Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Grafikė N. Vilutienė: „Man be galo artima žalčio tema“

Su grafike Nijole Vilutiene susitikome pasikalbėti senamiesčio bei dailės darbų dvasia dvelkiančiose jos ir Mikalojaus Povilo Vilučio dirbtuvėse. Šiuo metu Nijolė rengiasi „ArtVilnius’21“ – šiuolaikinio meno mugei. Vis dėlto mudviejų pokalbis prasidėjo ne nuo šiandienos, o nuo mokyklos, studijų metų.

Dailės mokėtės M.K.Čiurlionio menų mokykloje, ir tai, be abejo, paliko ryškų pėdsaką jūsų kūryboje?

Buvome pirmieji dailės skyriaus mokiniai, vadinamieji čiurlioniukai. Vyresnioji sesuo čia lankė baleto klasę, ji ir mane čia atvedė. Įstojau į dailę be pasirengimo. Mokėmės piešimo, akvarelės, skulptūros, grafikos, vitražo, tapėme guašu ant popieriaus. Dėstytojai jauni, energingi, mes jiems – pirmieji mokiniai. Vasaromis vykdavo praktikos tai Trakuose (palapinėse!), tai kituose Lietuvos kampeliuose. Mokykla buvo kaip meno oazė – dėstė Birutė Žilytė, Egidijus Talmantas, Rimtautas Gibavičius, Valentinas Antanavičius, Arvydas Každailis, Emanuelis Katilius, daug puikių menininkų. Namuose, nors tebuvo du kambariai, o augome trys dukros, stovėjo fortepijonas, mama samdė muzikos mokytoją, rūpinosi mūsų meniniu išsilavinimu...

Ar dailei esate gabi iš prigimties, ar meno galima išmokti?

Meno gal negalima išmokti, bet įmanoma išlavinti skonį, išmokti amato. Baigusi tų laikų Dailės institutą šiek tiek dirbau įvairiuose būreliuose, Jūratės Stauskaitės studijoje, ir tėvai, atvedę septynmetį, klausdavo, ar iš jo bus menininkas? Bet net baigę dailės studijas žmonės nežino, ar taps menininkais. Visi mėgsta piešti, ir jei jaučia tai, ką daro, jau yra gerai. Svarbu vaiko neatgrasyti, nesakyti, kad nemoka, ne taip piešia. Tiesiog mylėti vaikus ir žavėtis tuo, ką ir kaip jie piešia, duoti tai, ką gali. Na, parodyti, kaip nupiešti žmogų ar vazą, kad ši neatrodytų griūvanti, paaiškinti, kas yra perspektyva...

O kada į jūsų gyvenimą atėjo grafika?

Gana vėlai. Mokykloje daugiau tapiau, tik paskutiniais metais pasukau į grafiką, nes išgirdau, kad merginoms sunkiau įstoti į tapybą, nepasitikėjau savo jėgomis, išsigandau. Iš moterų tapytojų gal tik vieną Sofiją Veiverytę žinojome. Bet nieko nepraradau, prie grafikos buvo pripliusuota pedagogika, ir šios žinios vėliau labai pravertė.

Ar ir dabar panyrate į mitologiją, kuria susidomėjote dar mokykloje?

O, taip, praktikų metu aplankėme daugybę kaimų. Gyvendavome mokyklose ir vaikščiodavome po kiemus: piešdavome skrynias, koplytstulpius, senus virtuvės rakandus. Prisimenu, Žemaitijoje, Varniuose, sunkvežimiu dardėjome po piliakalnius, taip kasmet susipažindavome vis su nauju Lietuvos regionu...

Kas jums svarbiausia, ką pati sau atradote mitologijoje?

Gimiau Ukmergėje, bet greitai tėvai apsigyveno Vilniuje. Tapau miesto vaiku, ir kaimas man buvo tikras atradimas. Iki šiol akyse šmėžuoja liaudies architektūros vaizdiniai: „smūtkeliai“, kryžiai kapinėse ir pakelėje, medinės ornamentuotos palangės, molio ąsočiai, audiniai, juostos... Oi, kiek daug tų kelionių – nuo pat penktos klasės iki paskutinės... Mokyklą baigiau 1968 metais, kaimuose dar buvo daug dainuojančių, pasakojančių žmonių. Praktika trukdavo visą mėnesį, kas savaitę turėdavome atsiskaityti, būta daugybė darbų peržiūrų... O institute jau dirbome savarankiškai: eidavome per kaimus ir piešdavome tai, ką matydavome. Ne, per kraustymąsi iš vienos vietos į kitą neišsaugojau to meto piešinių, nebent diplominis darbas liko mokyklos muziejuje.

