Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Į medžioklę traukia daugiau nei šešis dešimtmečius

Įkopę į devintą dešimtį, daugelis džiaugiasi sėkmingai nulaikydami šaukštą. O Drąseikiuose gyvenantis Petras Jakubonis į pasaulį vis dar žvalgosi pro medžioklinio šautuvo taikiklį. Ir tai jis daro jau daugiau nei šešiasdešimt metų. Seniausiai Biržų rajone, o gal ir Lietuvoje, medžiojantis vyras šiandien švenčia gražų aštuoniasdešimt penkerių metų jubiliejų. Ponas Petras svečią pasitinka prie savo namų, sumūrytų iš raudonų molio plytų. Namus čia, Drąseikių pakraštyje, 1938 metais pasistatė jo tėvas Antanas. Lietuvos kaime nedažnai rasi trobą, pastatytą iš plytų prieškariu, kai pagrindinė ir kone vienintelė statybinė medžiaga buvo rąstai.

Tik baltų silikatinių plytų priebutis - jau Petro rankų darbas. Erdvus, arkiniais langais sodrios spalvos namas iš tolo krenta į akis pilkokame lietuviškame peizaže. Čia, tėvo statytuose namuose, P. Jakubonis užaugo ir praleido visą gyvenimą. Čionai iš to paties kaimo atsivedė žmoną Angelę, čia pasaulį išvydo trys šeimos atžalos. Netoliese, greta keliuko pievoje, rymo vienišas šulinys. Čia Petro tėvo tėviškė. Pasak P. Jakubonio, tėvas su broliu pasidalino senelio žemę. Brolis liko gyventi tėviškėje, o Petro tėvas gretimai pasistatė naujus namus. „Aš dar šiek tiek atsimenu tas statybas, jau didokas vaikas buvau. Kažkur netoliese, Kirbuliuose, buvo plytinė, tai tėtis iš ten plytas pirko. Taip ir pasistatė“, - pasakojo P. Jakubonis.

phpOoW80b

Džiaugsmas įsigijus tokį retą ir brangų turtą. P. Jakubonis prie pirmojo savo automobilio „Moskvič“ apie 1956 metus.

Kolūkiečiu nebuvo

Tėvas dirbo žemę, ir, matyt, buvo tvirto charakterio žmogus. „Nestojo tėvas į kolūkį iki paskutiniosios, ūkininkavo ir mokėjo mokesčius. Gal tik kokiais 1952 metais pasirašė stojimo popierius, nes užkrovė tokiais mokesčiais, kad nebeįmanoma buvo, reikėjo pasiduoti. Aš tuo metu uždarbiavau Latvijoje, prie statybų. Tėvas pasirašė, kad stoja į kolūkį, o aš grįžęs nesirašiau, likau ne kolūkietis. Kliuvo tėtis už tai nemalonėn, mat tuo metu buvo reikalaujama rašyti, kad „stoju į kolūkį su visa šeima“. Net sodybinį sklypelį atėmę jam buvo“, - sako P. JakubonisKolūkiečiu netapęs Petras visą laiką dirbo statybininku. „Statėme Medeikius.

Kai čia darbai baigėsi, dirbau „Tarpkolūkinėje statybos organizacijoje“, dar porą metų darbavausi tuometiniame „Požėlos“ kolūkyje. Nuo 1972 m. iki pensijos 1992 m. dirbau čia, vietiniame kolūkyje. Kolūkiečiu nebuvau, dirbau statybininku pagal sutartis. Statėme fermas, gyvenamuosius namus. Daugiausia mūrijau, stogus dengdavau. Apdailą darė kiti. Žmona Angelė irgi nebuvo kolūkiete. Pradžioje dirbo „Siūle“, vėliau, kai vaikai atsirado, pašte“, - apie darbus pasakojo pašnekovas.

Atkūrus Nepriklausomybę, ponas Petras susigrąžino žemę ir ėmėsi su žmona ūkininkauti. „Turėjome septynias karves, tada už pieną gerai mokėjo. Kol dar sveikatos daugiau buvo, vaikai padėjo, tai dirbome. Bet kai už pieną pradėjo nieko nebemokėti, baigėme. Išnuomojome žemę ir dabar ramu“, - dėsto Petras.

Jis buvo ne tik statybininkas, bet ir muzikanto duonos ragavo. „Buvome kapelą sukūrę - du akordeonai, dūda ir būgnas. Nuo 1952 metų grojome iki 1964-ųjų. Po vestuves, po gegužines važinėjome. Gaila, kad gegužinių dabar nebėra. Vėliau suirome - vienas grojikas vedė, tai žmona nebeleido. Dūdorius pasimirė, taip ir išsiskirstėme“, - prisiminimais dalijasi P. Jakubonis.

