Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Empatijos testas žiūrovams

Empatija – gebėjimas įsijausti į kito emocinę būseną, tiesiogiai suprasti kito jausmus (ypač nerimą, skausmą, kančią). Polinkis į empatiją yra genetiškai paveldimas ir įgaunamas socializacijos ugdyme. Šį jausmą pajutau ir „Kino pavasaryje“. Manau, jį pajuto ir kiti žiūrovai.

Geriausias „Kino pavasario“ filmas

Juo man tapo belgų režisierės Lauros Wendel debiutas ilgo metro vaidybiniame kine „Žaidimų aikštelė“ („Un Monde“). Esu matęs daugybę panašių istorijų kine. Apie mažus vaikus ir patyčias, su kuriomis jie susiduria. Tiek daug, kad galiu sudaryti šios temos sąrašą pedagogams.

Genialu viskas, kas paprasta ir kompaktiška. Nobelio literatūros premijas dažnai laimi plonos knygos: „Musių valdovas“, „Senis ir jūra“. Belgų filmas trunka 1 valandą ir 12 minučių (!). Siužetas toks: brolis ir sesuo eina į mokyklą. Broliukas Abelis kiek vyresnis, jam apie dešimt metų. Sesutė Nora septynerių, ji yra naujokė. Mokykla jai – naujas iššūkis, žingsnis į gyvenimo pažinimą, ištrūkus iš rūpestingo tėvo glėbio. Toks, kaip vyresniam žmogui kariuomenė arba emigracija. Viskas aplinkui svetima, nesaugu, nauja. Panašiai jaučiasi kūdikis, iš šiltų mamos įsčių išstumtas į bauginančią planetą. Nora nori pavalgyti su broliu, nes daugiau nieko nepažįsta. Negalima. Ieškok naujų draugų. Nemoka užsirišti bato – draugai juokiasi. Tenka kantriai mokytis. Per fizinio lavinimo pamokas reikia įveikti aukščio ir vandens baimes.

Tačiau tikri iššūkiai prasideda, kai broliuką ne juokais kankina vyresni berniukai. Iš jo tyčiojasi, jį skriaudžia. Nora mėgina padėti, eiti iš paskos, ginti. Negalima. Berniukų pasaulyje tik dar labiau pakenksi, duosi peno naujoms patyčioms. Pranešti mokytojoms? Irgi nieko gero. Šios, pasirodo, užimtos, ne viską ir ne visada tinkamai vertinančios.

Apie tai, kaip Nora išgyvena dėl brolio, pasakoja visa pirma filmo pusė. Antroje problemos apsiverčia atvirkščia simetrija. Noros brolis pats ima skriausti silpnesnius. Nori, kad tavęs džiunglėse neliestų? Pats būk skriaudiku. Štai ir visas filmo turinys. Dvi tolygios dalys.

Kas čia man patiko? L.Wendel absoliučiai panardino mane į tų mažų vaikų pasaulį. Jos pasakojimas nufilmuotas rankine kamera, kuri nuolat seka paskui Norą. Maža to, kamera dirba Noros akių lygyje. Panašiai dirbo japonas Ozu, filmuodamas sėdinčių japonų žvilgsnio aukštyje. Tik jo kamera buvo statiška. Belgų filme vaikai nuolat juda, stebi vienas kitą. Kameros objektyvas juda drauge su jais ir leidžia mums dalyvauti tame sudėtingame mokyklos gyvenime. Skirtingai nuo belgų brolių Dardenų, L.Wendel filmuoja gana mažus vaikus. Jų ūgis toks mažas, kad aš nelabai suvokiu, kaip operatorius Frederic Noirhomme sugebėjo parodyti mums gyvenimą Noros ir Abelio akių lygyje.

Kitas režisierės sprendimas, kuris pasiteisina – išblukinti veiksmo foną. Šis filmavimo stilius labai primena Lietuvoje rodytą vengro László Nemeso filmą „Sauliaus sūnus“ (2015). Sąmoningas veiksmo fono neryškumas padeda sutaupyti filmo biudžetą. Neblaškyti nei savo pastangų, nei žiūrovo dėmesio į antro plano veikėjus ir detales. Jie svarbūs tik tuomet, kai yra tiesioginis santykis su pagrindine heroje Nora.

