Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Gedėjimas – vis dar neatsiejamas lietuvių bruožas

Suaktyvėjus kremavimo rinkai ir paskelbus apie planus Lietuvos didmiesčių centruose statyti krematoriumus, tam aktyviai pasipriešino bendruomenės – kaip žirniai buvo beriami argumentai: eismą trikdys nuolatinis katafalkų srautas, kris greta esančio nekilnojamojo turto kaina ar net nosį ries iš kamino rūkstantys dūmai. Psichiatro psichoterapeuto Jevgenijaus Šarovo teigimu, tokių išorinių veiksnių paiešką pirmiausia lemia psichologinės priežastys. Laidojimo tema lietuviams vis dar yra ypatingai jautri, tad vietoj bandymų vienu ypu pakeisti tautinį identitetą, verta prisitaikyti prie realybės ir pokyčius planuoti kartu.

„Gedėjimas – normalus žmogaus gyvenimo procesas, galintis trukti iki vienerių metų. Tačiau, jei šalia žmogaus namų stovi su laidojimo paslaugomis susijusios įmonės – laidojimo namai, krematoriumas ar net kapinės, taip pat vyksta savotiškas gedėjimo procesas. Žmogus girdi ir mato, kad vyksta laidojimo ceremonijos, todėl nenoromis ir net ne dėl gailesčio laidojamiems žmonėms į tą gedėjimą įsitraukia. Pabandykite įsivaizduoti, koks jausmas būti nuolatinėje gedėjimo būsenoje?“, – retoriškai klausia J. Šarovas.

Pokyčiai – nebent po 40 metų

Anot psichoterapeuto, šioje situacijoje nelabai galima pritaikyti ir plačiai paplitusį posakį „žmogus bijo to, ko nežino“. „Dar visai neseniai kūno laidojimas į žemę buvo pagrindinis laidojimo būdas, tačiau visuomenės nuomonė po truputį keitėsi – žmonės išgirdo Bažnyčios teigiamą požiūrį apie kremavimą, klausėsi savo autoritetų, pvz. po Europą keliavusių artimųjų, kad krematoriumą kai kuriuose kitų šalių miestuose turi kone kiekvienas gyvenamasis kvartalas, – pastebi J. Šarovas. – Vis dėlto, net ir susipažinus su pasaulyje vykstančiais procesais, pagrindinė esmė išlieka – lietuviai savitai reaguoja į mirtį ir gedulą, o stiprių pokyčių galima tikėtis tik pasikeitus dviem kartoms, t. y. po keturiasdešimties metų.“

Reikšmingą pagrindą pokyčiams padėjo ir Katalikų bažnyčia, iki 1964-ųjų draudusi kremaciją dėl,esą,prieštaravimo tikėjimui apie pomirtinį gyvenimą ir mirusiųjų prisikėlimą. Draudimo kremuoti žmonių palaikus buvo galutinai atsisakyta tik Vatikano II-ojo Susirinkimo metu (1962–1965 m.), o nuo 1966 m. leista katalikų dvasininkams dalyvauti kremavimo ceremonijoje.

„Prieš pradėdami Kėdainių krematoriumo statybas, norėjome būti tikri, kad,pastatę tokį objektą Lietuvoje,nenusižengsime religinėms tiesoms, tad nusiuntėme paklausimą tuometiniamKauno arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui. Gavome oficialų atsakymą su Bažnyčios pozicija:Katalikų Bažnyčia neprieštarauja žmonių palaikų kremavimui, jei tai nėra įkvėpta krikščionių tikėjimui priešingų motyvų, taip pat svarbu, kad būtų išlaikyta pagarba mirusiajam, o pelenai nebūtų išbarstyti ar laikomi namuose. Urna su pelenais turi būti palaidota žemėje ar kolumbariume“, – sakokol kas vienintelį Lietuvoje – Kėdainių krematoriumą – valdančios bendrovės „K2 LT“direktoriusVytenis Labanauskas, pabrėždamas, kadArkivyskupuiatkreipus dėmesį, jog krematoriume reikėtų sudaryti galimybes atlikti religines apeigas, į šias rekomendacijas taip pat buvo atsižvelgta – Kėdainių krematoriumeyra dvi atsisveikinimo su mirusiaisiais salės.

Įstatymai suteikia psichologinę apsaugą

Statistiniais duomenimis, kremavimų vidurkis kitose Europos šalyse – 55 proc. ir ten tai labiau tradicinis laidojimo būdas negu laidojimas įžemę. O tokiose šalyse, kaip Slovėnija ir Čekija, kremuojama net apie 80 proc. mirusiųjų. Lietuvoje kremuojama apie 10 proc. visų mirusiųjų – šalyje per metus miršta vidutiniškai 40 tūkst. gyventojų.

Anot Kėdainių krematoriumo vadovo, nors kitose šalyse krematoriumai skaičiuoja dešimtmečius, jų pastatų architektūra ir pobūdis skiriasi –Vokietijos krematoriumai labiau primena pramoninius pastatus, o štai Anglijoje galima pamatyti daugiau teatrališkumo: „Pompastiškų, sakralizuotų, bažnyčias primenančių krematoriumų yra ir Japonijoje, ir Prancūzijoje, tačiau tai nereiškia, kad keičiantis mūsų suvokimui apie laidojimą, turime besąlygiškai perimti visas Vakarų pasaulio tradicijas ir krematoriumų pastatus statyti miestų centruose. Juk ne veltui ir mūsų šalies įstatymuose yra numatytas tam tikras atstumas iki gyvenamųjų namų – čia galima įžvelgti ne tik aplinkosauginius ar higienos normų reikalavimus, bet ir savotišką psichologinę žmonių apsaugą.“

Rekomenduojami video