Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
E.Atkočiūnas: „Dieve, aš nežinau, kas tu, bet gera, kad esi“

Su buvusiu kunigu, o dabar socialiniu pedagogu Edmundu Atkočiūnu ramią žiemos popietę susitikome pasikalbėti Koncepto kaime netoli Elektrėnų. Čia įsikūrę skambiai vadinami Visos Lietuvos vaikų globos namai. „Šį savaitgalį aš budžiu, tad, jei norite pasikalbėti, atvykite į kaimą“, – telefonu pakvietė Edmundas.

Edmundo Atkočiūno trumpas dosjė (atskiras blokas)

Gimė 1958 m. kovo 27 d. Kaune. Buvęs kunigas, poetas. Eilėraščių rinkiniai: „Paguodos angelas“, „Einu jums vietos paruošti“, „Nostalgijos vitražai“. Studijavo Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultete, baigė Kauno kunigų seminariją. Kunigavo Kuršėnuose, Plungėje, Nidoje ir kt. Bandęs suderinti kunigystę ir šeimą, 1995 m. išvyko į JAV, vedė. 2007 m. su žmona ir trimis vaikais grįžo į Lietuvą, gyvena Vilniuje.

Ne visi „išeina į žmones“

Su beglobiais vaikais Edmundas dirba apie trejus metus su pertraukomis, nes koją pakiša tai etatų mažinimas, tai laikini projektai. Ateities niekada negali numatyti, nes globos namų likimas neaiškus. „Gal ir teisinga nauja idėja – 4–5 vaikus su globėjais apgyvendinti butuose, – svarsto pedagogas. – Aišku, vaikai turi augti šeimose, deja, ši pertvarka pavėluota – seniai buvo galima jai ruoštis, ugdyti socialinius pedagogus. Asocialių vaikų daugėja: vienų tėvai geria, kitų – skiriasi, trečių – išvyksta, palikę vaikus beveik vienus. Girtaujančių tėvų vaikai – kaip obuoliai, jie netoli tenurieda nuo obels, panašūs į tėvus – nesimoko, geria, rūko, būna, kad pabėga... Padedame jiems, kuo tik galime.“

Kai pasidomėjau, ar vienas kitas vis dėlto „išeina į žmones“, Edmundas papasakojo kelias optimistines istorijas. Kai kurie, baigę vidurinę, išvažiavo iš Lietuvos, kiti čia įgijo specialybes, įsidarbino. Vienas netgi lipa modelio karjeros laiptais – demonstruoja drabužių kolekcijas. Deja, geriančių tėvų pagimdyti vaikai dažniausiai nueina tėvų pėdomis.

Iš vietos į vietą...

Šiame niūrokame fone ryškėja ir E.Atkočiūno, suspenduoto kunigo, nelengva dalia: išsilavinęs žmogus, iš prigimties pašauktas būti lyderiu, oratorius, pačiame jėgų žydėjime sugrįžęs iš JAV į Lietuvą gana sunkiai pritapo, surado darbą. Daugelio įstaigų durys jam buvo uždarytos. Ir vien dėl to, kad jis, tikėdamasis suderinti kunigystę ir šeimą, buvo atviras, nesislapstė ir neveidmainiavo, o pasisakė viešai. Ne, jokiu būdu ne prieš Dievą ir ne prieš religiją, o prieš kai kurias negeroves kunigijos pasaulyje.

Buvęs kunigas kurį laiką dirbo spaustuvėje, vėliau – tuometėje Tūkstantmečio direkcijoje prie prezidentūros, Jono Meko galerijoje, M.K. Čiurlionio namuose, Edukologijos universitete, Lietuvos liaudies kultūros centre ir, žinoma, tarpais vaikų globos namuose. Pasak jo, yra vedusių, suspenduotų, bet sėkmingai dirbančių kunigų įvairiose srityse, o jam, likusiam be specialybės, vien tik rašančiam eilėraščius, sekėsi prasčiau. Gal ir dėl to, kad išėjęs garsiai pasisakė prieš sistemą, o ji stipri, daugybė įstaigų jai lojalios. Nenuostabu, kad jo atsisakė mokyklos, nors jis puikiai dėstytų religijotyrą, politinės partijos... „Įvairiai į mane žiūri, – tikina jis. – Niekas nenori konfliktų, be to, kalbant apie politiką, nesu labai pasikaustęs, nes partiją, kuriai priklausyčiau, įsivaizduoju vos ne ekstremistinę – jei tiesa, tai tiesa. Juokauju, dabar aš kitoks, ramesnis, ir permąstau, kaip turėjau atrodyti žmonėms, kai Sąjūdžio metais Vingio parko mitinge tarsi iš aukštybių skelbiau Dievo žodį, aštriai kritikavau Ameriką, gėjus...“