Ką darei, kai greta tavęs žudė žmogų?

1975 metais skaičiau straipsnį „Švyturio“ žurnale – „Po liepom stovėjo“. Man buvo aštuoneri, bet atsimenu iki šiol. Garliavoje mušė žmogų vidury baltos dienos. Šalia stotelėje buvo nemažai žmonių. Vyrai, moterys ir net milicininkas. Jis sakė, kad baigėsi jo darbo laikas. Niekas nesustabdė nusikaltėlių. Žmogų mušė gana ilgai, kol užmušė. Vėliau su panašiomis istorijomis dar esu susidūręs. „Ką darei, kai greta tavęs žudė žmogų?“ – klausė aktorius Bronius Babkauskas Vytauto Žalakevičiaus filme „Vienos dienos kronika“. Irgi vaikystėje matytas lietuvių filmas apie asmeninę atsakomybę. Sovietinė cenzūra filmą neatpažįstamai sudarkė. Teliko tik tas įsimintinas esminis klausimas. Prie jo nuolat tenka grįžti. Grįžtu ir dabar.

Belgų filmas „Žaidimų aikštelė“ šiandien užkabino jautrias stygas. Reikia pasverti, kiek pats filmas talentingai sukurtas. Kiek aš pats įaudrintas. To, kas vyksta visai šalia, Ukrainoje ir mūsų kasdienybėje. Draugai važiuoja į Kijevo sritį. Renka medikamentus ukrainiečiams. Grįžęs po kino festivalio, prieš nakties miegą žiūriu kadrus iš Bučos. Nakčiai išvedu šunį – mūsų ir gretimuose kiemuose iš Ukrainos atvažiavusios mamos su vaikais stebi, bijo pakalbinti rusų kalba.

Mūsų režisierius Mantas Kvedaravičius nuvažiavo į Mariupolį. Filmuoti savo ankstesnio filmo tęsinio. Apie vietinius gyventojus. Rusų kareiviai jį nušovė už tai, kad jis lietuvis. Praėjusį sekmadienį „Kino pavasario“ festivalio uždarymas vyko pagerbiant Manto atminimą tylos minute. Tuo pat metu jo žmona vežė Manto palaikus į Lietuvą. Įtempto trilerio verta kelionė. Rasti savo artimą tarp daugybės išmestų lavonų. Jį suruošti kelionei, kyšiais ir manipuliacijomis išvežti Manto palaikus, rizikuojant jau savo pačios gyvybe.

Visų tų emocijų fone sunku susikaupti įprastam darbo ritmui ir juo labiau džiaugsmui kino šventėje.

„Kino pavasario“ faktai

„Kino pavasario“ filmus žiūrovai vertino tradiciškai ir balsavo už savo labiausiai pamėgtus. Susumavus jų balsus, buvo paskelbtas daugiausia simpatijų pelnęs festivalio ilgametražis filmas – norvego Joachimo Triero „Blogiausias žmogus pasaulyje“ („The Worst Person in the World“). Skaitau ataskaitas, kad belgų „Žaidimų aikštelė“ patenka į „Kino pavasario“ žiūrovų dešimtukus. Kodėl man tai svarbu?

„Žaidimų aikštelė“ yra empatijos testas Lietuvos žiūrovams. Išgyvenate, kaip Nora, kad vaikai skriaudžia silpnesnį? Tada gerai. O kai Noros brolį nustoja skriausti? Laiminga pabaiga? Bet jis tuomet ima maišelį ir juo dusina silpnesnį vaiką. Nora turi empatijos dovaną. Ji nepaliks brolio ir šitame blogio išbandyme. Jeigu mes suprantame filmą protu ir užjaučiame jo personažus savo jausmais, tada turime šansų išlikti. Tada nepraeisime pro šalį, kai po liepomis chuliganai daužys žmogų.

Atvirai pasakysiu, aš buvau labiau pesimistas. Nesitikėjau, kad užuojautos testų rezultatai Lietuvoje bus šiandien tokie dominuojančiai teigiami. Mes ne tik žymime patiktukus socialiniuose tinkluose. Mes renkame pagalbą, priimame namų netekusius ukrainiečius. Žmonės iš Lietuvos ir kitų Europos šalių atsisako savo gerbūvio, važiuoja tiesiai į fronto liniją. Štai ir atsakymas, ar būtų kam šiandien tėvynę ginti. Jau dabar ginam. Empatijos testo įvertinimas šiandien man yra svarbesnis už visus JAV kino akademijos „Oskarus“ ir kitas įmanomas premijas. Kad turiu atsiprašyti ir savo skaitytojų, ir kolegų – visi mano jausmai, visas mano dėmesys atiteko jam.