Vedė Petras jau būdamas brandus vyras, 1968 metais. Su penkeriais metais jaunesne žmona Angele išaugino dukrą ir du sūnus. Sūnus Petras ir Žydrūnas toli nepabėgo, įsikūrė Biržuose. Dukra Gitana gyvena Šiauliuose. Senelį su močiute džiugina keturi anūkai ir anūkė. „Bus, kas Jakubonių pavardę tęsia“, - šypsojosi vyras.

Jis apylinkėse garsėja kaip puikus aludaris, nors pats apie tai nutyli.

Šešiasdešimt metų su šautuvu

Apie didžiąją savo aistrą Petras gali pasakoti daug. „Patiko man medžioklė - būdavo, pro šalį medžiotojai eina, prisimeti prie jų, dar kokį kiškį gauni panešti - baisus gražumas. Nusipirkau aš iš žmogaus vienvamzdį medžioklinį šautuvą, nežinau, iš kur jis turėjo. Pašaudyti norėjosi, nors šovinių nelengva buvo gauti. Čia, kaimynystėje, gyveno gamtos apsaugos inspektorius Jonas Baronas. Jis kartą manęs ir klausia, kas čia šaudo? Aš, sakau. Tai gal nori medžiotoju būti - klausia. Tada tapti medžiotoju buvo labai paprasta. Du žmonės laidavimą pasirašė, ir viskas - medžiotojas. Nei milicijos leidimo - nieko nereikėjo. Jau vėliau, nuo 1957 metų, tvarka pasikeitė - reikėjo egzaminus išlaikyti, daugelį iš medžiotojų išmetė. Todėl mano oficialus medžiotojo stažas skaičiuojamas nuo 1957 metų, nors medžioti pradėjau 1955-aisiais“, - kelią į medžiotojų gretas mena vyras. Anais laikais ir taisyklės buvo kitos. „Tvarka buvo kita. Būdavo, virš lovos sienoje vinis įkalta, ant jos šautuvas ir šovininė kabo. Niekam nekliūdavo. Dabar kad užtaisė! Didžiausias dėžes geležines, seifus reikia statyti, kad niekas neprilįstų. Nesuprantu, kam to reikia“, - stebisi drąseikiškis.

Lygybės nebuvo

Veteranas sakė, kad tada ir medžioklės teritorija buvo kita. Kur nueini, ten ir medžioji. O ir laimikis dažniausiai zuikis ar lapė buvo. Tik vėliau atsirado medžioklės būreliai, medžioklės plotai. „Kai atsirado rimtesnių žvėrių, pradėjome medžioti Biržų girioje. Nepraleisdavau nė vienos medžioklės, kiekvieną šeštadienį, sekmadienį į girią važiuodavau. Ten jau šernus, stirnas, briedžius medžiodavome. Tačiau kažkokių įspūdingų briedžio ragų neteko rasti. Kai dar mums neleisdavo briedžių medžioti, tai visokie valdžios ponai jų su gerais ragais prišaudydavo. Elnių šauti mums irgi neduodavo, jie tuometiniams ponams, tokiems kaip A. Dauguvietis, buvo skirti. Sumedžiojau du elnius tik dabartiniais laikais, kai visiems tapo galima“, - apie sovietinio meto medžioklės ypatumus kalbėjo P. Jakubonis.

Kiti ginklai, kitokie būdai

Pasikeitė ir medžiotojų ginklai. „Dabar visi medžioja graižtviniais šautuvais su optiniais taikikliais, anuo metu tokių nebuvo, medžiodavome lygiavamzdžiais šautuvais. Tiesa, A. Jankauskas kažkokį graižtvinį, gal karišką šautuvą turėjo, bet be optikos. Aš tai visą laiką su lygiavamzdžiu medžiojau.“Ponas Petras po miškus pastaraisiais metais nebebraido: „Dabar medžioklių su varovais beveik nebevyksta, visi turi pasistatę bokštelius, niekas nenori, kad per jų plotus varinėtų. O ir jėgos jau ne tos. Vyresnysis sūnus Žydrūnas medžiotojas, turi bokštelį, tai su juo medžioju. Jaunėlis Petras labai mėgo eiti varovu, bet medžiotoju netapo. O Žydrūnas varyti nelabai norėdavo. Tik grįžęs po kariuomenės kažkaip susidomėjo, išlaikė egzaminus ir tapo medžiotoju. Šiais metais tai dar jokio žvėries sumedžioti nepavyko.“

