Daugiau nei penkis dešimtmečius tęsiasi aktyvus kino ir teatro aktoriaus Juozo Budraičio kūrybinis gyvenimas. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas sukūrė per šimtą įsimintinų vaidmenų kine ir teatre, bet būtent kiną jis vadina didžiausiu gyvenimo džiaugsmu. O šiemetinėje knygų mugėje aktoriuspristatė teatrologės Daivos Šabasevičienės knygą „Juozo Budraičio teatrinis likimas“, kurioje autorė puikiai įvertino teatrinę aktoriaus kūrybą. Pats aktorius savo kūrybinį palikimą vertina su jam būdingu santūrumu bei kuklumu.

Laimingas atsitiktinumas

Juozą Budraitį „atrado“ režisierius Vytautas Žalakevičius. Vilniaus universiteto Teisės fakulteto studentui jis patikėjo vieną pagrindinių – Juozo Lokio – vaidmenį jau kino klasika tapusiame filme „Niekas nenorėjo mirti“ (1965 m.). Juostoje vaidino talentingiausi aktoriai: Regimantas Adomaitis, Donatas Banionis, Bronius Babkauskas, Algimantas Masiulis, Laimonas Noreika, Vytautas Tomkus, Antanas Šurna. Ši juosta tapo žinomiausiu lietuvišku filmu pasaulyje, išgarsinusi  ir režisierių, ir aktorius. Kino kritikai atrado nacionalinę vaidybos tradiciją, kurios bruožai – mąsli ir santūri vaidybos maniera, europietiškas mentalitetas ir lietuviška poetika.

„Vaikystėje norėjau tapti chirurgu, turėjau daug medicinos knygų, jas skaitydavau ir atrodė, kad sergu visomis ten aprašytomis ligomis. Bet kartą mama sudegino tas knygas. Kai jų nebeliko – pasveikau. Tapau teisininku. Bet tinkamu laiku atsidūriau tinkamoje vietoje – ir tapau aktoriumi. Man labai pasisekė, kad per atsitiktinumą aš, žmogus iš gatvės, iš karto patekau pas kino meistrą. Buvau atviras viskam, turėjau suvokti aktorinio meno ir apskritai kūrybos esmę. Žalakevičius man atrodė galinga, paslaptinga asmenybė, kurios aš bijojau. Tačiau jis manyje įžvelgė aktoriaus pradmenis. Mano nuostabai, Lokio vaidmuo man pavyko daug geriau, nei  kiti, sukurti vėliau. Ir dabar, po tiek metų, ne gėda žiūrėti į ekraną“, – prisiminė J.Budraitis.

J. Budraitis režisieriaus A. Puipos filme „Edeno sodas“. Asmeninio archyvo nuotr.

Pamiltas žiūrovų

Neprofesionalus aktorius pradėtas kviesti vaidinti filmuose ne tik Sovietų sąjungoje, bet ir užsienyje. J.Budraitis neslepia, kad vaidmenys, kuriuos jam siūlė kino režisieriai, buvo ne visada tokie, kuriuos jis norėjo suvaidinti. Sukūręs beveik šimtą įsimintinų  vaidmenų, jis pats išskiria tik šešis.

„Kinas yra mano meilė ir mano didžiausias džiaugsmas. Nors besifilmuodamas patyriau ir traumų, man aktoriaus duona nekarti. Teatre vaidmenį kuriu ilgai, o kino vaidmeniui reikia iš anksto sukaupti dvasinį kapitalą, nes viskas vyksta greitai. Nuolatinės kelionės, nuolatinis skubėjimas. Filmuojant dažnai atsiranda trikdžių – trūksta kostiumų ar dar kažko, o tai aktoriui trukdo susikaupti, įsijausti į vaidmenį. Nepaisant to, kino aikštelė man atrodė kaip namai, jaučiausi labai puikiai, nesvarbu, kurioje šalyje buvau pakviestas dirbti. Svarbu, kad visi esame bendraminčiai, jaučiamės kaip šeima. Manau, gyvenime svarbiausia abipusis supratimas, o dirbant – aktoriaus ir režisieriaus dermė, žmogaus pajauta, pasaulėžiūros tapatumas. Man įdomiausi tie mano herojai, kurie turi „dvigubą dugną“, kurie nesileidžia iškart iššifruojami. Tokių filmų nedaug, tik šeši: „Niekas nenorėjo mirti“, „Jausmai“, „Visa teisybė apie Kolumbą“, „Tas saldus žodis laisvė“, „Sodybų tuštėjimo metas“, „Su tavimi ir be tavęs“,– teigė J.Budraitis.

