Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Išmoko prakalbinti akmenis

Akmenskaldystė – itin senas amatas. Jei senovėje akmenys labiausiai pasitarnavo kaip gera statybinė medžiaga, šiandieną akmuo puikiai tinka namų puošyboje, interjere. Nors auksarankių, gebančių akmenį paversti puošnia skulptūra, Lietuvoje nėra daug, šį amatą propaguojantis akmentašys pripažįsta – kiekvieną dieną norisi vėl sugrįžti į dirbtuves.

Darbas su medžiu nepatiko

Kelmiškis Valdas Bandza, prisimindamas laiką, kai teko rinktis profesinį kelią, džiaugiasi pasirinkęs teisingą kryptį. Jaunystėje jam teko prisiliesti tiek prie medžio, tiek prie akmens darbų, tačiau jis apsisprendė likti prie akmens. Darbas su medžiu ne itin patiko, o štai akmenys tarytum patys diktavo formas, darbas prie rankų lipte lipo.

„Mano tėvukas buvo stalius. Jis ir baldus gamino, ir namus statydavo. Brolis sekė jo pėdomis – drožinėja skulptūras, baldus. Aš su medžiu irgi bandžiau dirbti, bet man nepatiko. 1987 metais įsidarbinau paminklų dirbtuvėse ir nuo to laiko „draugauju“ su akmeniu. Žinoma, anuomet neturėjome daug įrankių, todėl daugiausia tik raides kaldavau akmenyje. Jų daugiau atsirado tik po 2000-ųjų. Man brolis patarė, kad su tiek įrankių galėčiau kažką daugiau nuveikti, o ne vien raides kalti. Taip ir padariau. Intuityviai numatau skulptūrų formas. Galiu neblogai lipdyti plastilinu, o paskui idėją perkelti į akmenį“, – pasakoja akmentašys V.Bandza.

Kai darbas mielas – nuolat atostogauji

Susirask mėgstamą veiklą ir tau niekada nereikės dirbti. Būtent tai geriausiai apibūdina V.Bandzos darbą. Valdo rankoms akmuo pasidavė gana nesunkiai ir šiandieną vyriškis tikina nenorintis dirbti jokio kito darbo – kasdien keliasi norėdamas sugrįžti į dirbtuves, prisiliesti prie akmens. Dar 2002 metais jis įstojo į Lietuvos tautodailininkų sąjungos Šiaulių skyrių ir per du dešimtmečius dalyvavo įvairiose parodose, akmentašių stovyklose. 2009 metais meistrui suteiktas meno kūrėjo statusas, o akmens skulptūroms – tautinio paveldo sertifikatas. „Kai darbas mielas – nuolat atostogauji. Vakare jaučiuosi pavargęs, bet ryte atsikėlęs vėl noriu sugrįžti į darbą. Jeigu taip jaučiuosi, vadinasi, šis darbas man skirtas“, – neabejoja akmenskaldys.

Galima sakyti, kad amato kryptį pamėtėjo ir Valdo gyvenamoji vieta. Kelmėje gyvenantis V.Bandza sako, kad jo apylinkėse gražių akmenų netrūksta. Jis šypsosi svarstydamas, kad būti akmenskaldžiu Dzūkijoje ar Vilniaus krašte, kur akmenų nėra tiek daug – sudėtinga.

Išmoko pats, o dabar moko ir kitus

Valdas save vadina savamoksliu. Jokio mokytojo jis neturėjo ir akmenis tašyti mokėsi pats. Jis juokauja, kad pats pirmas nutašytas akmuo padiktavo tolimesnį darbų stilių, linijas. „Kaip nuo jo pradėjau, taip braižas per dvidešimt metų nepasikeitė. Darbai tikrai patobulėjo, bet principas išliko toks pats“, – pridūrė amatininkas. Net ir bandant nutašyti įmantresnes formas, meistrui vis tiek pabėgti nuo savo braižo nepavyksta – galutinis rezultatas išduoda akmenskaldžio vizitinę kortelę.

V.Bandza: „Esu daręs žveją, laikantį didelę žuvį. Jam nuskilo ranka. Tokiose situacijose tenka improvizuoti, pasitelkti fantaziją. Šiuo atveju ranką tiesiog pasukau kita kryptimi ir galutinis rezultatas buvo labai geras. Nežinantys, koks kuriozas nutiko, nieko net nepastebėjo. Juk tai nėra štampas, nereikia gaminti vienodų dirbinių.“

Nors pats Valdas šio amato išmoko per praktiką, šiandieną jis savo žinias sėkmingai perduoda su akmenimis norintiems dirbti suaugusiesiems. Į jį dažnai kreipiasi įgūdžius patobulinti siekiantys paminklininkai. Tačiau sulig kiekvienais metais tradiciniais metodais dirbančių paminklų gamintojų vis mažiau. Jeigu seniau buvo įprasta antkapyje iškalti raides kaltu, tai šiandien jau daug kas dirba su profesionaliomis kvarcinio smėlio smėliasrovėmis. „Dabar tereikia pasigaminti popierinį trafaretą, jį uždėti ant akmens ir smėlis išpučia reikalingus žodžius. Tuo domisi jaunimas. Šiam darbui net meninės gyslelės nereikia, užtenka mokėti dirbti kompiuteriu“, – apie naujoves, ateinančias į akmentašių gyvenimą, kalba V.Bandza.

