Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Gyvieji mamos deimantai

Lietuvoje vis dar gajus stereotipinis mąstymas, todėl daugiavaikėms šeimoms dažniausiai nepelnytai priskiriamas išmokų prašytojų vaidmuo. Vienuolika šaunių vaikų auginanti Žlibinų kaime (Plungės r.) gyvenanti Sigutė Stančikienė iš valstybės jokios paramos negauna. Vaikai jai – didžiausias turtas, į kurį investavo visą gyvenimą.

Kaime – lengviau

„Niekada nesėdėjau sudėjusi rankų, – pripažino moteris. – Viską sugebu pasidaryti. Man nereikia pirkti nei grietinės, nei jogurto ar kitų produktų, jų galiu ir pati pasigaminti. Auginu vištų, todėl turime savų kiaušinių, užsiauginame daržovių, vaisių ir uogų. Mano vaikai maitinasi visaverčiu maistu, kurio vargu ar nusipirktume parduotuvėje.“

Darbštumą ir sąžiningumą vertinanti moteris vis dėlto linkusi abejoti, ar toks gyvenimo modelis yra pats geriausias: ne veltui pasaulyje sukurta mainų sistema, padedanti egzistuoti visiems. Tačiau jos šeima tik dėl taupaus ir racionalaus šeimininkavimo visuomet turėjo duonos kąsnį ir viso, kas reikalinga.

Sigutė sakė pastebėjusi, kad nemažai jaunų žmonių su šeimomis grįžta į kaimą, nes čia vis dėlto lengviau gyventi. „Mano šeimą taip pat maitina kaimas, todėl čia gyvendama jaučiuosi geriausiai“, – apie Žlibinus kalbėjo daugiavaikė mama.

Išvyko tik vyriausioji

Sigutė kilusi iš pedagogų šeimos, kurioje su ja augo dar dvi seserys. Ji baigė Viešvilės profesinę technikos mokyklą ir įstojo į Žemės ūkio akademiją (dabar – Aleksandro Stulginskio universitetas). Čia ji ir susipažino su būsimuoju savo vaikų tėvu Andriejumi, o studijuodama antrajame kurse ištekėjo. Pagal profesiją Sigutė – inžinierė elektrikė. Į Žlibinus jauna pora atvažiavo pagal paskyrimą, vyras tarybiniame ūkyje pradėjo dirbti energetiku. Atkūrus Lietuvai nepriklausomybę, Stančikai nutarė imtis ūkininkavimo. Pradėję nuo nulio, po kurio laiko Stančikai išplėtė ūkį iki 300 ha.

„Niekada neturėjau vizijos, kad turėsiu tokią didelę šeimą“, – prisipažino Sigutė. Tačiau viena po kitos į pasaulį beldėsi atžalos: Skaistė, Marijus, Martynas, Tomas, Laimonas, Ieva, Simonas, Gabrielė, Monika, Šarūnas, Andrius Sigitas.

Vyriausioji dukra Skaistė šiuo metu gyvena Anglijoje ir dirba pagal specialybę – grafikos dizaino srityje. „O kiti vaikai taip ir liko čia, aplink mane, – pasakojo Sigutė. – Vieni, sukūrę šeimas, gyvena šalia, kiti studijuoja, tačiau savaitgaliais visuomet parlekia į namus. Tomas ir mažiausieji – aštuoniolikmetė Monika, šešiolikmetis Šarūnas ir keturiolikmetis Andrius – gyvena su mumis.“

Kai Stančikų šeima susirenka vienoje vietoje, džiaugsmingai klega visas namas (P. Lileikio nuotr.)

Gyvenimas pats išmokė

Daugiavaikės mamos teigimu, švenčių dienų ji nemėgsta, nes tenka pagaminti tiek maisto, kad net akys užlipa ant kaktos. Taip prie puodų sukosi ir tuomet, kai vaikai buvo maži. Namuose visuomet skambėjo vaikų erzelis, o ir pasipešti vaikai nevengdavo. „Daug „kurpių“ sunešiojau, kol juos užauginau, – prisiminė ji. – Su kiekvieno vaiko atėjimu aš tapdavau protingesnė ir išmintingesnė.“

Sigutė išmoko racionaliai apskaičiuoti, kaip pamaitinti gausią šeimyną, lengvų, paprastų ir greitai pagaminamų patiekalų. Tačiau per šeimos šventes ant stalo visada puikuojasi savos gamybos tortas. „Išmokusi šiuos skanumynus kepti, per dvejus metus orkaitę „pribaigiau“. O paskui ir antrą, ir trečią... – juokėsi daugiavaikė mama. – Prabangos pas mus nėra, jos man ir nereikia, tačiau buitinę techniką vertinu, nes ji – mano pagalbininkė.“

Vaikai Stančikų šeimoje anksti suvokė darbo vertę, jie buvo pirmieji ūkininkaujančio tėvo pagalbininkai. Ūkininko dalią pasirinkusiais sūnumis mama labai džiaugėsi, nors jai teko girdėti ir karčių žodžių iš kitų lūpų: „Vaikų išnaudotoja“.

