Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Jaunimo kelionės į sovietmetį

Atėjo metas jaunai lietuvių kinematografininkų kartai atsigręžti į mūsų XX amžiaus istoriją. Apie sovietinės Lietuvos epochą ima pasakoti žmonės, kurie jos nepatyrė arba buvo maži vaikai jos pabaigoje, kai jau atėjo „perestroika“. Jie neišgyveno pokario, nejaučia priklausomybės konkrečiai barikadų pusei. Vienu metu pasirodė du aukštos meistrystės jaunų lietuvių filmai apie sovietinės Lietuvos laikus: Jurgio Matulevičiaus vaidybinis filmas „Izaokas“ ir Giedrės Žickytės dokumentinis filmas „Šuolis“.

„Izaokas“

„Izaokas“ – psichologinis detektyvas, jauno režisieriaus J.Matulevičiaus debiutas ilgo metražo vaidybiniame kine. Filmas pasirodė 2019 metais. Dėl karantino jo kelias pas Lietuvos žiūrovą buvo ilgas ir klampus. „Izaokas“ sulaukė ne vieno tarptautinio apdovanojimo, bet tik šių metų rudenį pradėtas rodyti Lietuvos kino teatruose. Dabar jį jau galima žiūrėti namų kino platformose.

Šis filmas yra įrėmintas į konkretų detektyvo žanrą ir laikosi jo taisyklių. Filmas prasideda nusikaltimu. Ilgais kadrais nufilmuotos žudynės „Lietūkio“ garaže 1941 metų Kaune. Naciams talkinantys lietuviai žudo žydus. Vienas jų savanoriškai nužudo Izaoką. Neva atpažįsta, kad šis įskundė jį NKVD.

Vėliau pasakojimas persikelia į 1964-uosius. Į Lietuvą iš JAV sugrįžta rašytojas ir režisierius Gediminas Gutauskas (akt. Dainius Gavenonis). Jis rengiasi kurti filmą apie liūdnai žinomas „Lietūkio“ žudynes. Šis faktas sudomina KGB. Gedimino veiklą stebi uolus saugumo tardytojas Kazimieras (akt. Martynas Nedzinskas). Jo nuostabai Gutausko kuriamas filmas įtartinai tiksliai atkuria „Lietūkio“ įvykius. Nelieka abejonės, kad scenarijaus autorius pats buvo žudynių dalyvis. Saugumo karininkas pradeda oficialų tyrimą. Užsimezga intriga.

Filmas sukurtas pagal rašytojo Antano Škėmos to paties pavadinimo apysaką. Jis mėgo pasąmonės srauto stilių ir buvo sunkiai adaptuojamas ekrane. Režisierius J.Matulevičius su filosofu Nerijumi Mileriu ir Saule Bliuvaite scenarijaus veiksmą perkėlė į Sovietų Lietuvą. Čia vyksta kinas kine. Gutauskas kuria filmą. Paraleliai vyksta „Lietūkio“ žudynių tyrimas. Ekrane nuolat matome daug įvykių. Veiksmo dinamika neleidžia žiūrovui nuobodžiauti, kas yra reta šiuolaikiniam lietuvių kine. Gutauskas sutinka savo jaunystės draugą Andrių Gluosnį (akt. Aleksas Kazanavičius) ir jo žmoną Eleną (akt. Severija Janušauskaitė). Tarp jų atsinaujina meilės trikampis. Kinui populiari schema, kai du draugai myli tą pačią moterį, bet nė vienas nesugeba jos išsaugoti.

Andrius Gluosnis dirba fotografu saugume. Kasdien fiksuoja naujus nusikaltimus. Kažkas žudo saugumo operatyvininkus. Kas, kodėl? Neaišku, bet įdomu sekti.

