Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
E.Gabrėnaitė: „Norėčiau, kad atsirastų daugiau žmonių, kurie didžiuotųsi Lietuva“

Lietuvos šimtmečio išvakarėse aktorė Eglė Gabrėnaitė apdovanota Nacionaline kultūros ir meno premija. Kažkada į Vilniaus mažąjį teatrą atėjusi iš Akademinio dramos teatro kartu su pirmąja Rimo Tumino studentų karta, ji patikėjo jo idėja sukurti savo teatrą. Šiandien Eglė tiksliai žino – tai buvo geriausias sprendimas jos gyvenime. Ji buvo viena iš nedaugelio, kuri patyrė laimę kurti teatrą ir užauginti nuostabiausių vaidmenų sodą. Su Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureate kalbėjomės Vasario 16-osios išvakarėse.

Miela Egle, ar turite kokių nors įdomių prisiminimų, susijusių su šia Lietuvai svarbia data?

Prisimenu, vieną kartą su Vilniaus mažuoju teatru mes skridome iš gastrolių Amerikoje. Šalia manęs lėktuve sėdėjo kolega Arnas Rosenas. Kai įskridome į Lietuvos oro erdvę, jis parodė į savo ranką sakydamas: „Matai? Lietuva! Net rankos plaukai pasišiaušia.“ Aš visada šitą prisimenu, kur bebūčiau, ir visada pagalvoju: „Dieve Dieve, niekada negalėčiau niekur gyventi: nei Kolumbijoje, nei Brazilijoje, nei Amerikoje. Galėčiau tik čia.“ Štai kas man yra Vasario 16-oji. Suvokimas, kad galėčiau gyventi tik čia.

Paminėjote gastroles. Ar nors kartą patyrėte jausmą, kad per jus, aktorius, kūrėjus, pasaulis sužino apie Lietuvą...

Žinoma. Pamenu 1984-uosius, mes Rygoje vaidinome Justino Marcinkevičiaus „Mažvydą“. Girdžiu, kaip Laimonas Noreika ima sakyti finalo tekstą, kuriame paraidžiui nuskamba Lietuvos vardas. Aš buvau užkulisiuose ir girdžiu triukšmą: žmonės stojasi, verkia ir deklamuoja: „LIE–TU–VA“. Tai buvo dar tik 1984 metai.

Arba pirmosios Vilniaus mažojo teatro gastrolės, maždaug 1990-ieji. Režisierius R.Tuminas buvo mumis kažko nepatenkintas. Mes susitragedinę vaikščiojome po viešbutį, ūžėme iš kambario į kambarį. Ir staiga – rytas. Režisierius ateina su šūsnimi laikraščių, besišypsantis iki ausų. O ten mes taip išgirti!!! „Jūs dar niekada nematėte tokio žydinčio „Vyšnių sodo“, – rašė laikraštis „Derby Evening Telegraph“. Pajutome, kad mūsų tiek nedaug, o apie mus taip gražiai kalba, tiek daug ir taip gražiai rašo. Vienas britų aktorius tuomet priėjęs pasakė: „Aš niekuomet nemačiau TOKIO „Vyšnių sodo“, ar jūs žinote, kokie jūs laimingi? Laimingi, kad esate visi kartu. Jūs esate kumštis.“

Pamenu Čikagą. Mes stovime su sunkiais miliniais rūbais, o visa salė skanduoja.

Pamenu Stokholmą ir spengiančią tylą po „Vyšnių sodo“. O paskui pratrūkusias ovacijas. Eidama grimo kambario link matau – iš tolo atlinguoja žilas žmogus, teatro direktorius, jis prieina ir sako: „Šiandien namo aš negrįšiu, kur aš eisiu, dar nežinau, bet namo aš negrįšiu.“ Jį taip sukrėtė mūsų spektaklis.

Tai tokie prisiminimai, štai tada mūsų žiūrovai sužino, iš kur mes, kas mes, štai tada jie ir išmoksta sakyti „Lie-tu-va“. Retas aktorius išgyvena tokias akimirkas...

Užsiminėte apie 1990-uosius. Tai buvo ypatingas laikas – Vilniaus mažojo teatro pradžių pradžia. Pirmieji savarankiško teatro žingsniai, pirmieji spektakliai, pirmosios gastrolės.

Tai buvo tokia didžiulė laimė kurti teatrą, iš meilės kurti spektaklius (sako, kad iš meilės gimsta labai gražūs vaikai, bet kokie gražūs spektakliai gimsta iš meilės!). Aš tik dabar suprantu, kas tai yra. Kai tu eini į sceną, kas bebūtų. Pirmose gastrolėse Norvegijoje, Danijoje, Estijoje, Švedijoje, Suomijoje mes suvaidinome beveik trisdešimt spektaklių. Kai jau atrodydavo, kad neliko jėgų, užtekdavo užlipti į sceną, pajusti tuos žmones, žiūrinčius į mus su tokia meile, kad suvaidinti blogai tapdavo nebeįmanoma... Mes buvome visi lyg pamišę, o noras dirbti buvo „ne kvadratu, o kubu“: pradedant R.Tuminu, kuris patikėjo mumis ir kuriuo patikėjome mes.

