Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Du šimtai žalių K.K.Šiaulyčio atspalvių

Kazys Kęstutis Šiaulytis – spaudos dailininkas, akvarelininkas, edukatorius. Jis gyvena Vilniuje, daug kuria Druskininkuose, o atšilus orams keliauja po Lietuvą ir iš natūros tapo vaizdingus peizažus, kurie yra sugulę į jo „Kelionių albumus“, virtę atvirukais. Net šaltuoju metų laiku nepadeda teptuko, būdamas Slaptosios piešiančiųjų draugijos nariu su kitais dailininkais renkasi pirmadieniais ir piešia, tapo aktus. Menininkas nuolat eksperimentuoja, ieško naujų saviraiškos būdų ir pats randa terminų jiems įvardinti. Kuria humorografijas, šaržus, komiksus, stebimagrafijas, škicus, koliažus, žaismes, pašto meną – viską eksponuoja ne tik parodose, bet ir internete.

Humoras ne tikslas, o priemonė

Esu spaudos dailininkas. Pernai atšvenčiau savo kūrybinės veiklos 50-metį – pirmąjį mano, Naujosios Akmenės vidurinės moksleivio, piešinį žurnalas „Moksleivis“ išspausdino dar 1969 m. Baigęs Šiaulių pedagoginio universiteto dailės fakultetą, 1978–1992 m. dirbau dailininku satyros ir humoro žurnale „Šluota“. Tuomet buvau žinomas kaip karikatūristas, komiksų kūrėjas. Dabar nebepiešiu nei politinių, nei aktualiųjų karikatūrų, tik humorografijas. Šis žodis talpesnis, jame slypi šypsena, satyra, groteskas, šaržas, dažniausiai netikėti paradoksai, smagūs keistumai, žaismės. Mano humoras ne savitikslis, ne dėl paikos linksmybės – jis man talkina grafikos erdvėse kurti netikėčiausius dalykus, parodyti žmones, situacijas, daiktus ar reiškinius netikėtu kampu, siekiant paraginti skaitytoją-žiūrovą kitaip pamatyti pasaulį. Trumpai tariant, humoras yra priemonė, o ne tikslas“, – pabrėžia bendrauti, dalintis ir juokauti mėgstantis menininkas.

[caption id="attachment_103710" align="alignnone" width="723"] K.K.Šiaulyčio humorografija „Paraudimai“. K.K.Šiaulyčio humorografija „Paraudimai“.[/caption]

K.K.Šiaulytis turi nemažą leidybos patirtį. 1992–1997 m. leido žurnalą „Žaliasis laikraštis“ – leidinį vaikams apie gamtą, keliones, dailę su prasmingais tekstais ir linksmais piešiniais, komiksais, galvosūkiais. Jaunieji skaitytojai buvo pamėgę ir jo komiksų, pieštinių nuotykių knygeles.

Spaudos dailininko patirtis pravertė ir organizuojant tarptautines vaikų piešinių parodas-konkursus „Gamtos pasaka“ (1994–2003 m.). Per tą dešimtmetį dailininkas parengė pluoštą moksleivių kūrybos katalogų, kelis šimtus atvirukų su jų darbų reprodukcijomis, dailės mokymo priemonių. K.K.Šiaulytis yra ir trijų dailės vadovėlių vidurinėms mokykloms autorius.

Išvaikščiojęs gimtąją Žemaitiją

Nuo 2000 m. laikau save akvarelininku profesionalu, prieš tai buvau tik „laisvalaikio“ tapytojas. Mano akvarelės tinkamos ne tik ant sienos kabinti – tai dažniausiai kelionėse sukurti darbai, skirti spaudai: juos reprodukuoju atvirukais, publikuoju laikraščiuose, knygose, internete – kūrybinės biografijos vingius atskleidžia K.K.Šiaulytis. – Akvareles lieju po Lietuvą keliaudamas traukiniais, autobusais, pėsčiomis, vienas ir su draugais. Esu dalyvavęs „Versmės“ leidyklos kraštotyros ekspedicijose Lietuvos miesteliuose, kurias organizavo šios leidyklos vadovas Petras Jonušas, rengė istorikas Virginijus Jocys, redaktorius Venantas Mačiekus. Ypač turiningos, įsimintinos buvo Aukštaitijoje, Švenčionių rajone ir Žemaitijoje, Rietavo savivaldybėje Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto 2010–2011 m. surengtos ekspedicijos. Savotiškas ekspedicijas-plenerus man asmeniškai organizavo ir Varnių, Salantų regioniniai parkai, Šilalės, Klaipėdos rajonų savivaldybės.

[caption id="attachment_103715" align="alignnone" width="1024"]Slaptosios piešiančiųjų draugijos narių parodoje Arkos galerijoje, prie savo pieštų aktų. Slaptosios piešiančiųjų draugijos narių parodoje Arkos galerijoje, prie savo pieštų aktų.[/caption]

Gimiau Skaudvilėje, Tauragės rajone, augau Naujojoje Akmenėje, tad man mieliausia gimtoji Žemaitija. Ją visą savo kojomis esu apkeliavęs ir nupiešęs. Pastaraisiais metais buvoju Vilijos ir Vinco Jackevičių rengiamuose pleneruose, šalia Luokės ir Šatrijos kalno, Virvytės slėniuose. Jau kelinta karšta vasara tiesiog garina visas balas ir kūdras, bet Virvytei tai vieni juokai – gaivių vandenų ji semiasi iš seniausių Lietuvos ežerų (Paršežerio, Lūksto, Biržulio), anot geologų, dar ledynmečio tirpsmą menančių. Kažkada ši upė suko keliolikos malūnų girnas, o dabar ji savo gaiva talkina man – padeda lieti akvareles. Bent dvi nutapiau tiesiog stovėdamas seklioje jos atšakoje, kitas „pagavau“ paviliotas vandenų atšvaitų...