O kur dabar saugojate savo darbus?

Namuose, dar šiek tiek jų yra Vilniaus dailės muziejuje, Dailės universiteto grafikos kabinete. Kaip žiūriu į ankstesniuosius? Dabar viskas patinka. Prieš dešimt metų to nebūčiau sakiusi. Pernai mane pakvietė į „Now and Then“ parodą Rotušėje. Čia kabėjo keli mano dabartiniai ir ankstesni, antro kurso studentės, darbai. Aš net nustėrau: negi tai mano darbai? Šių lino raižinių net neprisiminiau. Gal dar vertėtų grįžti prie lino raižymo technikos? Šiaip nesu išlepinta žiūrovų dėmesio, vyras – priešingai. Jis – profesorius, Nacionalinės premijos laureatas, o aš net savo kūrybos katalogo nepasirūpinau išsileisti... Gal ne todėl, kad esu pernelyg kukli, iš tikrųjų man tai ne taip įdomu. Tiesa, jei koks vadybininkas viską surinktų...

O kaip ir kada pasinėrėte į akvarelę?

Institute mokėmės akvarelės. Dėstė Algirdas Petrulis, vienas geriausių tapytojų ir akvarelininkų. Tai jis mus vedė į tą skaidrumą... Man patinka akvarelė, mano gyvenime ji tikrai ne podukros vietoje. Paskutiniais metais su akvarelėmis pasirodžiau Baltijos šalių bienalėje, dar su kitais menininkais atstovavome Lietuvai Latvijoje, Italijoje. Akvarelė man žaviausia tuo, kad iškart išvysti rezultatą, ji man tikra atgaiva. Aš ir mokykloje liejau akvareles, tik nerodžiau jų parodose. Mat į intensyvią kūrybą įsiliejau gerokai vėliau, sulaukusi 40-ies. „Vartų“ galerijoje tą dieną įvyko pirmoji mano darbų paroda.

Ir tai buvo moters tema? Girdėjau, kad jus ypač vertina už šiuos kūrinius. Jūsų moteris kitokia, skiriasi nuo tų, kurias piešia dailininkai vyrai. Ar vyras – dailininkas M.P.Vilutis, vertina šiuos jūsų darbus?

Tikrai vertina, ir jie išties skiriasi. Pasak jo, galbūt man reikėtų šią temą vystyti, bet aš, matyt, esu nuotaikos žmogus, dabar popieriuje gana drastiškai reiškiuosi. Daug kam šie mano darbai nepatinka, bet man tai nerūpi! Gal dėl to, kad aš Šaulė. Štai abstrakcija, juodas-baltas darbas – gamta, erdvė, viesulas, sniegas, sūkurys, nuogos medžių šakos... Darbą galima laikyti bet kuria puse į viršų. Dailininkas R.Gibavičius sakydavo, kad darbas turi atrodyti gerai iš visų pusių. Ar grįšiu prie moters temos? Greičiau jau grįšiu prie žalčio temos. Žalčio kaip simbolio tema man visada buvo įdomi. Daug davė pažintis su Prane Dunduliene, ekspedicijos su tautosakininkais, muzikantais. Ne šiaip sau man visur žalčiai vaidendavosi, kai tik pamatydavau kokį ornamentą, vis žalčio motyvą įžvelgdavau. Gamtoje jų tikrai labai daug.

Ar jums žaltys – sakralumo simbolis?

Galbūt ne taip skambiai, gal švaros. Sykį Labanoro girios ežere maudžiausi, regiu – žaltys ant kranto, kaip pasakoje. Būna, į kiemą atšliaužia. Sakoma, jei žaltys į namus, tai šeimos židinys suliepsnoja, juk ne į kiekvienus namus atšliaužia. S.Nėris šią pasaką išgarsino, bet Literatūros ir tautosakos institute daugiau pasakojimų, kurie baigiasi kitaip – Eglės vaikai į akmenis pavirsta. Mene žalčio legenda seniai gyvuoja – tai meilės, išdavystės tema. Prie jos norisi grįžti.