Su tuo niekaip nesutiktų kino kritikai ir žiūrovai – 2016 m. aktorius pelnė Sidabrinę gervę už pagrindinį vaidmenį Algimanto Puipos režisuotame filme „Edeno sodas“, kuris pastatytas pagal Šveicarijoje gyvenančios rašytojos Janinos Survilaitės kūrybą – „Vila Edelveisas“ ir „Pašnekesiai su Helvecija“. O 21-ojo festivalio „Kino pavasaris“ žiūrovai šiame filme vaidinusius aktorius J.Budraitį ir Viktoriją Kuodytę išrinko labiausiai patikusiais metų aktoriais.

Naujausias aktoriaus darbas – vienas pagrindinių vaidmenų pernai sukurtame, bet dar žiūrovams nerodytame A.Puipos filme „Kita tylos pusė“ pagal žinomo švedų rašytojo Torgny Lindgreno knygą „Kamanių medus“. J.Budraičio partneriai filme – Povilas Stankus ir V.Kuodytė.

Teatru sugundė Vaitkus

J.Budraitis buvo žinomas kino aktorius, kai režisierius Jonas Vaitkus, su kuriuo aktorius susipažino studijuodamas Maskvos aukštuosiuose kino režisūros kursuose,1980 m. jį pakvietė vaidinti teatre. Jam pasiūlė pagrindinį vaidmenį Henriko Ibseno dramoje „Statytojas Solnesas“. Aktorių sudomino pjesės problematika, jam pasirodė, kad teatras yra ta vieta, kurioje gali atsiriboti ir nuo savęs, ir nuo kitų ir išrėkti, kas labiausiai skauda. J.Budraitis dešimt metų dirbo Kauno dramos teatre. Įsimintiniausi jo vaidmenys: Šarūnas Vinco Krėvės pjesėje „Šarūnas“, Ričardas Šekspyro pjesėje „Ričardas II“, Krepas – S.Becketto „Paskutinė Krepo juosta“.

R.Adomaitis, D.Banionis ir J.Budraitis Vytauto Žalakevičiaus filme „Niekas nenorėjo mirti“.

„Teatro aktoriaus likimas labai nedėkingas. Suvirpini orą, žiūrovui atiduodi visą širdį – ir nieko nelieka. Visada maniau, kad rašyti apie mane kaip apie teatro aktorių nėra prasmės. Apie teatrą aš nieko nesupratau, ir iki šiol nieko nesusigaudau. Vaidinau pasikliaudamas savo intuicija. Visada bandžiau atspėti režisieriaus nuostatas, nuotaikas ir iš literatūros genijų – Šekspyro, Ibseno, Krėvės – kūrinių perprasti herojus, jų psichologiją. Kad taptum aktoriumi, turi baigti aktorystės mokslus. Aktorius turi sugebėti priversti žiūrovus verkti, o viduje – juoktis. Nemaniau, kad galiu užkabinti žiūrovą – buvau maloniai nustebintas, kad savo knygoje Daiva įsigilino ir įvertino mano vaidmenis teatre“, – pristatydamas knygą kalbėjo aktorius, turėdamas omenyje, kad nesimokė aktoriaus meistriškumo.

Neleniniškas Leninas

D.Šabasevičienės nuomone, sėkmingiausias J.Budraičio vaidmuo – Leninas spektaklyje „Mėlynieji žirgai raudonoje pievoje“ (1982). J.Budraitį ji vadina aktoriumi filosofu. „Intensyvus, analitinis aktoriaus mąstymo pobūdis, poetinė vaizduotė ir begalinis susikaupimas jo vaidmenis paženklino išskirtiniu meistriškumu. Budraitis kūrė vaidmenis taip, kaip kvėpavo, tarytum bandydamas ką nors išgydyti savo paties širdimi. Budraitį visą gyvenimą lydėjo būtina profesionalumo sąlyga – stiliaus jutimas, o jį aktorius vystė ugdydamas erudiciją. Todėl visas meno pasaulis jam tapo atviras, lengvai atpažįstamas“, – teigė teatrologė.

Lenino vaidmenį ir pats aktorius laiko vienu įdomiausių. „Sukūriau personažą, kokio niekas nesitikėjo: negalintį vaikščioti, prikaustytą prie lovos paralitiką sifilio sugraužtomis smegenimis diktatorių. Ir tai dariau su didžiuliu malonumu, nes galėjau nuo scenos sakyti tiesą apie sovietinės santvarkos išsigimėliškumą, gyvenime jos nebuvo galima sakyti. Tuometinis partinis veikėjas Henrikas Zimanas liepė Vaitkui išimti daug scenų. O kai spektaklį pamatė iš Maskvos atvykusi komisija, kuri norėjo mus pakviesti gastrolių, išsigando ir pasakė: „My vas nevideli, vy nas nevideli“. (Mes jūsų nematėm, jūs mūsų nematėt)“, – prisiminė aktorius.