„Izaokas“ nufilmuotas kaip nuaras. Tradicinis detektyvas apie dvigubus personažus. Tie patys veikėjai yra kažkuo mums artimi, bet kartu ir nuodėmingi. Visi tiek prisidirbę, kad labiausiai „teigiamu“ veikėju tampa (paradoksas) sadistas saugumo tardytojas. Jis turi savo vertybes ir joms ištikimai tarnauja.

1941 metų įvykiai rodomi juodai baltu kadru. Tradicine nuarų ir holokausto spalva. Pagrindinis pasakojimo laikas –1964-ieji (spalvotai). Visgi operatorius Narvydas Naujalis ir senesnius, ir naujesnius laikus prilygina pragarui. Aš ir daug mano draugų gyvenome sovietinės Lietuvos metais. Žiūrėdamas „Izaoką“ ne kartą šyptelėjau, mintyse klausdamas režisieriaus – ar tikrai tiek „Volgų“ važinėjo tada? Ar tokia muzika grojo? Argi buvo galima užeiti be eilės į kavinę sovietmečiu?....

Seniai patyriau, kad gimusiems vėliau visas sovietmetis – nuo Antrojo pasaulinio karo iki Baltijos kelio – tamsūs viduramžiai. Režisierius J.Matulevičius gimė 1989 metais. Jis priklauso tai kartai. Istorinės dramos žanre aš jam turėčiau pretenzijų, bet „Izaokas“ yra autorinis kinas. Jame svarbiau ne dokumentiškai tikra tiesa, o autoriaus požiūris į vaizduojamus įvykius. Karo laikai jam atrodo persmelkti krauju.

Sovietmetis – nenutrūkstama orgija. Nuolat geriantys ir niekada neišsiblaivantys vyrai, nykioje buityje užsisklendusios moterys. J.Matulevičius murkdo žiūrovą toje aplinkoje, bet nenuklysta į kamerines isterijas, nepameta malonaus kino ritmo ir nuoseklios detektyvinės intrigos. Todėl aš nebijau jo rekomenduoti platesniam žiūrovų ratui.

J.Matulevičius valdo filmo kūrybą naratyvo ir vizualumo prasme. Tai svarbiausia debiutantui. Jis mokosi iš daugelio garsių filmų, bet išvengia tiesioginių citatų. „Izaokas“ pasirodo panašaus Rytų Europos kino kontekste. 2013 metais lenkų režisieriaus Pavelo Pavlikovskio „Ida“, 2019 metais čekų režisieriaus Vaclavo Markhoulo „Tapyta paukštė“ ir dabar lietuvių „Izaokas“ kalba apie nepatogius atradimus: mes ne tik buvome agresorių aukos, bet ir patys vykdėme genocidą. Jokie okupantai negali išsilaikyti be vietinių kolaborantų pagalbos. Smurtas žmoguje yra lengvai sužadinamas. Tereikia paliesti būtinas stygas, prikelti blogį mūsų viduje.

Pabaigai noriu pasidžiaugti dėl mūsų puikių aktorių. D.Gavenonis, A.Kazanavičius, M.Nedzinskas ir S.Janušauskaitė vaidino itin radikalias situacijas. Pabėgti nuo teatrališkumo ilguose kadruose buvo nelengva. Dažnai talkino gausiai vartojama rusų kalba, tamsa, judanti kamera ir kitokios režisieriaus gudrybės. Tik viena scena sukėlė šypseną. Vyras kviečia seną draugę pasimylėti, o ji atsako lietuviškai filosofiškai: „Kas aš esu?“

„Šuolis“

G.Žickytė priklauso jaunųjų kartai, nors jau nusipelnė sėkmingos režisierės vardo. Labiausiai ją mūsų žiūrovai žino dėl dviejų dokumentinių filmų apie realius žmones. „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ (2011 m.) pasakoja apie Algirdą Kaušpėdą, „Meistras ir Tatjana“ (2015 m.) – apie fotografą Vitą Luckų. Ir štai šiemet pasirodė trečias jos filmas „Šuolis“ apie jūreivį Simą Kudirką. Visi trys filmai ryškius herojus naudoja tam, kad papasakotų apie lietuvių gyvenimą sovietinės okupacijos metais.

