet žengė dar vieną žingsnį – neseniai pasirodė gausiai iliustruota knyga „Gyvenimas tarp knygų“, kurios viena iš bendraautorių yra Jūratė. „Gyvenimas tarp knygų“ – įspūdingas literatūrinis paminklas asmeninėms bibliotekoms.

„Jos rašymas buvo neįkainojama, dvasiškai praturtinusi patirtis. Ne visi panoro įsileisti mus su diktofonais ir fotoaparatais į išties intymią dvasinę erdvę – namų biblioteką. Buvo tokių, kurie atsisakė. Ir tokių, kurie iš pradžių įsileido, o po to apgailestavo dėl šio žingsnio, nes išties pasijuto per daug apsinuoginę. Kad ir kaip ten būtų, knyga, mano akimis, išėjo nuostabi. Aplankėme daugiau nei trisdešimt įspūdingų, kvapą gniaužiančių (vienur – dėl knygų kiekio, kitur – dėl jų turinio) bibliotekų. Vieniems jų savininkams knygos – tai darbas ar profesija, kitiems – hobis ar gyvenimo būdas, treti yra užkietėję kolekcininkai ar bibliofilai“, – įspūdžiais dalijasi J.Samušytė.

„Asmeniškai man didžiulį įspūdį paliko aktoriaus, fotografo, diplomato Juozo Budraičio sunkiai aprėpiama ir išmatuojama biblioteka: knygos šiuose namuose užėmusios, rodos, kiekvieną laisvą kampelį, sudėtos keliomis eilėmis į didžiules, nuo žemės iki pat lubų besidriekiančias lentynas, sugulusios į komodas, krūvelėmis sutūpusios ant palangių ir stalų, bokštais sustatytos ant grindų. Ir visos jos – išmylėtos, pakalbintos, išglostytos. Tikras atradimas buvo vertėjas, filologas Kazimieras Seibutis ir jo biblioteka: didžiulė, marga, netelpanti į jokius rėmus, nes knygos jam – tiesiog neatskiriama jo paties dalis, – teigia J.Samušytė. – Visiškai kitokia grafikės ir scenografės Aleksandros Jacovskytės namų biblioteka, kur nepaprastos estetikos ir harmonijos kupinoje erdvėje meno kūriniai, papuošalai, antikvariniai indai, plakatai, teatro afišos organiškai susilieja su įvairiausio amžiaus, stiliaus bei turinio, daugiakalbių knygų pilnomis lentynomis. Sužavėjo ir nustebino režisieriaus Gintaro Varno, Mažosios Lietuvos metraštininko, knygotyrininko profesoriaus Domo Kauno, dailininkės Sigutės Chlebinskaitės, futbolo trenerio Valdo Dambrausko ir, be abejo, visų kitų pašnekovų bibliotekos. Buvo be galo įdomu susipažinti su šiais žmonėmis, pajusti jų meilę, pagarbą knygoms, išskirtinį santykį su jomis.“

Įkvėpimo šaltinis

O kūrybos procesas? Ar galima palyginti kūrybos džiaugsmą ir kančias mezgant šalius, rašant knygą? „Mezgimas ir rašymas turbūt sunkiai palyginami, nes jiems reikalingi skirtingi įgūdžiai, nors ir dėl vieno, ir dėl kito teko nemiegoti naktimis, pasitikti ne vieną aušrą prie darbo stalo. Mezginio kūrimas galbūt lengvesnis ta prasme, kad čia aš turiu praktiškai neribotą laisvę visomis prasmėmis. Tuo metu rašydama dokumentinio pobūdžio knygą buvau įsprausta ne tik į žanro rėmus – varžė ir didžiulė atsakomybė prieš kalbintus žmones. Ar sugebėsiu tinkamai perteikti įspūdį, jų mintis, žodžius? Tai labai jautrūs, trapūs, sunkiai apčiuopiami dalykai. Kad ir kaip ten būtų, kūryba bet kokiomis formomis – ar tai būtų mezgimas, ar rašymas, ar dar kas nors kita – mane visuomet džiugina, įkvepia, pakylėja. Kad ir kaip banaliai skambėtų, kūryba man – gyvenimo variklis“, – duris į savo kūrybinę virtuvę atveria J.Samušytė.

Knygų pasaulyje – dešimtmečius

Jūratė per knygų pasaulį keliauja ne vieną dešimtį metų. Per šiuos ilgus metus jos rankos lietė tūkstančių knygų puslapius, per jos, kaip skaitytojos ir tyrinėtojos, sąmonę persifiltravo dešimtys tūkstančių siužetų, personažų ir išminčių. Kokį universalų knygų dešimtuką ji galėtų pasiūlyti smalsiems „Valstiečių laikraščio“ skaitytojams?

„Nedrįsčiau teigti, kad tai universalus dešimtukas, padėsiantis suprasti pasaulį ir žmones. Tai greičiau knygos, kurios asmeniškai man (kiekviena savu laiku) padarė didelį įspūdį ir įtaką: G.G.Marquez „Šimtas metų vienatvės“. R.Gavelio „Jauno žmogaus memuarai“, Eduardo Cinzo dilogija „Raudonojo arklio vasara“ ir „Trys liūdesio dienos“, Laimono Tapino „Medyje angelas verkia“, Kobo Abe „Moteris smėlynuose“, Olgos Tokarczuk „Praamžiai ir kiti laikai“, Patti Smith „Tiesiog vaikai“, Jono Meko „Žmogus be vietos“, Kazuo Ishiguro „Palaidotas milžinas“, Oskaro Milašiaus „Poezija“.

Rekomenduojami video