Populiarus posakis „per kančias – į žvaigždes“ visiškai netinka Kastyčiui Sarnickui – jau daugiau nei dvidešimt metų gyvuojančios vienos populiariausių Lietuvos grupių „G&G Sindikatas“ reperiui, prieš kelerius metus į rankas griebusiam ir rašytojo plunksną: jo debiutinė knyga „Turnė“ sulaukė nemažo pasisekimo ir gerų įvertinimų. Ir visa tai – be didesnių kūrybinių kančių, vidinių išgyvenimų ir dramų: Kastytis sugebėjo atrasti savąją kūrybinę formulę, kuri jau ilgus metus lydi vyrą jo gyvenimo kelyje.

Jaunasis maištininkas

Į kūrybą K.Sarnickas, augęs viename sostinės miegamųjų rajonų, pasinėrė dar paauglystėje, kuomet su keliais bendraminčiais paskutiniame XX amžiaus dešimtmetyje subūrė roko grupę. Pirmaisiais Nepriklausomybę atgavusios Lietuvos metais klestėjo turgaus kultūra, greiti pinigai, reketas ir smurtas, tačiau K.Sarnickui pavyko išvengti šios moralines ir kultūrines vertybes griaunančios jėgos.

„Aš šiek tiek pavėlavau į tą pirmąją kioskelių, Gariūnų turgaus, perku–parduodu spekuliavimo bangą. Nepriklausomybės aušroje mes dar buvome paaugliukai, bet jau augome galėdami nevaržomai domėtis muzika. Tiesa, išsiskutus skiauterę baigiamosiose klasėse dar yra tekę slapstytis nuo mokyklos direktoriaus tualete. Bet tai nė kiek neatmušė noro maištauti. Gal kaltas auklėjimas, gal aplinka, vertybės, kurios įsiskiepijo būtent tuo laikotarpiu, kai kūrėsi Lietuva, tad visada viduje atrodė svarbiau tam tikra saviraiška, o ne galimybė susikurti gerbūvį“, – prisiminęs jaunas dienas svarsto K.Sarnickas.

Kūrė net skusdamas bulves

Lietuvos poezijos klasikai greičiausiai nustebtų išgirdę, kokia sudėtinga ir novatoriška yra šių dienų gatvės poezija – repas. „Man atrodo, kad tikroje poezijoje nėra jokios poezijos, tik gyvenimas. Čia pats taip sugalvojau. O gal čia kokio nors poeto mintys. Aš nesu iš tų žmonių, kurie ieško įkvėpimo, nusiteikimo rašymui ir kūrybai. Jei taip susiklosto, kad turiu laisvo laiko apmąstymams, stengiuosi jį išnaudoti, tarkime, dėliodamas priedainio žodžius ar kurdamas knygos dialogus.

Juokas juokais: labai gerai pamenu, kad vienos populiariausių grupės dainų „Guli guli“ priedainį sugalvojau skusdamas bulves bulviniams blynams, – savo kūrybinės virtuvės duris praveria pašnekovas. – Aš tik nelabai galiu tai daryti pripuolamai. Pavyzdžiui – tris dienas nieko negalvoti, o tada vieną dieną bandyti kažką parašyti. Man taip neišeina. Jei pradedu „dirbti“, tai tam tikra prasme lyg maniakas pasineriu į šį procesą. Kiek tai įmanoma, stengiuosi atsiriboti nuo aplinkos, kad niekas per daug neblaškytų. 2–3 dienas galiu vaikščioti su ausinėmis, klausydamasis muzikos ir visiškai pasinėręs į savo repo stulpelius. Net skusdamas ir tarkuodamas bulves.“

Tad kokia gi jo stebuklinga kūrybinė formulė, kuri padeda per tiek metų „neišsirašyti“ – priešingai, K.Sarnickas per pastaruosius metus ne tik produktyviai plušėjo su savo grupe „G&G Sindikatas“, parašė knygą, bet ir savo gerbėjus pradžiugino net trimis soliniais albumais, dar labiau išryškinusio jo, kaip kūrėjo, stipriąsias puses.

Neįdomu dainuoti apie meilę

„Nėra jokios formulės, – juokiasi pašnekovas. – Kai kada galvoju, kad aš nieko labai ir nekuriu – kažkuria prasme stebiu gyvenimą, o po to jį aprašau. Galbūt tam tikrose vietose pajuokauju, paironizuoju, pasišaipau iš savęs, draugų, aplinkos. Man todėl ir patinka buitinis realizmas – ir filmuose, ir dailėje – gebėjimas stebėti aplinką, kai kiekvienas objektas, įvykis, reiškinys gali tapti meno objektu. Tik reikia mokėti pastebėti – taip yra ir mano tekstuose. Nebandau apdainuoti meilės, skausmo, debesų ir lietaus, man daug įdomesnės gyvenimiškos situacijos. Geriau parašysiu dainą apie nuobodulį sėdint su atviru kojos lūžiu poliklinikoje prie chirurgo laukiamojo, negu dar vieną kūrinį apie tai, kaip lyrinis herojus ilgisi mylimosios akių.“

