Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Į Biržus - su klavesinu

Atlikėjas kviečia biržiečius Bachą išgirsti „kitaip" - giedros, pakilios, svajingos sonatos, siuitos ir preliudai su fugomis pakerės garsu, retorine laisve. Koncerto išvakarėse - pokalbis su V. Norkūnu apie muziką ir jo sąsajas su Biržais.

- Kuo gali žavėti XXI amžiaus žmogų senoji muzika?

- Senoji muzika pilna gyvybės, spontaniškumo, improvizacijos, man asmeniškai tai primena labiausiai džiazą, kas gi gali nesižavėti džiazu? O džiaze labiausiai žaviuosi vokalo ir instrumentų, žodžių ir harmonijų spalvomis - ir senoji muzika mane taip pat paperka žėrinčiu žodžiu, kurį stengiasi ištarti kiekvienas - ar klavišinis, ar styginis instrumentas.

- Klavesinas... Tylus, mažai spalvų, dinamikos ir apskritai išraiškos turintis instrumentas keistu džeržgiančiu garsu... Suprantat, kad tai provokacija komplimentams klavesinui?

- Iš tiesų kaip tik tokį įspūdį iš pirmųjų vinilinių plokštelių susidariau apie šį „tarškutį". Kaip nustebau, kai studijuodamas Zalcburge, Mozarteume, supratau, kad šis instrumentas geba dainuoti. Kai supratau, kad ornamentai ir papuošimai ne tam reikalingi, kad pridengtų gęstantį garsą, jie turi padėti sustiprinti išreiškiamą gestą.

- J. S. Bachas: klavesinas, vargonai ir... gerai temperuotas klavyras... Kas jo gyvenime buvo klavišiniai?

- Labai gerai galiu atjausti Bacho aistrą muzikai ir klavišiniams instrumentams. Aš, negalėdamas mesti vieno dėl kito, nusprendžiau sekti Bacho pėdomis - tapau ir vargonininku, ir klavesinininku. Beje, kai facebook‘e po studijų grįžęs į Lietuvą parašiau „back in Vilnius", vienas geras draugas juokais (o gal rimtai) atsakė - „Bach in Vilnius". Niekas neparašė tiek daug vargonams kūrinių kaip Bachas, ir man jo muzika sunkiai pranokstama savo gelme.

- Kuo skiriasi Bacho muzika klavesinui nuo vargonų ir fortepijono?

- Visa fortepijono Bacho muzika buvo skirta „dviejų manualų klavesinui", kaip jis pabrėžia net ant paties antraštinio vieno ar kito leidinio lapo.

Šis instrumentas ir vargonai skirtingi ir panašūs tuo pat metu. Nei vargonai, nei klavesinas neleidžia atlikėjui pagroti tos pačios natos vieną kartą tyliau, kitą garsiau. Sukurti gyvos tekančios pasakojančios muzikos paveikslą galima tik išartikuliuojant ir išjaučiant tekstą. Gebėti klausytojui perduoti ir leisti pajusti tai, kas, regis, net nėra įmanoma. Vargonų balsus galima pasirinkti, kad instrumentas skambėtų švelniai kaip fleita arba didingai garsiai gaustų. O klavesino muzikoje jos charakterio negali sustiprinti per garsumo ar balsų spalvų skirtumus. Dar įdomu, kaip, lyginant su fortepijonu ar vargonais, klavesinu visai kitaip, labai aiškiai ir gan šviesiai skamba bosai. Tai labai puiki savybė, kai grojami kūriniai, kuriuose tankiai pinasi balsai, pvz., fugos. Vargonai pranašūs dar tuo, kad kojomis galima groti papildomą partiją - tokiu būdu Bachas prirašo nepaprastai daug gražios vargonų muzikos, kurios klavesinu ar fortepijonu pirštai neaprėptų. Kaip pastebėjote, galėčiau pasakoti ir pasakoti...

- Sakoma, kad groti instrumentu - tai kalbėti... Ar grojimą galima lyginti su dainavimu? Ypač, kai Jūs valdote ir vieną, ir kitą?

- Absoliučiai! Jei nedainuočiau iki paskutinio kraujo virptelėjimo, mano grojimas fortepijonu vis dar skambėtų kaip muzika, o klavesinu skambėtų kaip... rašomoji mašinėlė. Greituose kūriniuose - kaip labai vikri rašomoji mašinėlė, o lėtuose - kaip apsnūdusi. Grodamas siekiu, kad žigoje (red. past. greitame itališkame šokyje) klausytojams kojos imtų kilnotis, o almandoje (red. past. lėtame vokiškame šokyje) širdis ir siela rastų atgaivą ir ramybę. Fortepijoninio muzikalumo ir įgūdžių su šiuo instrumentu neužtenka. Tai beveik tas pat, kaip iš fortepijono staiga persimokyti groti klasikine gitara - iš tikrųjų klavesinas - tai gitara, kurios stygas užgauna pluksnelės (tarsi pirštų nagai), įtempiamos klavišais.