Žmona leido, likimas saugojo

„Žmona tą mano pomėgį toleravo, ką jai bedaryti, žinojo, kad teka už jau užkietėjusio medžiotojo. Visada į medžiokles išleisdavo. Dabar tai labai draudžia alkoholį, jokio kvapelio per medžioklę negali būti. Tada tai mes išgerdavome, kartais ir daugokai. Dažniausiai po medžioklės. Dieną, per pietus, jei išlenkdavome, tai tik po vieną stikliuką, nė nepajusdavai. O geriausia mėsa laikoma stirniena, bet man skaniausia šerniena - čia jau kaip kam patinka. Nelaimingų atsitikimų per visą karjerą man nebuvo. Vieną kartą buvo įvykis, kai medžiotojas varovą sužeidė. Šovė tas į briedį, o kulka, matyt, rikošetu atšokusi, varovui į blauzdos raumenis pataikė. Laimingai taip, į minkštimą, kaulo nesiekė“, - pasakoja jubiliatas.

Geriausi pagalbininkai

„Turėjau keturis medžioklinius šunis. Pirmasis, Šarikas vardu, baisiai gera Sibiro laika buvo. Dviese su kito medžiotojo laika šernus sulaikydavo. Ne didžiuosius, žinoma, tokius vidutinio bekono dydžio. Maniškis tverdavo už sprando, anas šuo - už užpakalio, ir guli šerniokas. Didelių šernų nestverdavo, šie iltimis gali žarnas paleisti. Yra taip medžiokliniams šunims atsitikę. Žuvo šis šuo medžioklėje, kitas medžiotojas nušovė netyčia. Vyko šernų varymas, ant linijos šernas pasirodė, tas žmogus ir šovė. O šuo tuo pat metu ant šerno šoko - tiesiai po kulka. Šernas krito vietoje, šuo dar parą gyvas buvo, bet neišgyveno, nors ir gydėme. Po to turėjau kalę. Jai per didelę dozę vaistų suleido, nepaskaičiavo. Paskutinį šunį pardaviau. Kaip jautį, už 350 rublių. Labai tam žmogui to šuns reikėjo, taip ir sakė: „Aš tau kaip už jautį duodu.“ Geras šuva buvo, tik pabėgdavo. Jei jau pasigaudavo vytis žvėrį, tai jau nebepaleisdavo. Kažin kur paskui nubėgdavo, pirmadienį reikdavo važiuoti ieškoti. 1995 metais sumedžiojau vilką. Vieną. Teko ir daugiau vilkų matyti, bet tik iš tolo“, - prisimena medžiotojas.

phpInBk1N

Du elnius, kurių ragai puošia namų sienas, Petras sumedžiojo jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. O didžiausią stažą turinčio Biržų rajono medžiotojo statusą liudija Medžiotojų ir žvejų draugijos išduotas diplomas.

Įdomiausia - medžioti žvėris

Paukščius medžioti Petrui nelabai įdomu: „Tos antys pakyla, tu prašauni, ir viskas. Man įdomiau žvėreliai. Dabar lapių daug, bet tokios negražios, sergančios, apšiurusios. Kiškių dabar visai nebeliko, niekur nebematau. Bet žiemą vienas į sodą buvo atėjęs, mačiau sniege pėdsakus. Seniau, būdavo, eini per lauką, kiškius medžiodamas. Pašoko zuikis iš arimų-pokšt! Kliuvo, nekliuvo. Tuo metu šalia strykt kitas kiškis ar net du ir nurūko. O kuo šausi, jei šautuvas neužtaisytas?

Mano jaunystėje usūrinius šunis medžioti buvo draudžiama. Aš per klaidą vieną nušoviau. Visi medžiotojai aplinkui susirinko, man vienas net į lapę keisti siūlė. O vėliau jų tiek priviso, kad premijas mokėjo už sumedžiotus.

Esu sumedžiojęs keturias ūdras. Joms medžioti reikėjo leidimą gauti. Dabar, kai tiek bebrų atsirado, tai ūdrų sumažėjo, čia aplinkui nebėra. Būdavo, išeini žiemą prie upės, kur kokios properšos neužšalusios. Pasėdi, žiūrėk, kokia išlenda ir vėl pasineria. Jauti, į kurią pusę nuplaukė, ir vėl eini. Žiūrėk, kokioje properšoje vėl išneria - tada šauni.

Esu per vieną medžioklę nušovęs du briedžius vienu šūviu - briedę ir jauniklį. Kaip stovėjo greta, viena kulka ir patiesė.“

Kiek dar medžios, ponas Petras sakė nežinantis. „Kol galioja medžiotojo bilietas ir sveikata leis“, - sako jubiliatas.

Antanas Vaičeliūnas

 

Rekomenduojami video