Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Geriausia, kas nutiko Elvitos gyvenime, – karpiniai

Ir kokių tik mokslų nėra baigusi pedagogė bei karpinių meistrė iš Skuodo Elvita Šeputaitė! Ir pedagogiką Klaipėdos universitete, ir Žemaitijos kolegiją Telšiuose, ir Menų fakultetą Šiaulių universitete. 2006 metais pelniusi tautodailininkės vardą, šiuo metu ji yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos Žemaitijos skyriaus Skuodo sekcijos pirmininkė. Sunku net suskaičiuoti, kokią gausybę karpinių parodų bei konkursų per tą laikotarpį Elvita yra surengusi...

-Kad ir kaip jums sekėsi dirbti mokykloje su pradinukais, karpiniai, matyt, yra geriausia, kas nutiko jūsų gyvenime. Žiūrėdama į paveikslus, servetėles, užuolaidėles, negaliu atsistebėti, kiek daug kruopštumo, dėmesio, subtilumo ir meilės čia įdėta. Ir visa tai paprastomis priemonėmis?

Priemonės paprastos – popierius (rašomasis arba didelis storas vatmano lakštas), nors mintis dažnai brandinu ištisomis savaitėmis. Būna, kad pirma nusipiešiu eskizą, paskui karpau. Jei iš anksto nesu subrandinusi idėjos, jei nematau kūrinio vizijos, net nepradedu. O kartais tos mano mintys, vizijos, žiūrėk, ima ir išsivaikšto savais keliais – darbas gimsta toli gražu ne toks, kokį buvau sumaniusi.

Asmeninio archyvo nuotr.

-Turbūt karpiniai jus pavergė, kai studijavote menus?

Ne, anksčiau, kol dar nebuvau krimtusi menų. Sakoma, nieko nėra atsitiktinio. Sykį lankydamasi Klaipėdos universitete, kur neakivaizdiniu būdu studijavau pedagogiką, stende pamačiau paveikslus iš karpinių. Užkabino, užvaldė. Pamažėle ir aš pradėjau. Pirmieji darbai – pastelinių spalvų, motyvai – liaudiški. Vėliau patirties daugėjo, be to, šį meną daug kur pritaikydavau praktiškai, pvz., per darbelių ar dailės pamokas pradinukus „užkrėčiau“ karpiniais, o per matematikos pamokas, aiškindama, kas yra simetrija ir asimetrija, taip pat pasitelkdavau karpinius. Lygiagrečiai surengiau ne vieną karpinių parodą, konkursą, į kurį aktyviai įsitraukė mokinukai. Jiems šie darbeliai artimi, nes tai ir gražu, ir greita, ir paprasta, ypač jei karpai sulankstymo būdu. Vis dėlto kruopštumo reikia – vaikams tai į sveikatą, nes mokau ne tik pradėti, bet ir užbaigti, ieškoti išradingumo, savitumo. Įdomu tai, kad kruopščiau ir dėmesingiau kuria berniukai, ypač kai karpome iliustracijas kokiems nors siužetams. Bandžiau paanalizuoti, kaip karpinių kūrimas atsiliepia vaikų rašysenai, meniniam skoniui. Privalumų yra – rašysena tampa dailesnė, meninis skonis neuždaromas vien tik „gražu – negražu“ rėmuose. Beje, rajono mokyklėlė, kurioje dirbau, šiuo metu jau uždaryta, ir aš pagaliau galiu panirti vien tik į kūrybą.

Asmeninio archyvo nuotr.

-O kokia toji karpinių istorija? Kokie tradiciniai motyvai, ornamentai?