Trokštu, kad klausytojas patirtų visus jausmus ir istorijas, kalbančias be žodžių, bet visgi „su balsu". Beje, garsiai niūniuojant pagroti klavesinu gražiai ir gražiau daug lengviau, bet mano klavesino dėstytojas Michaelis Hellis tarė - gal užtenka vieno Glenno Gouldo - tu dainuok mintyse.

- Ar Biržuose skambinsite tuo mažuoju klavesinu (nepamenu kiek oktavų...)? Kaip įmanoma skambinti didžią muziką mažu instrumentu?

- Atsimenu, kaip pirmajame meistriškumo kursų vaikams koncerte Biržuose prieš penkerius metus jiems skambinau prancūzišką P. Royer siuitą, ir tuo Mažuoju tai atrodė neįveikiamas noras, bet jis buvo išpildytas. Tačiau iš tiesų Bacho muzikai neužtektų klavišų nei aukštoms natoms, nei žemoms. Todėl praeitais metais festivaliui Biržai daliai koncertų nuomojosi instrumentą iš, spėkite, kur? Rygos - ji arčiau už Vilnių. O šiemet mano asmeninis instrumentas keliavo į atidarymo koncertus ir į šį solinį koncertą. Negaliu nepadėkoti Gėtės institutui Vilniuje, Karoso fondui, kitiems, kas prisideda ar dar ketina prisidėti prie mano klavesino finansavimo, koncertų įgyvendinimo. Įsivaizduojate, jei tektų kiekvienam pianistui vežiotis „savo koncertinį fortepijoną"?

- Kaip Jūsų gyvenime atsirado Biržai?

- Biržai atsirado mano gyvenime su pirmuoju senosios muzikos koncertu Biržų pilyje ir muziejaus „Sėla" direktoriaus G. Butkevičiaus bei jo žmonos susižavėjimu klavesino muzika, Biržų Vlado Jakubėno mokyklos kasmet organizuojamais meistriškumo kursais.

- O „Baroko muzikos pavasaris" Biržuose?

- „Baroko pavasaris" pražydo dėl tų pačių nuoširdžių šiltų žmonių, kai svajonės nusprendė tapti pumpurais ir žiedais, o žiedai atnešė (jau ketvirti metai) gražių vaisių.

- Nejaugi Biržų vaikai galėtų tapti senosios muzikos specialistais?

- Jei per penkerius metus vienas jų nuspręstų pasirinkti tokį kelią, o dar jį ir įveiktų, mano lūkesčiai būtų pranokti. Tačiau vienas vaikas juos jau pranoko - tai Indrė Kučinskaitė, kuri po meistriškumo kursų jau nebegalėjo gyventi be Senosios muzikos. Man ji - kaip mano „krikšto vaikas". Ir štai po kelerių metų išilginės fleitos pamokų su Indre Baublyte ši jauna, žavi, muzikali ir labai darbšti panelė balandį keliavo stoti į žymiausią pasaulyje senosios muzikos aukštąją mokyklą Bazelyje. Laikau kumščius, kad visos jos svajonės išsipildytų.

- O ką pasakytumėt apie Bachą senosios muzikos kontekste?

- Manau, kad mano vaikystė dievinant Bacho muzikos grožį prisidėjo prie to, kad jis padėjo man užsiauginti kantrybę, kai reikdavo „zulinti" gerai temperuoto klavyro preliudų pasažus ar fugas. Jo choralai prisidėjo prie to, kad pamilau vargonų muziką. Jo muzikos gilumas padėjo man branginti detales ir smulkmenas, kaip kad dailininkas imasi lavinti savo realistinės tapybos įgūdžius ir man teko tuos įgūdžius lavintis grojant vargonais ir klavesinu. Bachas man rodo pavyzdį, kaip, mylint muziką ir turint savo skonį, vis tiek drąsiai atsiverti nepažintiems dalykams. Jis gilinosi į kitų ir ankstyvojo Baroko, ir bendraamžių kompozitorių kūrybą, ją panaudojo saviems kūriniams neprarasdamas savęs. „Hortus musicus" (lot. muzikinis sodas) - J. A. Reincken kompozitoriaus sonatų rinkinys styginiams instrumentams, Bacho perrašytas klavesinui. Kaip tik su šiuo kūriniu (viena iš šių sonatų) susipažins Biržų pilies klausytojai per artimiausią mano koncertą. Pažindamas Senąją muziką, jos dėsnius, kalbėjimo būdą, imu geriau suprasti ir pažinti Bachą.

 

Kalbino Audronė Žigaitytė-Nekrošienė

Rekomenduojami video