Daug kam buvo netikėtas vieno populiariausių šalies reperių posūkis į literatūros pasaulį. K.Sarnicko parašyta knyga „Turnė“, pasakojanti apie pašėlusius rokerių nuotykius koncertinio turo metu, sulaukė didelio pasisekimo ir neblogų įvertinimų. Kaip rašytoju tapęs reperis jautėsi patekęs į visai kitą pasaulį? Juk nemažai knygų mėgėjų lietuviškos literatūros autorių pasaulį ir šiandien įsivaizduoja taip, kaip jį savo pagarsėjusiuose ir nemažai triukšmo sukėlusiuose dienoraščiuose aprašė Juozas Baltušis: rašytojų intrigos, neretai pakeliamas stiklelis, Rašytojų sąjungos posėdžiai. O kur dar per keliolika pirmųjų atkurtos nepriklausomybės metų gimę pasakojimai apie rašytojų pasisėdėjimus legendiniame bohemiškame Vilniaus „Suokalbyje“...

„Aš labai paviršutiniškai prisiliečiau prie literatūros pasaulio ir manau, kad jo nė kiek nepažinau. Aišku, tam tikrą nuomonę susidariau, susiradau naujų pažįstamų ir net draugų, – atvirauja Kastytis. – Ar verda kokios intrigos Rašytojų sąjungoje ir kiek ten kas kilnoja taurelę, labai gerai neišsiaiškinau, nes nelabai ir veržiausi, nesistengiau ieškoti nei užtarimo, nei pripažinimo. Galbūt jei knygą būčiau parašęs būdamas jaunesnis, viskas atrodytų kitaip, būtų noras įsilieti, suktis renginiuose, pristatymuose. Dabar gi tik užduodu sau klausimą: kam man viso to reikia?“

K.Sarnickas: „Nebandau apdainuoti meilės, skausmo, debesų ir lietaus, man daug įdomesnės gyvenimiškos situacijos. Geriau parašysiu dainą apie nuobodulį sėdint su atviru kojos lūžiu poliklinikoje prie chirurgo laukiamojo, negu dar vieną kūrinį apie tai, kaip lyrinis herojus ilgisi mylimosios akių.“

„Taip ir su antrąja knyga. Aš lyg ir esu beveik parašęs ir, kaip man atrodo, „gavosi“ visai smagus pasakojimas, reikėtų tik prisėsti, susikaupti, paskirti laiko ir pabaigti. Bet vis neatsiranda vidinės motyvacijos: kam viso to reikia? Kelis kartus kreipiausi į Kultūros tarybą, kad skirtų stipendiją knygos užbaigimui, deja, abu kartus likau „už brūkšnio“ – tai irgi neprideda noro rašymui. Bet gal vieną dieną susikaupsiu ir pabaigsiu, juolab kad lyg tinkamas etapas – išleidau savo trečią solinį albumą, su grupe išleidome dar vieną plokštelę, galima būtų kaip tik užbaigti ir romaną“, – vilties užbaigti antrą knygą nepraranda K.Sarnickas.

Išvažinėjo Lietuvą

Per daugiau nei dvidešimt savo kūrybinės veiklos metų K.Sarnickas Lietuvą skersai ir išilgai pervažiavo keliasdešimt kartų. Jis prisimena, kaip šalis ir jos žmonės – tiek nuošaliausiuose kampeliuose, tiek didmiesčiuose – atrodė amžių sandūroje, mato, kaip atrodo dabar.

„Lietuva gražėja – jei kalbame apie tai, kaip ji keičiasi išoriškai. Bet štai kai kas mane savotiškai liūdina: prisimenu, kai keliaudavome su grupe per Lietuvą prieš dvidešimt metų, grojant miestų šventėse matydavau daug įvairaus amžiaus žmonių. Dabar gi pastebiu, kad į tas šventes ateina tik vaikai, moterys su vežimėliais ir jau gerą gabalą gyvenimo nugyvenę Lietuvos piliečiai“, – atsidūsta pašnekovas.

„Realiai suprantu, kad taip vadinamoje periferijoje nebeliko jaunų žmonių. Visi išvykę – kas į užsienius, kas į didmiesčius. Bet gal tai yra normalu – globalizmo pasekmė ir nieko čia nepakeisi. Tačiau nežiūrint ekonominių problemų ir iššūkių mūsų visuomenėje įvyko milžiniškas pokytis. Turiu galimybę nemažai keliauti po pasaulį ir man atrodo, kad Lietuva ir lietuviai nė kiek nenusileidžia Vakarų ar Šiaurės šalims“, – teigia K.Sarnickas.