Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Gyvenimo mėtyta siuvėja laimę atrado mažame miestelyje

Vilkaviškietė siuvėja Irma Juodviršienė gyvenime matė visko. Kadaise ji dirbo užsienyje, o grįžusi į Lietuvą viską turėjo pradėti iš naujo. Šiandien moteris kuria pasakiško grožio lėles, rūbelius bei įvairius aksesuarus vaikams ir mėgaujasi gyvenimu Lietuvoje.

Gimtinės ilgesys

I.Juodviršienė neįsivaizduoja savo gyvenimo be siuvimo. Tai – ir jos darbas, ir pomėgis. Siuvimas moteriai netgi padėjo įsitvirtinti Lietuvoje, kuomet ji nusprendė po dešimtmečio, praleisto saulėtoje Ispanijoje, viską mesti ir grįžti gyventi į gimtinę.

Verta paminėti, kad vilkaviškietė anksčiau net neketino tapti siuvėja. Ji svajojo ateitį susieti su muzika, tačiau Irmos mama turėjo kitų planų. Ji privertė dukrą išvykti į Alytų, kur profesinio rengimo centre ji įgijo siuvėjos specialybę. Šiandien vilkaviškietė džiaugiasi, kad jos gyvenimas susiklostė būtent taip, nes įgytu amatu moteris išties patenkinta.

Turėjo praeiti nemažai laiko, I.Juodviršienei teko įveikti ne vieną gyvenimo išbandymą, kol ji pagaliau pamėgo siūti. Ji kurį laiką lankė Šiaulių universiteto dizaino studijas, tačiau šių taip ir nepabaigė. Paklausta, ar nesigaili dėl neišnaudotos galimybės ir negauto diplomo, vilkaviškietė buvo konkreti. „Mano draugė pabaigė tas studijas, tačiau ji šiandien siūti nemoka. O man dabar siuvimas yra didžioji gyvenimo aistra“, – šypsojosi siuvėja.

Po etapo Šiauliuose ji kuriam laikui buvo apsigyvenusi Vilniuje, tačiau neilgai trukus išvyko į Ispaniją, į netoli Alikantės esantį Guardamar del Segura miestelį. Jame moteris praleido maždaug 10 metų. Ispanijoje I.Juodviršienė gana greitai susirado darbą – viename iš restoranų plovė indus. Jau po pusmečio Irma pradėjo laisvai šnekėti ispaniškai. Ji gana greitai suprato, jog vietinę kalbą mokantiems asmenims mokami didesni atlyginimai.

„Net ir šiandien laisvai šneku ispaniškai, šia kalba žiūriu filmus, serialus. Tiesą pasakius, man ispaniškos programos net įdomesnės už lietuviškas. Iš tikrųjų pasiilgstu Ispanijos, bet palikti Lietuvos neketinu. Man ir čia labai gerai“, – šypsojosi vilkaviškietė.

Ispanijoje moteriai teko prižiūrėti vaikus, valyti namus, o paskutiniais gyvenimo toje šalyje metais ji net dirbo virtuvės šefo padėjėja. „Gyvenimas buvo labai geras. Klimatas – nuostabus, žmonės – nuolat besišypsantys, darbas – ant jūros kranto. Jaučiausi tarsi pasakoje“, – prisiminė pašnekovė.

I.Juodviršienė: „Gimus dukrytei Miglei, nusprendžiau ją pradžiuginti ir pasiuvau lėlę, kurios nuotrauka pasidalinau internete. Nuotrauką pamatę giminaičiai pasiūlė man pasiūti dar aštuonias panašias lėles, kurias pažadėjo parduoti kalėdinėje mugėje. Greitai mano siuvami žaislai tapo labai paklausūs.“

Atrodė, kad belieka tik džiaugtis gyvenimu. Vis dėlto Irmą nuolat traukė gimtinės ilgesys, o pablogėjusi mamos sveikata dar labiau paskatino apsispręsti sugrįžti gyventi į gimtinę.

Išgarsinusi nuotrauka

Lietuvoje Irmai gyvenimas nebuvo rožėmis klotas. Grįžusi į gimtąjį Vilkaviškį ji įsidarbino vietiniame siuvimo fabrike. Pirmasis gautas atlyginimas moteriai sukėlė šoką. Pripratusi prie ispaniškų algų, ji apsiverkė už mėnesį darbo gavusi mažiau nei 400 eurų.

