Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
J.Lapinskaitė ir A.Puipa – solo dviem balsais

Janina Lapinskaitė ir Algimantas Puipa – aktyviai kurianti ir šauniai bendradarbiaujanti talentingų, ryškių kino režisierių šeima. Naujųjų metų išvakarėse abu kūrėjai pasidalijo praėjusių metų įspūdžiais, pasidžiaugė nuveiktais darbais.

Kokios mintys aplanko baigiantis seniesiems metams? Kuo jie buvo svarbūs, ypatingi, kuo nudžiugino?

Janina. Seniau prieš Naujuosius apmąstydavau, kas svarbaus įvyko per metus: vedybos, vaikų (vėliau – anūkų) gimimai, filmai, prizai, kelionės... Ir jei tų svarbių įvykių nebūdavo, klausdavau savęs: nejau metai prabėgo veltui? Dabar, atėjus brandai, suvokiau, kad gyvenime svarbiausia ne tik tie svarbūs įvykiai, kuriuos galime įrašyti į savo gyvenimo aprašymą.

Neseniai dar kartą perskaičiau Sauliaus Tomo Kondroto apsakymą „Kolekcionierius“. Ir aš dabar, kaip tas saulėlydžių kolekcionierius, tapau paprastų malonumų, mažų džiaugsmų kolekcioniere: įdomus žmogus, gera knyga...

Nudžiugina ir mano studentai. Nors kartais tos pedagoginės valandos būna sekinančios, bet būna ir tokių, kai išeini ir spindi, kai jauti, kad kažką iš jų gavai, kažką jiems davei. Smagu, kai jie gauna apdovanojimus.

Visada didelis džiaugsmas, kai pas mus atvažiuoja su šeimomis mūsų sūnūs Gediminas ir Kristijonas, kurie man visada liks vaikais, ir, žinoma, anūkė Kamilė. Mums nereikia daug kalbėtis, džiugina tiesiog buvimas su jais. Ir aš pati, kai aplankau Šiauliuose gyvenančią savo senutę mamą Zosę, visada jaučiuosi jos vaiku, nesvarbu, kokio amžiaus būčiau...

Smagios Algimanto ir Janinos Kalėdos kaimo sodyboje. Asmeninio archyvo nuotr.

Išmokau kolekcionuoti prisiminimus, gamtos vaizdus. Ypač mūsų kaimo sodyboje Labanore, kur praeina visos mūsų vasaros, kur užaugo vaikai...Tai ten tie mano saulėlydžiai ir saulėtekiai.

Kai žvejoju Žeimenoje, galvoju, kad tik ta žuvelė neužkibtų. Nors sugavusi ir paleisiu ją, bet gal sužeisiu... O žvejoju, nes patinka ta hipnotizuojanti ramybė žiūrint į tekantį vandenį, į tą plūdės taškelį.

Daug keliavau, mačiau daug užsienio šalių ir supratau, kad negalėčiau gyventi jokioje, net pačioje gražiausioje, užsienio šalyje. Man trūktų to gimtinės jausmo...

Algimantas. Per Naujuosius visada pagalvoju: dar metais pasenau... Bet svarbiausia, kad dar kuriu filmus – tai palaiko gyvenimo geismą. Šiemet baigiau naują filmą „Kita tylos pusė“ pagal žinomo švedų rašytojo Torgny Lindgreno knygą „Kamanių medus“. Tai dviejų brolių neapykantos ir meilės istorija: pagrindinė herojė – vieno brolio žmona, kito – mylimoji. Šį kūrinį dar prieš 15 metų norėjau ekranizuoti su švedais, įsigijome autorines teises, bet negavome lietuviškų pinigų filmui. Taip ir liko...