Tinka ne visi akmenys

Pasiteiravus, ar bet koks laukuose surastas stambesnis riedulys tinka tašymui, V.Bandza pabrėžia, kad reikia kruopščiai atsirinkti akmenis. Skulptūroms netinka tamsūs, rėvėti akmenys, nes jie sunkiai pasiduoda skėlimui. Geriausi akmenys meistrams – smulkiagrūdžiai. Kartais pasitaiko, kad patys klientai akmenskaldžiui pasiūlo savo akmenis, tačiau meistras patikina labiau mėgstantis medžiagą darbui atsirinkti pats. Pasitaiko atvejų, kai akmuo atrodo tinkamas, tačiau pradėjus skaldyti ima ir suskyla ten, kur nereikėjo.

„Esu daręs žveją, laikantį didelę žuvį. Jam nuskilo ranka. Tokiose situacijose tenka improvizuoti, pasitelkti fantaziją. Šiuo atveju ranką tiesiog pasukau kita kryptimi ir galutinis rezultatas buvo labai geras. Nežinantys, koks kuriozas nutiko, nieko net nepastebėjo. Juk tai nėra štampas, nereikia gaminti vienodų dirbinių. Tai menas ir saviraiška. Kažkada dariau muzikantą ir jo viršugalvyje buvo pilna įtrūkimų. Juos nuskėliau, palyginau. Gavosi plikas žmogelis, bet plaukus „kompensavau“ nukaldindamas barzdelę“, – kurdamas nebijo eksperimentuoti V.Bandza. Jis džiaugiasi, kad visi jo dirbiniai yra iš vientiso akmens. Plačioje jo gaminių galerijoje klijuotų skulptūrų nėra.

Sudėtingiausia – moters veidas

Kaime vis labiau atsigręžiama į natūralias medžiagas – populiarėja ne tik medinės skulptūros, bet ir akmens dirbiniai. Dėl to nemažai akmens dirbinių iš Valdo dirbtuvių iškeliauja į sodybas. V.Bandzos rankų darbo skulptūros (undinėlės, pelėdos, šuniukai) papuošė ne tik mūsų krašto sodybas – keletas jo dirbinių išvyko ir į užsienį. Akmeninis Rūpintojėlis iškeliavo į Jungtines Amerikos Valstijas, keletas skulptūrų išvyko į Latviją, Lenkiją.

Akmeninės skulptūros mėgstamos ne tik dėl natūralumo, bet ir dėl to, kad joms nereikalinga didelė priežiūra, jos yra ilgaamžės, beveik amžinos. Norint palaikyti jas tvarkingas, tereikia nuvalyti atsiradusias apnašas, mat nutašytas akmuo ganėtinai grubus, jis nėra šlifuotas, todėl dulkės greitai ant jų nusėda.

Pasiteiravus, kokias skulptūras meistrui tašyti sudėtingiausia, kurios formos reikalauja ypatingo kruopštumo, meistras ilgai negalvojęs patikino, kad didelio susikaupimo ir laiko pareikalauja žvėrelių skulptūros, tačiau bemaž sunkiausiai sekasi akmenyje iškaldinti moters veidą. Vyriškis juokauja, kad moterys yra švelnesnių veido bruožų ir jas išdailinti sudėtingiausia. O štai vyriškiai su ūsais, barzdomis daug lengviau pasiduoda meistro rankoms. „Tie, kas mokėsi šito amato, šios srities profesionalai, turbūt, be jokių sunkumų gali bet kokią figūrą ar veidą nutašyti. Kadangi visko mokiausi pats, man šiek tiek sunkiau. Tačiau vis tiek iškaldinu Švenčiausiosios Mergelės Marijos veidą, angeliukus“, – dėsto pašnekovas.

Nėra identiškų darbų

Nelygu akmens dydis ir jo sudėtingumas, pagaminti vieną skulptūrą Valdas užtrunka apie savaitę. „Masyvių skulptūrų nedarau. Dažniausiai gaminu iki 60–70 cm aukščio skulptūras. Namų interjero skulptūrėles, kuriomis galima pasipuošti namus, padarau per dieną. Jos nėra labai sudėtingos, todėl apsisuku greičiau. Tokias namų interjerui tinkančias skulptūrėles dažnai atsivežu į muges. Jas žmonės labai mėgsta, nes gali iškart įsigyti ir neštis namo. Tai vienetiniai darbai, antro tokio paties akmens jau nepagaminsi, nenutašysi identiškai“, – tikina jis.

Turgavietėse, interneto skelbimuose ar parduotuvėse apstu liejinių iš gipso. Tokie masinės gamybos produktai gerokai pigesni nei dirbiniai iš natūralaus akmens. Pavyzdžiui, nykštuko liejinys gali kainuoti 50 Eur, o toks pats dirbinys iš akmens – 600–700 Eur. Tačiau kainą sudaro ne tik kritiška akimi atrinkta medžiaga (akmuo), bet ir kūrėjo pastangos, idėja, kruopštus ir rūpestingas darbas – originalas už kopiją visada bus brangesnis. Akmenskaldys džiaugiasi, jog nemaža dalis žmonių supranta, kad akmentašių darbas nėra lengvas, todėl savo namuose vis dažniau randa vietos autentiškiems, vienetiniams rankų darbo gaminiams.

Rekomenduojami video