Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaKultūraPatarimaiSveikata Regionai
Atskirk pelus nuo grūdų
Bendruomenės
Konkursai
Kultūra
LKBK – mūsų nepriklausomybės šauklys
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
G. Kuprevičius: manau, bibliotekas uždarinėja tie, kurie patys yra beraščiai

Baigiantis 2016-iesiems, kurie buvo pavadinti Bibliotekų metais (globojami Prezidentės Dalios Grybauskaitės, šūkis - „Stiprios bibliotekos - stipri visuomenė"), naujienų agentūra ELTA su kauniečiu kompozitoriumi, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu, akademiku Giedriumi Kuprevičiumi kalbėjosi apie miestą ir kultūrą, siekius ir realybę. Daugelyje atsakymų nuo miesto pereita prie bendros kultūros situacijos šalyje.

- Antras pagal dydį šalies miestas kelerius metus skelbė šūkį „Kaunas dalinasi". Dabar skelbiama „Kaunas pilnas kultūros". Teigiama, kad kasdien Kaune vyksta vidutiniškai net 22 įvairūs su kultūra susiję (o gal - tik šalia jos?) renginiai. Kaip Jums atrodo, ar Europos kultūros sostine nusiteikęs tapti miestas tikrai jau „pilnas kultūros", ar tai - siekiamybė?

- Kiekvienas miestas turi turėti ambicijų. Dabar jos išreiškiamos tokiu būdu. Mes galime tik svarstyti, ar jos savalaikės, pamatuotos ir tikrai įgyvendinamos. Šis lozungas jau konstatuoja, kad miestas pilnas kultūros. Todėl tai, kas "persilieja" per kraštus, nušluostoma. Tačiau, jei lozungas atstovauja visiems Kauno kultūros žmonėms, vargu ar būsiu tame sąraše. Mano lozungas kiek kitoks.

Atvirai sakant, sunku kalbėti apie Kauno kultūrą, nes mano gebėjimai gimtajame mieste jau nebeturi paklausos, skirtingai nuo kitų šalies vietovių, kuriose turiu labai daug renginių, pasiūlymų, projektų. Ir tai - ne koks skundas, o tiesiog tikriausiai nesutampančių požiūrių pasekmė. Patyriau šoką, kai pasisakęs prieš nemokšų invaziją į didžiąją kultūrą atsidūriau trečiuoju asmeniu teisme, kuriame turėjau įrodinėti savo tiesas ir meninius principus. Deja, likau vienišas ir supratau, kad dabar menui Kaune nekeliami jokie reikalavimai, o menininkas su savo saviraiška niekam neatsako. Tolesni įvykiai parodė, kad Kaune pasukta primityvios, prastos kultūros skleidimo keliu - pradedant susižavėjimu menais turguje bei pasiūlymais klasikinę muziką groti troleibusuose.

Įdomu, - palyginau Kauno bei Klaipėdos paraiškas Europos kultūros sostinės titului, ir paaiškėjo, kad uostamiestyje visa programa orientuota į vertybinę skalę, norėjimą kilstelti bendrą kultūros lygį. Mielai kelčiausi į Klaipėdą, bet ir be manęs ten yra labai stiprių meninių pajėgų. Linkiu sėkmės.

- Dar prieš porą metų Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, priklausanti miesto savivaldybei, turėjo 30 padalinių, Daugelio jų patalpas seniai reikėjo remontuoti, bet teisintasi: lėšų trūksta. Pastaruoju metu miesto politikai vis dažniau tvirtina sprendimus, kuriais naikinami bibliotekos padaliniai, ir jų netrukus veiks 21. O gausiausiai lankoma biblioteka Laisvės alėjoje prie fontano vietoj remontininkų sulaukė „žvalgų", kurie neslepia, kad jos erdves reikėtų „pritaikyti kitoms reikmėms". Panašiu tikslu kai kas iš valdančiųjų žvalgosi į bibliotekas Senamiestyje, taip pat - Panemunėje, kur veikia neseniai mokesčių mokėtojų lėšomis įrengtas kitas savivaldybei pavaldžios bibliotekos padalinys. Miesto bibliotekų patalpos priklauso savivaldybei, tačiau knygomis, kitais leidiniais jas aprūpina Kultūros ministerija, išgyventi padeda ir lėšos, ateinančios per bibliotekų projektus ar iš kitų šaltinių. Bet gal visiems naudinga patalpų privatizacija: mažiau bibliotekų - mažiau išlaidų?