Tarsi minkštas molis

Įdomu, ar Edmundas niekada nepasigailėjo atsisakęs kunigystės? Juk buvo kunigas iš pašaukimo. „Ne, – tvirtai atsako. – Pasitraukiau ne iš kunigystės, bet iš kai kurių abejotinų religinių regulų. Jei to nebūtų atsitikę, būčiau daug ko taip ir nesupratęs. Jaunas žmogus – tarsi minkštas molis, iš kurio galima nulipdyti, ką nori. Studijuodami seminarijoje, ne visi galėjome prieiti prie užsienio kalbomis išleistų modernistinės krypties knygų, kuriose evangelija jau buvo demitologizuota. Stebuklas – tai poezija, o kas iš tiesų yra toji religija, daug vėliau ėmiau mąstyti. Ar buvau fanatikas? Taip, nes nieko kito neskaitai, giliniesi tik į tą sritį, taigi pastoviai tam tikra kryptimi formuoji savo mąstymą. Žinoma, atrandi tame daug džiaugsmo, ekstazės, ramybės, nori dalytis, atsiverti, kviesti kitus, esi tarsi užburtas. Tu pasineri į gražią idėją ir ją neši. Mane išgelbėjo tai, kad šalia viso to nuolat ieškojau objektyvios tiesos.“

Objektyvios tiesos paieškos Edmundą atvedė į kunigų seminariją. Visi klysta, o čia, religijoje, jis matė tiesą. Tačiau nuolat iškildavo diskusijų su kolegomis... „Kaip, nejaugi Kristus nėjo per vandenį? – klausiau kitų dvasininkų. – Absoliučiai tikėjau tuo ėjimu per vandenį ir tuo, kad Jėzus iš numirusiųjų prikelia. Net garsiai išdrįsdavau pasakyti: „Baigsiu mokslus, ir aš galėsiu prikelt žmogų iš mirusiųjų.“ Kai draugai pasijuokdavo, atšaudavau: „O tai ko jūs tada čia sėdit?“ Štai kaip mane, jauną, buvo lengva sumalti, bet kartu stebėjausi, ko į tą seminariją ėjo kiti, kuo jie tikėjo? Žinoma, buvo ir daugiau uolių tikinčiųjų, panašių į mane. Kai mokiausi Italijoje, mane guodė tenykščių kunigų mintys. Anot jų, Kristus save vadino žmogumi, Dievo sūnumi, vadinasi, kiekvienas iš mūsų esame Dievo sūnus, kiekvienas turime dievišką dalelę. „Bet tuomet, kodėl vyrauja hierarchija, kodėl, pavyzdžiui, jei mes visi esame kūrėjo vaikai, ne kiekvienas galime pašventinti vandenį?.. Net išsilaisvinęs iš kunigijos, iš šios savotiškos priklausomybės, aš neburnojau nei prieš bažnyčią, nei prieš religiją, aš tiesiog uoliai ieškojau tiesos, kas yra Dievas. Šie klausimai kirbėjo ir vėliau, Amerikoje“, – teigia Edmundas.

Apkaltintas išdavyste

Kunigija į tuomečius Edmundo ieškojimus žvelgė nepalankiai – jis buvo apkaltintas išdavęs kunigystę dėl meilės moteriai ir iškart suspenduotas. Buvęs kunigas nusprendė įgyvendinti seniai brandintą mintį išvykti į Ameriką, kur, tikėjo, jam, kaip ir kitiems vedusiems kunigams, bus leista dirbti bažnyčioje. „Tie klausimai, kas yra Dievas, ypač skaudžiai iškilo tuo metu, kai pranciškonai, kuriems ir aš priklausiau, kurie iki tol dalydavosi su žmonėmis tuo, ką turėjo, ir šie juos palaikė, mylėjo, staiga ėmė atsiiminėti turtą Lietuvoje. Tada manyje iškilo tas evoliucinis instinktas ieškoti kitos prasmės gyvenime – mylėti, būti mylimam, kurti šeimą, auginti vaikus. Broliams pasakiau: „Viskas, jau nebematau prasmės likti.“ Jie pareiškė, kad aš išduodu pranciškonų misiją. Deja, jaučiausi pats išduotas, nes kur tuomet ta pranciškonų regula – neturtas, dalijimasis su visais viskuo? Tiesa, tarp šių brolių yra šventai atsidavusių artimui, taigi einančių teisingu keliu.“

Kam skaldyti meilę?