Man smagu, kai mano filmus kartais lygina su švedų: lėtas veiksmas, įspūdinga gamta, atšiaurūs, išraiškingi veidai, stiprūs išgyvenimai... Smagu buvo vėl filmuoti pajūryje, Rusnėje, kur pati gamta „vaidina“. O kur dar išskirtinė aktorių komanda: Juozas Budraitis, Povilas Stankus, Klaipėdos teatro aktorius, po daugelio metų vėl grįžęs į ekranus, ir Viktorija Kuodytė. Filmas jau sumontuotas, galbūt jo premjera įvyks kitų metų „Kino pavasarį“. Man pačiam sunku jį vertinti, noriu išgirsti kolegų nuomonę.

J.Lapinskaitė filmavimo aikštelėje su operatoriumi Algimantu Mikutėnu. Asmeninio archyvo nuotr.

Jūs abu Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dėstote būsimiesiems dokumentinių bei vaidybinių filmų kūrėjams. Kokia toji ateinanti karta?

Janina. Jaunimui nepavydžiu, jiems tikrai nelengva. Dideli informacijos srautai, didelė atranka. Dirbdama pedagoginį darbą pajutau, kad toje informacinėje erdvėje jie kaip žmonės ir kaip asmenybės tampa vis vienišesni. Juk jaučiamės laimingi tik tada, kai matome gyvo žmogaus akis. Dabar klesti virtualus bendravimas – kai neturėjai nieko kito, tu priimi už tikrą gyvenimą tai, ką turi. Kas bus po kelių dešimčių metų? Ar beliks daug tokių, kurie per Kalėdas ar Naujuosius galės pasakyti: „Esu laimingas, nes turiu artimą žmogų. Gal daugelis sakys: „Esu laimingas, nes turiu kelis tūkstančius sekėjų feisbuke“ ?..

Algimantas. Pastebiu tendenciją, kad daugėja rimtų meninių filmų kūrėjų merginų, kurios kuria ne mergaitiškai romantiškus, o brandžius filmus: Kristina Buožytė, Lina Lūžytė... Ir vyrai neatsilieka – Jurgis Matulevičius įdomus kūrėjas.

Janina. Yra dabar geros dokumentikos Lietuvoje. Ir mano studentai imasi kurti dokumentiką, bet su didele baime. Ir aš juos suprantu – juk dirbi su gyvu žmogumi, jei nepajusi to žmogaus, jei jis bus tau neįdomus, nieko gero nesukursi. Bet yra ir kita problema: dokumentinio kino kūrėjas įsibrauna į realaus žmogaus asmeninį gyvenimą su kamera ir negrįžtamai pakeičia jo gyvenimą. Taip nutiko su mano filmų „Iš avinėlių gyvenimo“, „Iš elfų gyvenimo“, „Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis“ , „Šokanti ant stogų“, „Vakar bus rytoj“ ir kitų herojais. Jaunystėje drąsiai įsiverždavau į herojaus gyvenimą. O dabar jaučiu didesnį įsipareigojimą jį saugoti, mąstau, ar galėsiu atprasti nuo jo, o jis – nuo manęs.

Ką darytumėte kitaip, jeigu laiką būtų galima atsukti atgal?

Janina. Prieš pradėdama kurti dokumentinius filmus, ilgai dirbau LRT televizijoje, rengdavau laidas ir auginau vaikus. Galėjau daug laiko skirti šeimai ir sau. Bet dabar, žvelgdama į savo pradžią, gailiuosi vieno dalyko: jei iš naujo gyvenčiau, kuo ilgiau laiko praleisčiau su savo vaikais. Niekas negali vaikui atstoti motinos – ne tik darželinukui, bet ir mokyklinukui...

Gyvenime gali sukurti daug filmų, viską suspėti, padaryti tą karjerą, tačiau laikas, kai auga vaikai, prabėgs ir nebegrįš niekada. Kodėl mamos taip skuba į tą darbą – juk jei pagimdei, dabar skirtas laikas tavo vaikams.