Būtent gauta pirma alga Lietuvoje Irmą paskatino galvoti apie papildomą veiklą. Moteris ilgai mąstė, kaip galėtų pagausinti šeimos biudžetą, tačiau viską į savo vėžes sustatė pats likimas. Šiandien I.Juodviršienė siuva išskirtinio dizaino lėles, vaikiškus drabužėlius ir kitus mažiesiems skirtus gaminius. Jos klientai – ne vien iš Vilkaviškio. Užsakymus Irma siunčia po visą Lietuvą ir net į užsienį. Viso to galėjo nebūti, jei ne viena nuotrauka internete.

„Gimus dukrytei Miglei, nusprendžiau ją pradžiuginti ir pasiuvau lėlę, kurios nuotrauka pasidalinau internete. Nuotrauką pamatę giminaičiai pasiūlė man pasiūti dar aštuonias panašias lėles, kurias pažadėjo parduoti kalėdinėje mugėje. Greitai mano siuvami žaislai tapo labai paklausūs“, – prisiminė vilkaviškietė.

Supratusi, kad jos siuvamas lėles klientai labai mėgsta, ji ėmė jų nuotraukomis dalintis įvairiose feisbuko grupėse. Galiausiai jai buvo pasiūlyta susiburti su keliais kitais šalies gamintojais ir pasidaryti profesionalią savo gaminių fotosesiją. Į ją sugužėjo maždaug 15 gamintojų iš visos šalies. Visų jų tikslas buvo tas pats – pristatyti savo kūrinius, parodant, kad ir Lietuvoje yra auksines rankas turinčių saviveiklininkų. Kiekvienas fotosesijos dalyvis, gavęs nuotraukas, įsipareigojo jomis pasidalyti savo feisbuko paskyrose ar kituose interneto puslapiuose.

Labiausiai I.Juodviršienė išsiskiria savo siuvamomis lėlėmis. Jos iš tiesų išskirtinės. Visos Irmos siūtos lėlės turi tik akytes. Siuvėjos teigimu, vaikams taip labiau patinka, nes tada jie patys susigalvoja žaislo nuotaiką.

„Tokiu būdu tiek mano, tiek kitų gamintojų darbų nuotraukos paplito po visą Lietuvą. Labai greitai ėmė plaukti ir pirmieji užsakymai. Tada dar neturėjau asmeninės feisbuko paskyros, tad ją teko susikurti. Taip atsirado „Irmos pasaka“. Čia anksčiau dalindavausi visomis savo siuvinių nuotraukomis. Dabar tą jau darau rečiau, nes užsakymų netrūksta. Vos spėju suktis“, – teigė I.Juodviršienė.

Dirba po darbo

Šiandien Irma jau nebedirba Vilkaviškio siuvimo fabrike. Moteris ilgai vertėsi vien iš savo rankdarbių, tačiau karantinas netikėtai jai suteikė daugiau galimybių.

„Vos tik prasidėjus pandemijai Vilkaviškio „Lions“ klubas pakvietė siūti kaukes miesto ligoninei. Nusprendžiau prisidėti prie šios akcijos. Taip mane pastebėjo vieno užuolaidų salono savininkė, kuri pakvietė dirbti pas save. Iš pradžių dvejojau, galvojau, kad per karantiną darbo nebus, tačiau buvau užtikrinta, kad veiklos stygiumi tikrai nesiskųsiu. Galiausiai sutikau. Taip jau dvejus metus dienomis dirbu užuolaidų salone, o grįžusi namo vakarais einu į savo darbo kabinetą ir jame siuvu lėles, vaikiškas kuprines ir kitus panašius gaminius“, – pasakojo pašnekovė.

Labiausiai ji išsiskiria savo siuvamomis lėlėmis. Jos iš tiesų išskirtinės. Visos Irmos siūtos lėlės turi tik akytes. Siuvėjos teigimu, vaikams taip labiau patinka, nes tada jie patys susigalvoja žaislo nuotaiką. „Jei mažyliams liūdna, lėlytė liūdi drauge, o jei jiems linksma, ji šypsosi kartu“, – teigė pašnekovė.

Moteris dažniausiai verčiasi būtent vaikams skirtų rūbelių ar daiktų siuvimu. I.Juodviršienės gaminių pasiūla įvairi – nuo pieštukinių iki mažiesiems skirtų indėniškų palapinių „Tipi“. Idėjas dažniausiai padiktuoja aplinka. Neretai patys klientai nepagalvoję pamėtėja vieną kitą sumanymą.

Įvertinusi savo praeitį ir dabartį moteris teigė, kad norint jaustis laimingai gyvenamoji vieta nėra svarbi. Turint noro ir negailint jėgų, visiškai save realizuoti galima ir tokiame nedideliame mieste, kaip Vilkaviškis.

Rekomenduojami video