Kodėl Rusija tokia žiauri?

Kinas atsako ir į šį klausimą. Balandžio 4 dieną sukako 90 metų, kai gimė rusų režisierius Andrejus Tarkovskis. Jis savo kūryboje sielojosi, kad Rusijoje brolis žudo brolį. Kad vyrauja tamsa ir atsilikimas. Religija ir tikėjimas Rusijoje sunaikinti. Kaip sudegintas medis „Ivano vaikystėje“. Jaunas inteligentiškas leitenantas bando paaugliui Ivanui kalbėti apie gyvenimą po karo, bet viskas tuščiai. To vaiko viduje nieko nėra. Jo klausia: ką veiksi po karo? Jis atsako: mušiu fašistus. Ir kartoja tą patį kaip robotas. „Ivano vaikystė“ triumfavo Venecijos kino festivalyje 1962 metais.

Jokių vilčių neturi kiti rusų intelektualai, A.Tarkovskio pasekėjai. Šiandien aš dar labiau vertinu Andrejaus Zviagincevo filmus. Jie tapo absoliučiai pranašiškais. 2014 metais „Kino pavasaryje“ buvo rodomas jo „Leviatanas“ apie korupciją Rusijos valdžioje. Ten yra genialus epizodas. Miesto meras ateina patarimo pas bažnyčios valdžią. Cerkvėje aukščiausias šventikas palaimina jį visiems baisiems darbams. Labai racionaliai motyvuodamas, kad Dievui valdžia reikalinga. Karo Ukrainoje išvakarėse Rusijos patriarchas Kirilas palaimino rusų armiją ir ginkluotą įsiveržimą. Kirilui irgi reikia valdžios. Maskvos patriarchatas siekia valdžios Ukrainos ortodoksams. Valdžia pateisina viską. Ji yra prioritetas rusų cerkvei. Ką po to galima prikišti eiliniam kareiviui?

2017 metais Lietuvoje buvo rodytas paskutinis A.Zviagincevo filmas „Nemeilė“. Dar vienas genialiai pranašiškas filmas. Jeigu trumpai, jis yra apie tėvų nemeilę savo vaikams. Ir toji nemeilė tampa alegorija visos Rusijos diagnozei. Kas vyksta dabar realiame gyvenime? Ukrainiečiai perima Rusijos karių pokalbius mobiliaisiais ryšiais su savo tėvais. Duoda rusų belaisviams paskambinti. Tėvams, šeimai. Klausiau tų pokalbių ir man buvo negera. Nemėgstu informacinio karo, bet paklausykite tų pokalbių. Blogesnės iliustracijos apie nemeilę savo artimui pats šėtonas nesugalvotų! Vyksta tokie pokalbiai, kaip tarp žmonių, kuriems nėra kantrybės daug kalbėti. Atmetu pokalbius, kuriuose tėvai girti, kalba vien keiksmažodžiais ir degradacijos laipsnis neteikia vilčių ten ką nors išgirsti. Paklausykite pokalbių tarp blaivių ir adekvačių asmenų. Nemeilė tuose pokalbiuose diagnozuota tiesiog didžiosiomis raidėmis, be perspektyvų išgyti. Atrodo, kad vaikas išvyko ne į karą, o netoli į komandiruotę. Tėvams svarbu, kad ukrainiečių namuose pavogtų reikalingų daiktų, kažką sau į namus atvežtų. Aš negaliu komentuoti, nes mano fantazija yra labai skurdi, lyginant su originaliu tų pokalbių turiniu.

Labai mėgstu A.Zviagincevo debiutinį filmą „Sugrįžimas“. Vėlesni jo filmai atrodė pernelyg politiniai. Dabar lenkiu galvą. Kaip jis tą nemeilę užfiksavo.

Žiūrėkite kiną. Jame rasite atsakymus į visus klausimus.

Rekomenduojami video