„Vaikus lavinome įvairiapusiškai, jie labai mėgo meno, muzikos, šokių užsiėmimus. Maniškiai stengėsi mokytis, nesu už juos dariusi pamokų. Buvome sutarę, kad visuomet paaiškinsiu užduotį, jei suprasiu. Kiek mano vaikų įgijo aukštąjį išsilavinimą? Skaistė, Marijus, Martynas, Laimonas ir Ieva. Tikriausiai tuo keliu pasuks ir mažiausieji, kuriems mokslas taip pat sekasi“, – sakė S.Stančikienė.

Sveikata jau nebe ta

Paklausta apie atostogas, Sigutė gūžtelėjo pečiais: „Net nežinau, ar man jų reikia, esu pripratusi prie dabartinio ritmo. Geriausios atostogos man – prigulti ant sofos. Kelionių taip pat nenoriu. Lankiau dukrą Anglijoje, penktą dieną jau kėliau sparnus namo. Tas pats būna, kai nuvažiuoju pas vyrą į Kauną. Ten aš neturiu ką veikti, o čia – mano gyvenimas, namai, aplinka.“

Daugiavaikė mama neslėpė – dabar jai sunku dirbti fizinį darbą. Ji bando išsikapanoti iš užklupusių ligų, nes dar reikia mažuosius užauginti.

„Gali būti, kad sveikata sušlubavo dėl mano pasirinkimo gimdyti vaikučius, nes niekada neskaičiavau su jais praleistų valandų. Kai sirgdavo, tai ir naktys būdavo nemiegotos, stresas, rūpesčiai, – kalbėjo Sigutė. – Man niekada nebuvo paprasta, viskas sekėsi nelengvai. Su kiekvienu vaiku dar didesnė atsakomybė prislėgdavo pečius. Kažkur skaičiau, kad daug gimdžiusios moterys turi būti sveikos, tačiau taip nėra. Vyrai to niekada nesupras. Jiems atrodo, kad pagimdyti ir užauginti vaiką yra niekų darbas.“

Sušlubavusi sveikata buvo tarsi ženklas moteriai sustoti, atsigręžti į save: šiandien ji sulėtino tempą ir liovėsi ištisai zuiti kaip bitelė.

Sigutės vyras A.Stančikas eina Žemės ūkio rūmų pirmininko pareigas, aktyviai dalyvauja visuomeninėje ir politinėje veikloje.

„Jo pareigas namuose pasidalijome su sūnumis Marijumi, Martynu ir Tomu. Jie perėmė ūkiškus, aš – visus kitus darbus. Šeimos galva grįžta savaitgaliais, puola rausti, kasti, nes nori jaustis naudingas. Man reikia tai vištidės, tai dar ko nors, jau suplanavau jam krūvą darbų. Pildydamas mano norus, jis kartais padaro daugiau nei prašiau. Pavyzdžiui, prašau mažo šiltnamio, o jis, aišku, padarys dvigubai didesnį. Vis rūpinasi, kad turėčiau ką veikti“, – juokėsi Sigutė.

Skaudi gimdymo trauma

Prisiminusi vieną juodžiausių gyvenimo įvykių, Sigutė neslėpė ašarų. Skaudžiausia buvo, kai sėkmingai išnešiota dukra dėl medikų nepriežiūros patyrė gimdymo traumą , gimė su sulaužytu raktikauliu. Kūdikiui po pusantro mėnesio buvo diagnozuota encefalopatija.

„Dvejus su puse metų maitinau vaiką krūtimi ir laikiau ant rankų, nes taip jai buvo geriausia. Kai išnešioji vaiką ir tau jį sužaloja gimdymo metu, nieko nėra skaudžiau“, – įsitikinusi mama.

Ligoninės, procedūros, reabilitacijos klinikos, daugybė vaistų... Sigutė nutilo – tie metai pernelyg skaudžiai įsirėžė į atmintį. Ji nuo pat mažų dienų mergaitę mokė: „Gabryte, nežiūrėk, kad sesutė lengvai darbą padaro, tu turėsi šimtą kartų daugiau stengtis, kad padarytum gerai.“

Sigutė džiaugėsi matydama, kaip gimsta mergaitės ryžtas įveikti sunkumus. Šiandien mažoji Gabrielė išaugo į šaunią, protingą merginą. Ji pasirinko slaugytojos specialybę.

Svajonių dar liko

Užsidaryti namuose, šeimos rate – šiandien ji linkusi abejoti, ar tai labai geras pasirinkimas. Vaikams, ypač mergaitėms, mama pataria rinktis kitokį gyvenimo būdą, siekti tikslo, stengtis finansiškai nepriklausyti nuo antrosios pusės.

„Tuomet tu esi laisvas, gali daryti sprendimus, o kai užsisėdi, jau nebegali peržengti tų rėmų. Anksčiau turėjau įvairiausių norų, spirgėjau, siekiau kažką veikti, daryti, o dabar man gerai taip, kaip yra“, – prisipažino pašnekovė.

Ir vis dėlto, ko ji norėtų iš gyvenimo sau? Po šio klausimo Sigutė susimąstė. „Norėčiau išmokti piešti ir tradicinių Lietuvos amatų, tarkim, siuvimo. Su jauniausiuoju sūnumi Andriumi pradėjau mokytis prancūzų kalbos, laukia ir anglų kalbos pamokėlės. Vaikai man nuolat apie jas primena, nes teks bendrauti su žentu airiu. Nereikia man jokių briliantų, nieko jie nepakeistų gyvenime, juk turiu vienuolika gyvų deimančiukų“, – nusišypsojo vienuolikos vaikų mama.

Rekomenduojami video