Šį filmą taip pat rekomenduoju pamatyti kino teatre. Jo peržiūra prabėga nepastebimai. Jis sukaltas veiksmo trilerio principu. Režisierė pristato šiandien gyvą ir sveiką pagrindinį herojų S.Kudirką. Jis linksmas, optimistas, laisvę mylintis lietuvis. Nepamilti Simo tiesiog neįmanoma. Toliau pasakojama jo gyvenimo istorija, padalinta į tris dalis: pabėgimas iš tarybinio laivo; kančios ir kova už laisvę; epilogas – herojaus gyvenimas po visų įvykių.

Visos trys filmo dalys atliktos tobulai. Pabėgimo istorija pasakojama autentiškame amerikiečių „Vigilant“ laive. Kančių istorija – buvusiame kalėjime, nuotraukose, pasitelkiant gyvus įvykių dalyvius. Epilogą dosniai rodo pats S.Kudirka, niekada nebijantis kalbėti tai, ką galvoja. Visos trys dalys turi ypatingą turinį. Pabėgimas paperka laisvės troškimu. Po jo sekę įvykiai atskleidžia įdomias paraleles tarp primirštų politinių kovų ir paprastų žmonių pastangų padėti Simui. JAV prezidentas Gerald Ford, pakeitęs nušalintą R.Niksoną, nemokėjo diplomatų etiketo ir paprašė L.Brežnevo to, ko nederėjo. Tuo metu paprasti žmonės nenustojo tikėti ir atkakliai ieškojo būdų išlaisvinti S.Kudirką. Dažnai drąsaus jūreivio likimą lėmė netikėtos aplinkybės.

Šį filmą taip pat rekomenduoju pamatyti kino teatre. Jo peržiūra prabėga nepastebimai. Jis sukaltas veiksmo trilerio principu. Režisierė pristato šiandien gyvą ir sveiką pagrindinį herojų S.Kudirką. Jis linksmas, optimistas, laisvę mylintis lietuvis. Nepamilti Simo tiesiog neįmanoma.

Galiausiai po visų dramatinių įvykių matyti ironiški sugretinimai: naivūs Simo įsivaizdavimai apie gražias palmes kituose kraštuose ir emigranto darbai siekiant pragyventi jau atsidūrus svajonių Amerikoje. Režisierė nenusibosta, nes nuolat groja pačiomis įvairiausiomis emocinėmis stygomis, įtampą keičia ironija, humoras.

Keičiantis pasakojimo dalims kinta ir filmo forma. Kalbančias politikų galvas pagyvina S.Kudirkos ekskursija po įvykių vietas laivuose, JAV ir Lietuvos žemėse. Archyvų nuotraukos, dokumentai. Kadrai iš senų televizijos reportažų ir JAV televizijos vaidybinio filmo apie S.Kudirką, kuriame lietuvį suvaidino garsus amerikiečių aktorius Alanas Arkinas.

G.Žickytės pasakojimo dramatizmą galėčiau sulyginti su anglų režisieriaus James Marsh „Žmogumi ant lyno“, kuris buvo apdovanotas „Oskaru“ 2009 metais. Ten buvo pasakojama apie slapta atliktą prancūzų akrobato perėjimą lynu tarp dviejų Niujorko dangoraižių. Pasakojimas irgi buvo sudėliotas į tris dalis: pasiruošimas, įvykis ir herojaus gyvenimas po to. „Šuolyje“ ne mažiau įdomiai vaizduojamas mūsų lietuvio bėgimas į laisvę. Abu filmai nusipelnė „Oskaro“ ne tik už dinamišką dokumentinio kino pasakojimą, bet ir už daugiaspalves emocijas, nevienareikšmius savo herojų paveikslus.

Marijus Kulvietis

Rekomenduojami video