Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Humoristas V. Pračkaila su savo Apolionija suka galvą, kaip užsijuokti didelę pensiją

Ne ta kul­tū­ros bi­tė, ku­ri dūz­gia pri­riš­ta prie ne vi­so eta­to

Ar­tis­tui ir dai­li­nin­kui, šiaip links­mam žmo­gui Vai­dui Prač­kai­lai, su­kū­ru­siam Apo­lio­ni­jos Zi­zirs­kie­nės per­so­na­žą, lap­kri­čio 13-ąją su­kaks 60! Jis ir tė­vas, ir dzie­du­lis, ir mo­čiu­tės, ku­ri taip pat Vai­da, vy­ras. Jo di­džiau­sias už­gy­ven­tas tur­tas – duk­ra Vy­lū­nė, gy­ve­nan­ti Aly­tu­je, duk­ra Vi­jo­lė – Kro­kia­lau­ky­je, ku­ri ir pa­do­va­no­jo se­ne­liui anū­kus Smil­tę ir Jo­rį. Ir sū­nus Vai­nius, jau po­rą me­tų gy­ve­nan­tis An­gli­jo­je.

Lie­tu­vo­je gar­saus hu­mo­ris­to gy­ve­na­mo­ji vie­ta – ne sos­ti­nė ar ki­tas did­mies­tis, o Kro­kia­lau­kis. Sa­vo ta­len­tu su­ži­bė­jęs Lie­tu­vo­je ir už At­lan­to, ten du kar­tus bu­vo­jo ir šau­niai pa­si­ro­dė, V.Prač­kai­la, ach, kaip re­tai jis ben­drau­ja su Kro­kia­lau­kio žiū­ro­vų au­di­to­ri­ja! Jis ne ta kul­tū­ros bi­tė, ku­ri dūz­gia ir ver­pia pri­riš­ta prie ne vi­so eta­to. Vai­das pa­si­rin­ko lais­vo kū­rė­jo sta­tu­są ir, re­gis, da­ly­vau­da­mas įvai­riuo­se pro­jek­tuo­se, iš te­le­vi­zi­jos ek­ra­nų, su dai­nom ir pa­kvai­lio­ji­mais ke­liau­da­mas po Lie­tu­vą, jis juo­kaus iki di­de­lės pen­si­jos. Be­je, pen­si­ją, pa­sak Apo­lio­ni­jos Zi­zirs­kie­nės, ne tik už­si­dirb­ti, bet ir už­si­juok­ti ne­žmo­niš­kai sun­ku.

Tu­rė­jo sa­vo lė­lių te­at­rą, „Ma­šen­kai ir lo­kiui“ pa­ra­šė sce­na­ri­jų

V.Prač­kai­la gi­mė Ša­kių kraš­te, Griš­ka­bū­dy­je, tad tai­syk­lin­ga ir gra­ži lie­tu­viš­ka kal­ba jam bu­vo nuo lop­šio do­va­no­ta. Vai­das tu­ri vy­res­nį bro­lį Edu­ar­dą. Ma­ma Ele­na dir­bo įvai­rius dar­bus, il­giau­siai – ka­si­nin­kės, tė­vas Sta­sius, kažkodėl visi jį va­di­no Ed­mu – Ed­mun­du, dir­bo zo­o­tech­ni­ku, tu­rė­jo daug ga­bu­mų, gro­jo, ge­rai pie­šė. Vai­das tė­vo ne­te­ko mo­ky­da­ma­sis ant­ro­je kla­sė­je.

Ma­žiu­kas Vai­du­kas bu­vo tik­ras iš­dai­gi­nin­kas. Bū­da­mas pen­ke­rių me­tų džio­vin­da­mas mal­kas net se­ne­lio dar­ži­nę su­pleš­ki­nęs, šį fak­tą pa­žy­mi vi­si jo biog­ra­fai. Mo­kyk­lo­je gu­vus ber­niu­kas ra­do kur reikš­tis: lan­kė dra­mos ir cho­reo­grafijos bū­re­lius, tik į cho­rą bu­vo prie­var­ta įra­šy­tas. Sep­tin­to­je kla­sė­je vai­kiu­kas jau tu­rė­jo sa­vo lė­lių te­at­rą, „La­pės ir ger­vės vai­šes“ kai­my­nų vai­kams su­vai­di­no, o „Ma­šen­kai ir lo­kiui“ pats pa­ra­šė sce­na­ri­jų ir jau mo­kyk­lo­je spek­tak­lį su­ren­gė.