Meilė pasauliui, Dievui, žmonėms, moteriai yra ta pati meilė, kodėl ją reikia suskaldyti? Tokių žmogiškų minčių vedamas buvęs kunigas kartkartėmis pasisako prieš celibatą. Jo manymu, vedę kunigai gali tarnauti bažnyčiai nė kiek ne prasčiau. „Iš tiesų tai tiesiog filosofinis nesusikalbėjimas, klišės, kurių niekaip neišeina atsikratyti, – sako jis. – Jei kunigas vedęs, vadinasi, jis niekuo nesiskiria nuo kitų žmonių. Jei nevedęs, skiriasi, mat yra skaistus, gali tarnauti bažnyčiai. Deja, tokios nuomonės laikosi ir kai kurie žmonės, ypač periferijoje. Rodos, visiems žinoma, kad vedę diakonai turi teisę dirbti bažnyčioje, bet štai neseniai išgirdau, kad kaime dalijant komuniją viena moteriškė neėmė iš diakono Dievo kūno, mat jis buvo vedęs žmogus. Suprask, susitepęs...“

Ir eilėse šaukėsi Dievo

O kada kunigo gyvenime atsirado poezija? „Turbūt kariuomenėje aš parašiau pirmą eilėraštį. Nostalgija, stresas, tėvynė, namai, mama davė impulsą... Besimokant Palangos vidurinėje mokykloje klasės auklėtojas Jonas Brinza subūrė poetų būrelį, įrašė į jį ir mane, taip paskatindamas kurti. Rimčiau išsiliejau drauge su kitais pranciškonais idealistais seminarijoje. Ir kariuomenėje, ir seminarijoje rašiau religine tematika – Kristaus kančia matavau ir savąją, žmogaus, kančią, jo žaizdas – savomis žaizdomis... Esu išleidęs kelias knygeles šia tema: „Paguodos angelas“, „Einu jums vietos paruošti“, „Nostalgijos vitražai“, – pasakoja E.Atkočiūnas.

Pastaroji knyga išleista Amerikoje, ją galima vadinti Lietuvos, žmonių, naujai suprastos religijos ilgesiu. Joje eilės jau išaugusios į filosofinius apmąstymus, Dievas kunigui jau suspindęs aiškesne šviesa. Ir vis dėlto Jis iki šiol jam liko neišspręsta lygtis...

Jaučia tikrą palaimą

Paklaustas, ar ilgisi to švento džiugesio, kai širdyje ramu, jos nekamuoja neatsakyti klausimai, to jaunatviško jausmo, kurį jautė nuoširdžiai tikėdamas Dievu, buvęs kunigas kiek padvejojęs atsako: „Tas geras jausmas ateina dažnai, ypač kai prisimenu tėvo Stanislovo pamokymą: „Tu tiesiog eik į pasaulį...“ Deja, aš tada sukausi uždarame savo deginančios energetikos rate. Pati jaunystė – būtinai turėjau mylėti, statyti, kurti, ieškoti. Ne ramybės siekiau, o karštligiškai dairiausi, kokiam prasmingam tikslui esu pašauktas. O dabar, kai stoviu ant 60 metų slenksčio, sėdžiu susimąstęs, tylomis pasimeldžiu, palaiminu žmones, visus myliu, ir mane, rodos, visi myli, ramu, gera, o ko gi daugiau? Klausausi Bacho muzikos, o kartais pats sėdęs prie pianino improvizuoju, angelai ateina, nueina, jaučiu tokią palaimą... Ramybė ateina, kai mažiau reiški pretenzijų pasauliui. Energetika jau silpnesnė ir be didelių išmąstymų aišku, kad yra Dievas. Į šią sąvoką telpa tiek daug – Dieve, net ir dabar aš nežinau, kas tu, bet gera, kad esi. Visą gyvenimą man buvo neramu, kad nežinojau, kas esi, bet dabar ramu.“

 

Rekomenduojami video