Pamąsčiau, kad jums, grafikei, labiausiai turėtų patikti ruduo, nes krintant lapams pasimato tikroji grafika...

Patinka ruduo, žiema, nes vasarą, nors gražu ir šilta, daugiau to blaškymosi. Aš geriau jaučiuosi žiemą. Medžiai išties primena grafiką, aš tai matau, nors daugeliui belapiai augalai negražu...

Abu su vyru esate menininkai, 48-erius metus kartu. Kai šnekatės apie meną, ar labai skiriasi judviejų požiūriai?

Štai išsiuvinėta staltiesė – gražu, dekoratyvu, dėl to ginčų nekyla, vis dėlto, nekuriu dekoratyvaus meno, man jis gražus ir nieko daugiau. Pirmenybę teikiu darbams, į kuriuos žvelgiant suvirpa širdis, gimsta jausmas, pajuntu artumą. Kartais ir viena linija gali veikti, skambėti... Sakoma, dailė turi skleisti grožį, bet man to maža, todėl kartais mudviejų nuomonės skiriasi. Sutariame tada, kai paveiksle daug jausmo, kai regime kažką tikra. Klydau, kažkada rodydama jam savo nebaigtus darbus, klausdama patarimo. Gal jis ir teisingai patardavo, bet tai būdavo jo požiūris, ne mano. O aš po to savimi nepasitikėdavau. Mano vyras – puikus menininkas, ir daug geriau jam rodyti užbaigtą kūrinį. Net jei pasako kažkokią pastabą, susimąstau ir kitąkart, galbūt, atsižvelgiu.

Jūsų šeima – vien menininkai. Gal todėl judviem pavyko į menus „pašaukti“ ir abi dukras?

Vien mūsų šeimoje ketvertas menininkų, o dar ir vyro tėtis su mama. Jonas Vilutis buvo pirmasis TV dailininkas, o mamos diplominis darbas – skulptūra, pagarbiai saugoma muziejuje. Gaila, ji anksti mirė, 1955 metais. Mama ir knygas iliustravo, ir eilėraščius rašė, kaip ir jos sesuo – rašytoja ir aktorė Emilija Liobytė. Mano mamai, A.Smetonos mokyklos (Ukmergė) pradinių klasių mokytojai, menas taip pat buvo svarbus, ne šiaip sau namuose atsirado pianinas... Mūsų Aldutė (Aldona Vilutytė), kitaip jos nė nevadinu, yra aktorė, be to, ji puikiai piešia, mezga. Mokėsi S.Nėries mokykloje, manėme, bus perspektyvi anglistė, gal vertėjaus, nes valdo mintį, žodį, daug skaito (namai prikrauti knygų). Gal atsitiktinumas, bet Aldutės draugė ėjo laikyti egzamino į Keistuolių teatrą ir pakvietė ją kartu. Draugei nepasisekė, o mūsiškė, palaikiusi jai kompaniją, įstojo, tapo aktore. Jaunėlė Emilija Balas, kaip kažkada aš, baigė dailę M.K.Čiurlionio gimnazijoje ir Dailės akademijoje.

Vadinasi, lemia vien buvimas menininkų aplinkoje?

Ir taip, ir ne. To meto menininkų namuose vykdavo maži ir didesni dailininkų, poetų, muzikų susibūrimai. Tos kalbos, aišku, apie meną, literatūrą, nes sovietiniais laikais žmonėms liko vien naminiai pokalbiai... Ar merginos laimingos savo pasirinkimais? „Laimė“ gal ne tas žodis. Joms sunku, bet įdomu, kaip ir man. O laimė... Pirmiausia jaučiuosi laiminga, nes esu supama mylinčių ir mylimų artimųjų, nes kas mes vieni be kitų... Taip pat esu laiminga, kad galiu dirbti, nors jau nebesu jauna. Kad tik spėčiau padaryti tai, ką noriu. O noriu parengti parodą žalčio tema. Turiu daug piešinių, eskizų, viską reikia sutvarkyti, sudėlioti. Man be galo artima ši tema.

Rekomenduojami video