– Bai­gęs aš­tuo­nias sto­jau į Kau­no Ste­po Žu­ko dai­lės tech­ni­ku­mą, bet ne­iš­de­gė, te­ko baig­ti vi­du­ri­nę, – pa­sa­ko­jo V.Prač­kai­la. – Po vi­du­ri­nės no­rė­jau stu­di­juo­ti dai­lę, ta­čiau iš­si­gan­dau sto­ja­mų­jų – tiks­lių­jų moks­lų – ma­te­ma­ti­ka iš­gąs­di­no. Ta­pau mo­ky­to­ju, anais lai­kais tai bu­vo įma­no­ma. Jan­kų aš­tuon­me­tė­je mo­kyk­lo­je mo­kiau vai­kus pie­ši­mo, brai­žy­bos ir fi­zi­nio la­vi­ni­mo, – pri­si­mi­nė se­nas biog­ra­fi­jos is­to­ri­jas Vai­das. – Pir­mai­siais me­tais ne­si­se­kė, nes įvai­rūs tik­rin­to­jai ne­pa­si­ti­kė­jo moks­lų ne­bai­gu­siu gel­ton­sna­piu. Ant­rai­siais dar­bo me­tais „at­si­ri­šo“ mai­šas, su­lau­kiau pa­gy­rų ir įver­ti­ni­mo, net ope­re­tę „Ba­tuo­tas ka­ti­nas“ su vai­kais bu­vau pa­sta­tęs. Sa­ky­čiau, kad aš ne tik bu­vau mo­ky­to­jas, bet ir vai­di­nau jį, steng­da­ma­sis mėg­džio­ti ge­riau­sius sa­vo mo­ky­to­jus.

Be di­plo­mo, toks mo­ky­to­jas kar­je­ros ne­pa­da­rys. Vai­das įsto­jo į Pe­da­go­gi­nį ins­ti­tu­tą, kur pa­si­nė­rė į su me­nu su­si­ju­sias me­džio ir stik­lo ap­do­ro­ji­mo tech­no­lo­gi­jas, bai­gė pir­mą kur­są, bet to­les­nius moks­lus nu­trau­kė – ne­per­žen­gė ma­te­ma­ti­kos slenks­čio...

V.Prač­kai­la, nors ne­ta­po tik­ru dai­li­nin­ku, vi­są gy­ve­ni­mą pie­šė, ta­pė, ne kar­tą pel­no­si duo­ną iš api­pa­vi­da­lin­to­jo ama­to, nors dar­bo kny­ge­lė­je bū­da­vo įra­šo­ma, kad dir­ba da­žy­to­ju. Di­džiau­sias jo pie­šė­jo įver­ti­ni­mas – dai­lės dar­bų pa­ro­da Sei­me, kur vie­ną jo pa­veiks­lų nu­pir­ko… Al­gi­man­tas Sa­la­ma­ki­nas.

Apo­lio­ni­jos tau­ti­niai si­jo­nai ne vie­nam apuo­kui su­su­ko gal­vą

V.Prač­kai­la iš­gar­sė­jo pa­si­rin­kęs sie­los drau­gę Apo­lio­ni­ją Zi­zirs­kie­nę, ku­ri su­dve­ji­no jo gy­ve­ni­mą. To­dėl, kal­bant apie V.Prač­kai­lą, be iš­ly­gų mi­ni­ma jo su­kur­ta he­ro­jė A.Zi­zirs­kie­nė. Šio per­so­na­žo šmaikš­tus lie­žu­vė­lis, as­me­ni­nis ža­ve­sys ir tau­ti­niai si­jo­nai ne vie­nam apuo­kui su­su­ko gal­vą – koks sen­ber­nis ar naš­lys ne­no­rės tu­rė­ti sau to­kios šau­nios mo­te­riš­kės!

Ta­čiau il­gai­niui te­le­vi­zi­ja pa­da­rė sa­vo. Iš­ryš­ki­no, kas sle­pia­si po Apo­lio­ni­jos si­jo­nais, ir įky­riems ka­ti­nų mor­čiaus en­tu­zias­tams te­ko pa­bruk­ti uo­de­gas.