A.Čechovo „Vyšnių sodas“, B.Brechto „Galilėjus“, M.Ivaškevičiaus „Madagaskaras“, G.Gorino „Svifto namai“, N.Gogolio „Revizorius“, M.Gorkio „Motina (Vasa Železnova)“... Tai tik dalis Vilniaus mažojo teatro spektaklių, kuriuose jūs sukūrėte įstabius vaidmenis. O kuris spektaklis, kuris vaidmuo labiausiai įkrito į jūsų širdį, į atmintį...

Vienas tokių – R.Tumino „Čia nebus mirties“. Aš ten vaidinau be žodžių. Tai spektaklis apie Paulių Širvį. Tai – apie Sibirą. Mes vaidinome, o tuo metu tankai čia gatvėmis važinėjo. Ir kai aš išėjau į sceną, pamačiau verkiantį Regimantą Adomaitį, kuris vėliau pasakė: „Čia spektaklis apie mane, apie mano vaikystę.“

Labai stipru! O kas jūsų stiprybės šaltinis? Kokius žmones, kokias vertybes, prisiminimus jūs atsinešate iš savo vaikystės?

Pagrindinis dalykas gyvenime yra meilė. Jos man daugiausia davė močiutė Michalina ir senelis Stasys. Močiutė mano gyvenime buvo viskas. Ji sakydavo: „Jeigu negali padaryti gero, tai bent nedaryk nieko blogo.“ Jinai buvo moteris, kuri pati išmoko skaityti, ji turėjo galimybę išvykti į Ameriką, bet apsisprendė likti Lietuvoje. Iš senelių gavau tiek meilės, kad užtektų gal kokiems trims žmonėms ir tai būtų per daug. Aš buvau tokia mylima šitų dviejų žmonių. Jie taip tikėjo manimi, jie atidavė viską man. Jie mane augino nuo aštuonių mėnesių, nes tėvai tuo metu studijavo Maskvoje. Seneliai ir dabar (jau iš aukštai) ramsto mane pagalvėmis, jų meilės man ir iki šiol užtenka.

Miela Egle, mes kalbamės Lietuvos šimtmečio išvakarėse ir likus kelioms akimirkoms iki nacionalinių premijų teikimo prezidentūroje. Kokią Lietuvą jūs norėtumėte matyti rytoj ir po daugelio metų?

Atsakysiu savo Lietuvos ir muzikos teatro akademijos studentų žodžiais. Kai jų paklausiau, kas jiems Lietuvoje nepatinka, kodėl jaunimas bėga iš šalies, vienas man atsakė taip: „Mane labai žeidžia išsigandusios žmonių akys ir baisus pataikavimas. Pataikavimas iš baimės.“ Taigi norėčiau matyti daugiau žmonių, kurie nebijo BŪTI, kurie didžiuojasi Lietuva, nepaisydami to, kokia valdžia: gera ar bloga. Norėčiau, kad daugiau žmonių mylėtų šitą šlapią, lietaus nuplautą žemę. Kai važiuoju į Anykščius – žalia žalia (kuo ne Kolumbijos, ne Balio salos?!). Labai norėčiau, kad atsirastų daug daugiau žmonių, kurie didžiuotųsi Lietuva.

Kokios pačios brangiausios Lietuvos vietos jums?

Aš turiu du paveikslus, kuriuose Tytuvėnų bažnyčia, šalia kurios aš gyvenau nuo 2 iki 8 metukų. Tas Tytuvėnų grožis su tais pušynais ir ežerais... Senelis dirbo kioske, kuris stovėjo prie miško. Vasarą jis mane migdydavo tame kioske, ant lentynos, kur laikraščiai sudėti.

Paskui aš bėgiodavau po tą spyglių pilną mišką. Tas miško kvapas, tų spyglių kvapas: tu atsiguli, o tos smilgos – aukštos aukštos, boružė – didelė didelė, kažkoks dobilėlis – su didžiule raudona galva... Ilgėjausi savo vaikystės Tytuvėnų, bet mane atkalbinėdavo, kad nevažiuočiau, kad geriau tą vaikystės pasaką ir stebuklą pasilaikyčiau sau.

Bet vieną kartą mano studentas Mindaugas Karbauskis man nusprendė padaryti staigmeną – parodyti mano vaikystės Tytuvėnus: bažnyčią, ežerą, pušyną. Artėdama prie bažnyčios, aš bandžiau užsimerkti. Atsimerkiu – ji tokia pat graži. Ir kai aš užlipau ant bažnyčios akmenų, pradėjau verkti taip, kaip gyvenime neverkiau. Ir netgi takelį radau, kuriuo bėgdavau. O paskui nuvažiavau prie ežero, ir jis visai nepasikeitęs. Įvyko stebuklas. Ir aš supratau: kartais reikia nuvažiuoti ir pamatyti mums brangiausias vietas. Mes, aktoriai, tą mokame padaryti – atsigulu ant kilimo ir nuvažiuoju ten, kur man reikia: į tuos ežerus, į tuos pušynus, tik senelių ir kiosko nebėra. O viskas likę.

 

Rūta Jakimauskienė

Rekomenduojami video