- Bibliotekų uždarymas yra irstančio kultūrinio mąstymo pasekmė. Kad taip mąsto trumpam į valdžias įšokę atsitiktiniai žmonės, nestebina, tačiau jiems pritaria nemažai prie jų prisišliejusių kūrybos žmonių, inteligentų. Aukštojo, tikrojo, rimto meno sąmoningas atsisakymas veda į niekur, ir tai nebūtų didelė bėda. Bet tokia pozicija tempia kartu ir mūsų publiką, kuriai, be šou, jau nieko greitai daugiau neįsiūlysi. Išsidirbinėjimai, šokiravimas tampa vienintele menininkų į save atkreipimo priemone. Meno idėjų gelmė nuseko. Galiu ir aš „mestis" į visokių „Mėsos operų" kūrimą ar savo sintezatoriumi pastūgauti Zoologijos sodo narve, tačiau kai tokie žaidimai (o ir jie būtini įvairovės labui) tampa kultūros vinimis, kokias lentas jomis ir kam kalame?

Tiesa, nežinia, kokie vėjai siaus Europoje po metų, nes ir joje labai ryškūs mūsų žemyno identiteto erozijos reiškiniai. Apie tai vis plačiau kalbama daugelyje ES valstybių ir pačiu aukščiausiu lygiu. O pas mus kas apie tai kalba? Jeigu net teisėja nebesuvokia, kas yra pamatinės kultūros sandai, ko gi laukti iš bylą stebinčios publikos? Gal tai - labai postmodernu? Tačiau menotyros pasaulyje seniai žinoma, kad tasai visus užvaldęs postmodernizmas turi nemažai skolinių iš proletarinio mąstymo, patraukliai užfiksuotų marksizmo klasikų darbuose. Ar kas apie tai kalba pas mus?

Masinių renginių, popkultūros garbinimas, prioritetinis požiūris į šiuos reiškinius ardo kultūrų įvairovės balansą ir galiausiai sukelia sumaištį ne tik menų pasaulyje. Muziejus naikinti pasiūlę italų futuristai savo manifestais iš dalies pamaitino fašizmo ideologiją, o ši gyva, deja, iki dabar ir vėl kelia nerimą. Tad nesutinku, kad menininkas dabar laisvas nuo bet kokios atsakomybės ir kad iš šiukšlyno į dailės galeriją atnešta šiukšlė tampa „socialine žinute į iššūkius provokuojančiame pasaulyje" atsakančiu meno kūriniu. Juokauju - moku pinigus, kad šiukšles išvežtų, o tuomet perku bilietą, kad į jas pasižiūrėčiau galerijoje. Neblogas verslas.

- Esate buvęs kultūros viceministru, taip pat - Kauno vicemeru, tai tikrai Jums žinoma ir kultūros vadybos specifika: prašai steigėjo daugiau, gauni - mažiau. Kaip turėtų reaguoti miesto kultūros įstaigos, kai vis dažniau sulaukia raginimo „išsilaikyti pačioms"? Ar beatodairiškai taikomi komercijos „standartai" nereiškia įstaigų stūmimo pigiais kaštais sukuriamo produkto, publikai pamaitinti, vystant savotišką priklausomybę nuo jo, link?