Rūpėjo panagrinėti, kaip aš karpau – tradiciškai ar kitaip, gal originaliai prisiliečiu prie šio meno... Lietuvoje karpiniai atsirado šešioliktame amžiuje, jų paskirtis – puošybinė. Iškarpytomis staltiesėlėmis buvo puošiami stalai, užuolaidėlėmis – langai, dar karpydavo servetėles, staltieses, skirtas lentynoms, krikštasuolėms, šventiesiems paveikslams uždengti. Ankstyviausi darbai yra geometrinių formų (rombai, kvadratai, trikampiai), primenantys karinę simboliką – ginamąją tvirtovės sieną, strėles ar vėliavas. Kai kurie iš jų labai paprasti. Vėlesnio laikotarpio karpiniai – įmantresni, baroko stiliaus. Vaikams karpiniai neretai atstodavo žaislus: moterys iš popieriaus iškarpydavo arkliukus, paukščiukus, gėlytes, ypač tulpes.

Daugybė sukurtų puošmenų, aišku, neišliko, prieš kiekvienas šventes buvo karpomos naujos, literatūros apie šį meną taip pat nedaug. Lietuvoje, kaip ir anksčiau, taip ir dabar, daug karpančiųjų, ir kiekvienas (dažniausiai – kiekviena) turi savo stilių, braižą. Stengiamasi išlaikyti tautines tradicijas – naudojami augaliniai motyvai bei įvairūs ornamentai. Dažnai kartojasi vienas iš stipriausių liaudies simbolių – pasaulio medis. Jam teko išskirtinis vaidmuo: jis lėmė Visatos sandarą ir jos turinį, įkūnijo stabilumą. Žvelgiant vertikaliai, apatinė dalis – tai šaknys, vidurinė – kamienas, viršutinė – šakos. Su viršutine dalimi siejami paukščiai, saulė. Paukščiai – du arba vienas, tupintis ant medžio viršūnės, paprastai tai erelis...

Asmeninio archyvo nuotr.

-Ypač stebina karpiniai augaliniais motyvais – tulpės, lelijos, laukų žolės... Kaip iškerpate, išraitote tradicinius, lietuvių mėgstamus augalus?

Kai darai tai, kas patinka, nėra sudėtinga. Girdėjau sakant, kad karpymas ramina, bet tik ne mane. Kai esu susinervinusi, negaliu nieko kurti, rodos, imsiu ir perkelsiu visa tai į darbą. Kuriu tuomet, kai ramu, kai subrandinu idėją. Ne kasdien karpau, kartais net pusmetį nedirbu. Kiek dienų reikia vienam karpiniui? Priklauso nuo sudėtingumo, nes yra tokių, kad savaitės neužtenka, mat aš nemėgstu skubėti, mėgaujuosi darbu. Man pats procesas svarbus – kaip ir kas gimsta. Pakarpau, pasižiūriu, padedu, vėl imu, vėl karpau. Darbas baigtas, o minčių, idėjų lieka dar keliems darbams. Esu skaičiusi, kad senovėje kiekviename kaime buvo būrelis merginų karpytojų, kurias labai gerbė, lygiai taip, kaip raštuotų pirštinių mezgėjas. Į jų auksines rankas net piršliai atsižvelgdavo.

Asmeninio archyvo nuotr.

-Kokią karpymo techniką renkatės dažniausiai?

Pagal išorinį vaizdą karpinius galima skirstyti į simetrinius, asimetrinius ir mišrius. Mano mėgstamiausias – asimetrinis karpymas. Dirbu peiliuku arba žirklėmis. Pasidarau eskizą, dedu jį ant didelio pagrindo, nukopijuoju ir pradedu karpyti. Mano darbai vientisi, aš neklijuoju atskirų karpinio dalių, nors yra būtent taip dirbančių karpytojų.

-Savo karpiniais esate iliustravusi net knygą – ar įmanoma jais perteikti poeziją?

Rajono poetė Gražina Daukantienė man pasiūlė jos poezijos knygą iliustruoti karpiniais. Tai mane sudomino. Pirmiausia, aišku, perskaičiau eiles, tada savo nuožiūra atrinkau karpinius. Malonu – mudviejų nuomonės sutapo. Kokiam nors jautriam eilėraščiui labiau tiko lankstus ir trapus darbelis augaliniais motyvais, o kokiam nors aštresnės ritmikos eilėraščiui – asimetrinis. Pasirodė knyga, kuria mes abi, o ir skaitytojai, manau, liko patenkinti.