Algimantas. Nereikėjo man statyti filmo „Dievų miškas“. Negaliu sau už tai atleisti – nes nepavyko iki galo atskleisti Balio Sruogos knygos esmės – ironijos ir absurdo...

Kokie kokios temos kine jums įdomios?

Janina. Šiemetinės „Scanoramos“ uždaryme žiūrėjau Audriaus Stonio filmą „Laiko tiltai“ apie lietuvių, latvių ir estų dokumentinio kino kūrėjus ir supratau, kaip laike ištirpsta mūsų gyvenimas ir mūsų profesija. Estas Markas Sosaras tame filme sako: „Mes negalime kurti ateities kartoms, galime kurti tik savo amžininkams. Nes nežinome, kokia ateis karta po 20–30 metų ir ar būsime jiems įdomūs.“ Supratau, kad turime kurti čia ir dabar, kas svarbu dabarčiai... Štai netekome Eimunto Nekrošiaus, studentams pasakoju apie jį... Bet ta netektis jų nejaudina taip, kaip manęs, nes jie nematė jo geriausių pastatymų. Išeini ir paskui tave pamažu ištirpsta tavo darbai.

Algimantas. Ne šiaip sau iš naujo su Janina paskaitinėjame Saulių Tomą Kondrotą. Nebuvome su juo draugai, bet mano studentė stato trumpametražį filmą pagal jo apsakymą „Priesaika“. Susisiekė su juo dėl autorinių teisių ir buvau labai pamalonintas, kai jis man perdavė linkėjimų. Jo knygos man labai patinka, tai išskirtinis autorius, svajoju sukurti filmą pagal jo kūrybą. Knieti man sugadinti dar vieną autorių, kaip sugadinau Balio Sruogos „Dievų mišką“. Nes Kondroto beveik neįmanoma pastatyti.

Yra dar viena įdomi jauna autorė Jurga Tumasonytė, ji rašo žavias noveles, išėjo rinkinys „Dirbtinė muselė“. Pasirodo, ir aš jai įdomus – ji parašė diplominį darbą pagal mano filmą „Vilko dantų karoliai“. Jei Jurga parašytų kokį ilgesnį kūrinį, norėčiau pagal jos kūrybą filmą pastatyti.

J.Lapinskaitė su savo filmo „Iš elfų gyvenimo“ herojais. Asmeninio archyvo nuotr.

Jau 41-erius metus gyvenate ir sėkmingai kuriate drauge. Kur jūsų santykių tvirtumo paslaptis?

Janina. Kuo toliau, tuo lengviau mums gyventi. Nepasakyčiau, kad visas gyvenimas buvo šviesus. Buvo visko – nesantaikos, ginčų...

Algimantas. Tikrai visko buvo... Sunkiausi periodai – kai vykdavo filmavimai, mėnesiais negrįždavau namo. Buvo ir bohemos šėliojimų, kai daugiau laiko leisdavau su draugais, o ne su šeima. O Janina sugebėjo šiuos periodus išgyventi, išlaukti...

Janina. Bet nebuvo vieno dalyko – kūrybinio pavydo, nesveikos konkurencijos. Iš Algimanto niekada to nejutau, atvirkščiai – jis norėjo, kad man sektųsi, o aš – kad jam. Turėjau puikius mokytojus: Algį Galinį, Henriką Šablevičių, o didžiausias mano mokytojas – Algimantas Puipa. Matydama jo sunkų filmų kūrėjo darbą ilgai nedrįsau eiti į kiną. Kai kuriamas filmas, režisierius neturi atostogų, neturi poilsio, neturi nakties ir dienos... Bet būtent vyras mane ir stumtelėjo pradėti kurti dokumentiką.

Algimantas. Ji man pasakė: „Tu mane išstūmei iš traukinio.“ Svarbiausia, kad mes vienas kitą palaikome kaip kūrėjai. Šeimos vargai ir džiaugsmai persipina su kūryba. O yra šeimų, kai kūrėjai vienas kitam pavydi. Štai kad ir filmo„Vėjo nublokšti“ žvaigždės Vivjena Ly su vyru Lorencu Olivjė – kai ji gavo Oskarą, o jis – negavo, jis iš pavydo tą statulėlę išmetė pro langą.