Pastaraisiais metais J.Budraitis vėl vaidina  talentingiausių Lietuvos režisierių spektakliuose. Žiūrovus žavi jo Kadmas Euripido „Bakchantėse“ (rež. Gintaras Varnas; 2013), o Krepo vaidmuo S.Becketto dramoje „Paskutinė Krepo juosta“ (rež. Oskaras Koršunovas; 2013) – tarytum retrospektyvi aktoriaus kelionė praeitin. Pasak O.Koršunovo, šiame spektaklyje aktorius dėl savo ypatingo talento, subrandinto gyvenimo patirties, ir intelekto tampa egzistencinės beketiškos filosofijos simboliu.

J.Budraitis televizijos filme „Laisvės kaina. Partizanai“ vaidino prezidento A.Smetonos patarėją. Asmeninio archyvo nuotr.

Diplomatas Maskvoje

Atskiras J.Budraičio kultūrinės veiklos etapas – darbas Lietuvos Respublikos ambasados Rusijoje kultūros patarėju ir Lietuvos Respublikos kultūros atašė Rusijos Federacijoje (1995–2010).

„Netikėtai nelauktai man pasiūlė tapti kultūros patarėju trejiems metams. Nesijaučiau tinkamas šiam darbui. Nemėgstu ryšėti kaklaraiščio ir darbas biure nuo 9 iki 18 val. – ne man. Be to, maniau, kad žmona nesutiks važiuoti gyventi į Maskvą. Ji sutiko, ir išvykome trejiems metams, bet išbuvome keturiolika“,– prisiminė J.Budraitis.

Ir nuveikta išties nemažai.J.Budraitis įamžino žymaus poeto simbolisto Jurgio Baltrušaičio, kuris prieškariu dirbo nepaprastuoju pasiuntiniu TSRS, atminimą – įkurti J.Baltrušaičio namai, tapę Maskvos inteligentijos ir lietuvių bendruomenės traukos bei tarptautinių mokslinių konferencijų centru, užmegzti glaudūs ryšiai tarp Rusijos ir Lietuvos mokslininkų ir menininkų. Buvo įgyvendintos programos, pristatančios Rusijos kultūrinei auditorijai mūsų muziką, literatūrą, kiną, fotografiją, kultūros paveldą: „Muzikinė Lietuva“, „Lietuva menininkų akimis“, „Lietuvos poetų vakarai“, „Lietuviškas kinas ir teatras“, „Lietuvos paveldas“ ir kt. J.Budraičio pastangomis Maskvoje užsienio literatūros kiemelyje įamžintas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio atminimas, Maskvos Lomonosovo universitete pradėjo veikti Baltistikos centras.

Greta meninės veiklos buvo rengiama apskritųjų stalų ir seminarų serija „Atviri dialogai“, skirta ekonomikos, politikos, socialinėms problemoms, dviejų šalių istorijai ir nūdienai skirtos mokslinės konferencijos, sukurta programa „Langas į Lietuvą“ Lietuvos kultūros skleidimui Rusijos regionuose. Budraičio pavardė atverdavo vartus susitikimams su įtakingais politikais, kultūros žmonėmis, verslininkais, atsirasdavo puikių projektų ir lėšų jiems įgyvendinti.

Fotografuoja visą gyvenimą

Nuo paauglystės iki šiol J.Budraitis nesiskiria su fotoaparatu. Jo objektyvas gaudė ir filmavimo aikštelėse dirbančius žmones. Jo fotoarchyve saugoma šimtai režisierių, aktorių, dailininkų, operatorių ir nematomų kino žmonių portretų. Jie užfiksuoti susikaupę prieš filmavimą, atsipalaidavę po darbo. Laimingi, pervargę, įsimylėję.Taip atsirado viena įdomiausių J.Budraičio fotografijų parodų „Mano kinas“. Dar buvo Vilniaus vaizdų ir veidų kolekcija-paroda „Sienos ir žmonės“. Buvo fotografijos paroda „Mano Paryžius: slampinėtojo eskizai“ . Bus jų ir daugiau. Tačiau nesunku atspėti, kad kuklusis kūrėjas nė iš tolo nepretenduoja į fotomenininko vardą.

Paklaustas apie šeimą, aktorius nelinkęs plėstis. Ir ne tik dėl to, kad J.Budraičio žmona –žymaus Komunistų partijos veikėjo Justo Paleckio dukra Vita Paleckytė.

„Nemėgstu kalbėti apie asmeninius, intymius dalykus. Galiu pasakyti tik tiek: jau virš 50 metų turiu nuostabiausią žmoną, kuri iškentė visus mano „prajovus“ ir išaugino puikius vaikus. Dabar jie gyvena atskirai. Sūnus Martynas tapo aktoriumi, dabar dirba Nacionalinio dramos teatro direktoriumi, dukra Justina Londono universitete baigė psichologiją ir iki šiol gyvena Londone. Likome dviese su žmona, džiugu, kad abu esame gyvi ir džiaugiamės gyvenimu“, – teigia J.Budraitis.