- Teatrai ar koncertinės organizacijos niekados savęs neišlaikys, tačiau yra įstaigų, kurios kažkaip verčiasi ir be valstybinės paramos. Kitas klausimas, ar ten yra kas bendra su menu. Tiesa, to ir nesiekiama. Komerciniai teatrai turi visai kitų tikslų. Jie užpildo trumpalaikio estetinio įspūdžio poreikio nišą žmonėms, kurie nori atsipalaiduoti, pasiausti, pasijuokti. Tai normalu, - visame pasaulyje rasime tokių užeigų. Bet didesnių ambicijų turinčios kultūros įstaigos negali tikėtis tokių pajamų, rodydamos rimtus, daug pastatymo ir eksploatavimo lėšų reikalaujančius spektaklius, festivalius.

Lietuvoje ši sistema kol kas veikia patenkinamai. Tačiau kai styginių kvartetui siūloma išsilaikyti patiems, tai tiesiog neįmanoma. Paskaičiuokime - jei kiekvienam muzikantui į mėnesį tektų 800 eurų alga, tai per mėnesį reikėtų surinkti 3200 eurų. Tektų parduoti 640 bilietų, jei kiekvienas jų kainuotų po 5 eurus. Tektų koncertuoti 6-7 kartus salėse, kur telpa 100 žmonių, ir visi bilietai išparduoti. O dar salių nuomos kaštai? Ir taip kiekvieną mėnesį, be atostogų. Tūlas pasakys - „o jiems gi malonumas groti. Aš ir tiek negaunu dirbdamas kasdien".

Štai čia ir yra didžioji mūsų bėda, kad vis dar gajus proletarinis mąstymas. Jo pasekmė, prisimenu, prieš daug metų buvęs vieno Kauno valdininko siūlymas sumažinti kvartetą iki trijų atlikėjų (nes kam dviem groti tokiais pat instrumentais). Kitas, išgirdęs, kad koncerte bus atliekamas „fortepijoninis trio", susirūpino - o iš kur gausime tuos tris portefionus"... Dabar jau tokių juokų mažiau, tačiau man atrodo, kad bibliotekas uždarinėja tie, kurie patys yra beraščiai. Visomis prasmėmis.

- Kauniečiams patinka šventės, ir jie visai nepyksta, kad joms surengti išleidžiama nemaža dalis vadinamųjų viešųjų finansų. Patinka ir miesto puošmenos. Nors neskubama skelbti, kiek konkrečiai ir kas kainavo, kam po to buvo parduoti (ar padovanoti) už jų pinigus pirkti (sukurti) „gatvės akcentai". O juk būtų įdomu žinoti, pavyzdžiui, kiek išleista pinigų reklamuojant užsienio architektų darbus vėjo jau apiplėšytose didelėse fotografijose, kuriomis apklijuota nugriauto „Merkurijaus" sklypą Laisvės alėjoje juosianti tvora, arba kokia kito „projekto" kaina (medinis „inovacijų" dviratis priešais miesto savivaldybę)?

- Kaunas labai apleistas nuo tų laikų, kai meru buvo vienas dabar laikinai pritilęs populistas. Šiandien tokių rasime visoje Europoje, ir visi jie kandidatuoja. Tad dabartinės miesto valdžios siekis bent kiek miestui suteikti europietiškumo yra pagirtinas. Nežinau, iš kur ateina, būna ir nueina pinigai, tai jau - ne mano žanras. Tačiau, kai Kaunas taps Europos kultūros sostine, toji pinigų cirkuliacija bus įdomi ir man. Suvieniję jėgas, ją paseksime.

- Artėja didžiosios metų sandūros šventės, išgyvename vilties, stebuklo laukimą. Kokio stebuklo sulaukti Jūs palinkėtumėte meno, kultūros kūrėjams bei puoselėtojams?

- Nesuprastėkime, nes gundymų daug. Kai tėvai man davė antrą vardą, motina perspėjo: „ Žinai, Šv. Antanas buvo labai gundomas, tačiau atsilaikė".

Gal atsilaikysiu. Kviečiu prie šių pastangų prisijungti. O tai ir bus didžiausias stebuklas.

- Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Eltos korespondentė Birutė Mačienė.

Rekomenduojami video