Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Gilias šeimos muzikavimo tradicijas tęsia ir jaunimas

Mikoliškio skyriaus liaudiškos muzikos kapela „Apynėlis“, vadovaujama Rasos Andžiuvienės, išgarsėjusi visoje Lietuvoje, dažna televizijos viešnia, šventė penkiolikos metų sukaktį. 

Kapelos įkūrėja Rasa Kutkevičiūtė-Andžiuvienė, keturių sūnų mama, atskleidžia, kad dabar „Apynėlyje“ muzikuoja dviejų šeimų atžalos: pati Rasa, jos sūnūs Povilas ir Leonas, sesuo Angelina Vaičeliūnienė ir Giedrius Vaičeliūnas bei broliai Vytautas ir Stanislovas Ogintai. 

– Septyni žmonės kapeloje – pats tas. Nors ir sunku atrasti pamainą. Mikoliškis nuo Pasvalio nutolęs už 26 kilometrų. Taigi kas čia važinės, – tarsteli Rasa.

Tačiau nuostabu, kad jų šeima turi gilias muzikavimo tradicijas, kurias sėkmingai tęsia jaunimas. 

– Mūsų šeimoje nuo seno tiesiog natūraliai buvo įaugęs namų muzikavimas, – prisimena Rasa. – Ar prie darbų, ar prie stalo visi dainavo. Ir mamytė, ir tetukas, tetos… Babytė Ona Morkevičienė mokėjo per šimtą liaudies dainų, net Vilniaus universiteto ekspedicijos buvo atvažiavusios įrašyti. 

Ir kolektyvo pavadinimas „Apynėlis“ kilęs nuo dainos „Apynėli, žaliasai“, kurią labai mėgo Rasos promočiutė. 

Dabar vien iš Kutkevičių – per trisdešimt žmonių, dažnas iš šeimos išsinešė muzikavimo tradiciją. 

„Apynėlyje“ groja du Andžių sūnūs. Rasos paprašėme papasakoti daugiau apie muzikalioje aplinkoje augančius savo vaikus:

– Povilas – vyriausias, Panevėžio muzikos mokykloje baigė trimito klasę, tačiau toliau pasirinko elektromechaniką. Gyvena Vilniuje. Muzika liko pomėgis, iki šiol groja mūsų „Apynėlyje“. 

Rasa pripažįsta, jog bene mažiausiai žinomas jų sūnus Steponas, kuris Lietuvos kariuomenėje atlieka privalomą karinę tarnybą:

– Jam tai patinka. Steponas – žygeivis, vienas Ispanijoje nuėjęs Šv. Jokūbo kelią, dviračiu apvažiavęs Lietuvą. Kanojininkas, Lietuvos kanojų jaunių čempionas. Nors dainuoja ir klausosi muzikos, tačiau jos mokytis nenorėjo. 

O trečiasis Andžių sūnus – Leonas, Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos abiturientas, pasinėręs į muziką. 

– Pasvalio muzikos mokykloje pas Daivą Želvienę lanko fortepijoną, pas Rimvydą Mitkų mokosi groti vargonais, turi pasiekimų respublikiniuose ir tarptautiniuose konkursuose, siekia meistriškumo, atlieka profesionalią vargonų muziką. Leonas jau ir dirba, jis – Pumpėnų bažnyčios vargonininkas, – Rasa prisipažįsta, jog ji pirmiausia sugalvojo ir susitarė su Rimvydu, kad sūnus galėtų mokytis groti vargonais. 

Leonui toks pasiūlymas irgi tiko. 

– Tačiau reikia vargonų, nėra kur groti. Rimvydas pasiūlė, kad Kauno arkikatedroje galima įsigyti elektrinius vargonus. Dabar mūsų namuose skamba vargonų muzika. Per Kūčias, Kalėdas langus atidarom, kad ir Mikoliškis šventiškai skambėtų, – Rasa išsitaria, jog jai gražiausias Hendelio kūrinys „Karalienės Šebos atvykimas“.

Pagrandukas Motiejus, Pasvalio Lėvens pagrindinės mokyklos penktokas – irgi prie menų.

Mama prisimena, kaip labai anksti Motiejus pradėjo piešti, lipdyti, siūti, modeliuoti: 

– Nuo penkerių metų pas keramikę Nerutę Čiukšienę atėjo mokytis Dailės skyriuje. Su dideliu noru lanko užsiėmimus ir pas Nerutę, ir pas Aldą Pleirį. Dabar Motiejus – Dailės skyriaus ketvirtokas. Pas mane Pasvalio muzikos mokykloje jis mokosi akordeono klasėje ir groja Elonos Rodžienės vadovaujamame akordeonų orkestre. 

Beje, kadaise pas Eloną mokėsi ir pati Rasa: 

– Buvau tarp pirmos laidos jos mokinių. Pamenu, kaip tėtis Panevėžyje per blatą gavo nupirkti naują vokišką „Weltmeister“ akordeoną, raudoną, žvilgantį, kvepiantį. Šiuo akordeonu grodama ir „Apynėlį“ įkūriau, ir iki jo dešimtmečio dar grojau. O šiandien mano pirmasis weltmeisteris, kurį turiu nuo vienuolikos metų, ilsisi lentynoje. 

Anuomet labai mažai kaimo vaikų lankė Pasvalio muzikos mokyklą, juolab kad ir atranka buvo gana griežta.

– Buvau smulkutė, kūdutė, brisdavau per pusnis. Vakare aštuntą valandą važiuodavo paskutinis autobusas. Jeigu užpustydavo, nuo Pumpėnų kokius devynis kilometrus yra tekę eiti pėsčiomis. Nebuvo nei telefonų, nei mašinos tėveliai turėjo, – Rasa buvo gerokai užgrūdintas vaikas. 

Ji prisipažįsta svajojusi būti chorvedė: 

– Net priešais televizorių atsistojusi diriguodavau. Bet mamytė perskaitė skelbimą apie Panevėžio konservatorijoje naują eksperimentinę muzikos mokytojo specialybę. Jai atrodė, kad viskas čia labai gerai, viskas prie vietos. 

Rasa vadovavo Mikoliškio kultūros namų vaikų ansambliui, Panevėžio konservatorijoje buvo chormeisterė, buvo pasukusi ir į Panevėžio muzikinio teatro chorą. 

Nenuorama mikoliškietė dar sugalvojo Klaipėdos universitete studijuoti operinį dainavimą, mokėsi pas Vidą Kuraitę.

– Bet po dviejų kursų užsimaniau ištekėti, – šypteli Rasa. – Sutikau biržietį, seniai pažįstamą pusbrolio draugą. Jis statybininkas-apdailininkas, tačiau mėgsta muziką, turi vinilinių plokštelių kolekciją. Vyras dirbo Vokietijoje, atsirado vaikelis ir aš Šiaulių universitete baigiau muzikos pedagogiką ir edukologiją. 

Čia Rasai atsivėrė platus pasaulis – su „Saulės“ ansambliu apkeliavo ne tik Europą, bet pasiekė ir Ameriką. 

Jau dvidešimt metų Rasa dirba Mikoliškio kultūros namuose. 

– Išsipildė svajonė dirbti ir Pasvalio muzikos mokykloje, – prisipažįsta Rasa, kuri vis galvoja, kaip jaunimas papildys ir jos „Apynėlį“. – Štai sesės anūkė Meda Vaičeliūnaitė dainuoja Pasvalio muzikos mokyklos chore „Svalija“. Po repeticijos kartu grįžtam į Mikoliškį. Tikiuosi, kad ir Meda, ir mano Motiejus ateis į „Apynėlį“…

Rekomenduojami video