– Ar­tis­tė Apo­lio­ni­ja iš­ti­ki­ma tik man, net žmo­na kar­tais jai pa­vy­di, – pri­si­pa­žįs­ta Vai­das.

Apo­lio­ni­ja daug jau­nes­nė už su­kak­tu­vi­nin­ką. Vai­do ant­ro­ji pu­sė ati­džiai se­kė A.Zi­zirs­kie­nės kar­je­rą, bu­vo pa­grin­di­nė šio per­so­na­žo kri­ti­kė, pa­dė­ju­si sce­nos da­mai Lie­tu­vos po­li­ti­nių įvy­kių sū­ku­ry­je ne­pa­slys­ti ant vir­tos bul­vės lu­pe­nos.

– Bai­gęs vi­du­ri­nę nie­kad ne­bu­vau pa­li­kęs sce­nos: ve­džiau an­sam­blio „For­te“, kur gro­jo bro­lis, pro­gra­mą, net „pra­si­mu­šiau“ iki Ša­kių liau­dies cir­ko kon­fe­rans­jė. Ta­da ir ap­ti­kau Apo­lo­ni­ją Vy­tau­tės Ži­lins­kai­tės hu­mo­res­ko­je „Va­cy“, ir iš­kart ją pa­si­ga­vau, tik su­minkš­tin­da­mas – Apo­lio­ni­ja, – pa­sa­ko­jo V.Prač­kai­la. – Pra­džio­je Apo­lio­ni­ją vai­di­nau tik ska­re­le ap­si­ri­šęs. Jai pe­no ieš­ko­jau kas­die­nia­me gy­ve­ni­me, pats ra­šiau ir vers­da­vau įvai­rius ru­sų hu­mo­ris­tų kū­ri­nius, „gau­dy­da­vau“ anek­do­tus. Kai pub­li­ka dėl jos pra­dė­jo alp­ti, pa­trio­tiš­kai nu­si­tei­ku­sią mo­te­riš­kę tau­ti­niais dra­bu­žiais ap­vil­kau.

Į di­dži­ą­ją sce­ną Apo­lio­ni­ja iš­plau­kė V.Prač­kai­lai jau gy­ve­nant Dzū­ki­jo­je, kai jis pa­si­ro­dė Kau­ne šmaikš­tuo­lių kon­kur­se, už­mez­gė ry­šius su Lie­tu­vos hu­mo­ro gru­pė­mis „Aler­gi­ja“, „Ge­ras oras“, Klar­ku, Za­ka­raus­ku ir ki­tais. Pa­kvies­tas da­ly­vau­ti „Dur­nių mar­šo“ pa­si­ro­dy­muo­se, sa­vo Apo­lio­ni­jai ga­vo ir Zi­zirs­kie­nės pa­var­dę, ją „pri­se­gė“ ak­to­rius Vy­tau­tas Gri­go­lis.

V.Prač­kai­los Apo­lio­ni­ja be­vai­din­da­ma jau su­ne­šio­jo tris kom­plek­tus tau­ti­nių dra­bu­žių, ant jos vei­do bu­vo iš­tep­tas ne vie­nas puo­das gri­mo, o lū­pų da­žus Vai­das su Apo­lio­ni­ja iki šiol val­go per­pus.

To­kia pro­ga, 60-me­tis, pa­smal­sa­vau, ką da­bar vei­kia gar­sio­ji šmaikš­tuo­lė.

– Apo­lo­ni­jai la­bai ge­rai nu­si­se­kė dau­gy­bė įvai­raus mas­to ra­di­jo, te­le­vi­zi­jos, ki­no, kon­cer­ti­nių bei as­me­ni­nių pro­jek­tų. Šiuo me­tu ma­no Apo­lio­ni­ja kar­tu su gru­pe „Va­je“ , ku­rio­je gro­ja ir dai­nuo­ja Mar­ty­nas Pa­ku­lis bei Ro­mas Bub­nys, at­nau­ji­no pro­gra­mą ir, kaip aš sa­kau, su ge­ra mu­zi­ka, dai­nom ir pa­kvai­lio­ji­mais to­liau links­mi­na vi­sus, kas tik to links­mu­mo gei­džia, – iš­duo­da pa­slap­tį V.Prač­kai­la.

 

Jurgis KOCHANSKAS

Rekomenduojami video