Asmeninio archyvo nuotr.

-Kas jus palaiko, gal net padeda namuose?

Mama. Mano mama Birutė Šeputienė taip pat tapo tautodailininke, ji pina juostas. Kol aš mokiausi dailės, mama susipažino su mano technikomis, bet ją labiau traukė lietuvių tradicinių tautinių juostų pynimas. Tautinių juostų raštai bei būdai (dvinytis, milinis-eglinis ir milinis-kryžminis) mus pasiekė iš gilios senovės, tai protėvių laiškai mums. Neatsitiktinai jie vadinami raštais, nes jais ir juose užrašyta svarbi informacija. Juostos naudojamos įvairiose apeigose: ja apjuosdavo ką tik gimusį kūdikį, tautine juosta ir dabar dar apjuosiamas jubiliatas, išėjusįjį Anapilin taip pat palydime ryšėdami juostomis.

Pagal išsilavinimą mama yra buhalterė, todėl anksčiau dailės darbams trūko laiko, augome mes, vaikai. O dabar ji pina sau, savo malonumui, ateityje pasvajoja net apie audimą. Mama visada mane palaikė, visokeriopai skatino, kartais negailėdama motiniškos kritikos. Dabar labai dažnai mudvi drauge rengiame parodas: karpinių ir pintų juostų.

Asmeninio archyvo nuotr.

-Kokia paroda suteikė daugiausia džiaugsmo, gal pirmoji?

Kiekviena paroda – kaip šventė, negaliu išskirti kurios nors vienos. Per parodas sutinku daug gražių žmonių, pabendrauju, išklausau nuomonių, labai džiaugiuosi ir kurdama, ir organizuodama parodas – regiu tame gyvenimo prasmę.

-Ar susiduriate su nuomone, kad karpiniai – ne menas?

Kakton niekas to nepasako. Tokį požiūrį lemia medžiaga – popierius, jis neva niekinis. Kiti karpinius sutapatina su paprastomis snaigėmis, kurias karpo mokiniai prieš Kalėdas ir klijuoja ant mokyklos langų. O kad tai atėjo iš senovės, kad galima kurti didelius paveikslus, kad jie – nuostabi dovana sau, draugams, pagaliau, kad tai – istoriją bylojantis liaudies menas, ne visi suvokia, įvertina.

Asmeninio archyvo nuotr.

-Esate pristačiusi savo karpinių ir bičiulio Giedriaus Lekstučio nuotraukų parodą. Karpinys suporuotas su atitinkama nuotrauka – tikrai niekur nematytas derinys, kaip jis gimė?

Išdrįsome suderinti senas tradicijas su šiuolaikinėmis technologijomis, ir mums pasisekė, tokią inovatyvią parodą Klaipėdos krašto žmonės išvydo 2017 metais. Manau, ją verta pakartoti, juolab kad šiuo metu nei kokių nors naujų mokslų siekiu, nei darbo ieškau, esu pasinėrusi vien į kūrybą. Kol dirbau mokykloje, visą laiką atiduodavau vaikams, kūrybai likdavo trupiniai, bet ir tai spėdavau surengti parodų. Man labai patinka tai, ką darau. Jei užsikabinu, tai ir ketvirtą ryto galiu pabaigti, o toji emocija, kuria pradedu darbą, laiko mane apglėbusi, kol nebaigiu. Tai toks geras laikas! Pastebėjote, pavadinimų darbams nekuriu, palieku žmogui spręsti, kas paveiksle vaizduojama, nes man gimsta vienokia mintis, kitam galbūt gims kitokia. Tegyvuoja laisvė kiekvienam susikurti savą pavadinimą.

 

 

Rekomenduojami video