Janina. Žinoma, kai būnu Puipos filmo antroji režisierė, tų kūrybinių ginčų būna daug – pradedant nuo scenarijaus rašymo. Jis jį rašo ranka, o aš perspausdinu kompiuteriu. Ir būna, kad man staiga sustingsta rankos ant klavišų, sakau: „Nebegaliu toliau spausdinti, tai netiesa, netikroviška, šitą vietą reikia taisyti.“ Ypač kai vyksta moterų personažų kūrimas, aiškinu jam: „Moteris taip nepasielgs.“ O jis: „Kodėl nepasielgs? O gal...“ Sakau: „Ai, daryk kaip nori...“ Po kiek laiko jis jau su manimi sutinka. Ir tos kūrybinės diskusijos – begalinės... Esame solo dviem balsais.

Algimantas. Ir naujausiame filme „Kita tylos pusė“ Janina buvo pagrindinė mano pagalbininkė – antroji režisierė, ir scenarijų tvarkė.

Kitas mūsų bendros kūrybos periodas – kai aš Janiną pradėjau filmuoti. Pirmas rimtas jos vaidmuo – filme„Elzė iš Gilijos“. Man reikėjo aristokratiškos, šiaurietiškos išvaizdos aktorės. Jai puikiai sekėsi. Paskui – „Mirusių drugelių tvirtovė“, „Edeno sodas“...

Janina. „Elzėje“ buvo lengviau ir vaidinti, ir būti režisiere, nes mano vaidmuo buvo nepagrindinis. O „Miegančių drugelių tvirtovėje“ netikėtai gavau pagrindinį vaidmenį. Jis ilgai ieškojo aktorės, darė atrankas, vis nerado... O aš jam tikau. Bet buvo labai sunku ir vaidinti, ir būti antrąja režisiere. Reikėjo įsijausti į vaidmenį ir kartu matyti save iš šono. Eidavau į sceną ir užmiršdavau, kad esu režisierė... Ir Šarūnas Bartas tą patį daro – pats režisuoja, pats filmuojasi pagrindiniame vaidmenyje.

Kalbamės šventiniu metu, todėl įdomu, kokios buvo jūsų šauniausios Kalėdos?

Janina. Nuostabiausios Kalėdos būdavo vaikystėje, pas senelius: gili žiema, pusnys iki langų, nuo šalčio pyškančios tvoros ir tas ilgas, saldus Kalėdų laukimas,o ryte - po eglute rastas dovanėlių maišelis. O gyvo Kalėdų Senelio taip niekada ir nepamačiau...

Algimantas. Daug buvo tų šaunių Kalėdų – dažniausiai šeimos rate su vaikais. Bet kai filmavau juostą „Ir ten krantai smėlėti“ pagal Aputį, o Lapinskaitė filmavo dokumentinį filmą „Toks mano likimas“ apie Margionių kaimo (Varėnos r.) kaimo teatrą, mes labai susidraugavome su šio kaimo žmonėmis. Tad nutarėme ir Kalėdas švęsti tame kaime pagal senovinius dzūkų papročius. Jos buvo nepamirštamos su tais nuoširdžiais, atvirais žmonėmis – mūsų filmų herojais.

Janina. Vienos įstabios Kalėdos buvo dviese su Algimantu. Mūsų vaikai negalėjo atvažiuoti, nors jie visuomet stengiasi šias šventes sutikti su mumis. Mes dviese nuvažiavome į mūsų sodybą, prisikūrenome trobą, pasipuošėme eglutę, suradome palėpėje senų žaisliukų... Ir ta keista, nepaprasta ramybė ir jaukumas dviese...

Rekomenduojami video