Keliaudamas, tapydamas plenerinius peizažus Vilniuje, Žemaitijoje ar Dzūkijoje siekiu pastebėti, atrasti, pavaizduoti ir aprašyti tai, kas šiaip, tarsi lieka užgožta kasdienių rūpesčių“, – pasakoja menininkas.

Į Žemaitiją veda ir kitokie keliai – dailininkas dalyvauja Vilniaus žemaičių kultūros draugijos veikloje. Draugija, vadovaujama narsaus pirmininko palangiškio, aviatoriaus Alvydo Stričkos, gan aktyvi: kas mėnesį Mokytojų namuose vyksta smagūs susibūrimai, kultūriniai renginiai, iš Žemaitijos atvyksta etnografiniai ansambliai, teatrų trupės, kultūros žmonės. Draugijos nariai ir patys dažnai keliauja į plačiąją tėviškę – lanko istorines Žemaitijos vietoves, dalyvauja ten rengiamuose festivaliuose, žygiuose. Praėjusiais metais, draugijos 30-mečiui, Šiaulytis sukūrė jubiliejinę emblemą – joje pavaizdavo Žemaitijos herbo mešką, nešančią visą Gedimino kalną.

[caption id="attachment_103713" align="alignnone" width="1024"]K.K.Šiaulyčio akvarelė „Prie Virvytės tvenkinio. Biržuvėnų dvaro malūnas“. K.K.Šiaulyčio akvarelė „Prie Virvytės tvenkinio. Biržuvėnų dvaro malūnas“.[/caption]

Piliakalnių slėpiniai

Dailininkas sakosi įkopęs į visus žymiausius Žemaitijos piliakalnius, alkakalnius. Daugumą jų tapė, akvarelėse fiksavo ir nuo jų keterų atsiveriančias plačias panoramas. Bet, kaip jis pats sako, piliakalnių paslaptys atsiskleidžia ne tik kūrybą medituojantiems menininkams – istorikai, archeologai atveria senovės klodus. Dailininkui ne kartą teko lankytis ir dalyvauti archeologų ekspedicijose. Viena labiausiai įsimintinų vyko 2018 m. vasarą, kai prie Laukuvos Šilalės rajone archeologai kasinėjo Bilionių piliakalnį, vadinamą Šventkalniu, Švedkalniu. Jis buvo liudininkas, kai archeologai, vadovaujami Gintauto Zabielos, pačioje viršukalnėje rado palaidojimų bei įvairiausių radinių: įrankių, ginklų, papuošalų, datuojamų nuo 14 a. iki dar senesnių, net 1 a. laikų.

Bilionių piliakalnio paslaptingą didybę išgarsino archeologas Liudvikas Kšivickis knygoje „Žemaičių senovė“ (1908, 1928). K.K.Šiaulytis pasakoja, jog buvodamas prie šio piliakalnio, vis bandė pamatyti Šventkalnį garsiojo archeologo akimis.

Artėjau prie jo ir man darėsi neramu, smelkėsi nuojauta, kad prieš mane veriasi ne šiaip vasariškai žaisminga kalva, ne eilinis kovingas piliakalnis, o didinga pietinio dangaus šviesuliui atsivėrusi Saulės garbintojų šventovė. Kalno papėdėje, samanotų ąžuolų giraitėje pasijunti lyg kokioje legendinėje žinyčioje, kur kažkas tau pasakoja: čia gali patirti žemės svarumą, žalumos dvelksmą, poetinį įkvėpimą. Šventkalnio paslaptinga paveika, atrodo, tvyro akimis aprėpiamose apylinkėse, yra užkoduota čionykščiuose vietovardžiuose, upėvardžiuose, perteikta žmonių padavimuose, nutikimuose“, – nepakartojamus įspūdžius iš susitikimo su piliakalniu prisimena dailininkas.

[caption id="attachment_103712" align="alignnone" width="717"]K.K.Šiaulyčio akvarelė „Bilionių piliakalnis“. K.K.Šiaulyčio akvarelė „Bilionių piliakalnis“.[/caption]

Dzūkijos grožybės

Pastaraisiais metais daug tapau Druskininkuose, kur turiu nedidelę studiją. Apsistoju kelioms dienoms, keliauju po apylinkes ir piešiu iš natūros. Kartais važiuoju į Liškiavą ar Švendubrę, bet labiausiai mane traukia Ratnyčios upelio tėkmė. Tapiau ją keliaudamas pasroviui: prie ištakų iš Latežerio, slapukaujančią pušynų šiluose, šnarančią Antano ir Onutės Česnulių muziejinėje sodyboje, vinguriuojančią Ratnyčios miestelyje, „Saulės take“, K.Dineikos parke, iki pat santakos su Nemunu. Šios akvarelės sugulė į albumą-atvirukų rinkinį „Ratnyčios tėkmė“, – pasakoja dailininkas. – Pernai naujausioje kurorto ekspozicinėje erdvėje „Menų kalvė“ vyko didelė mano akvarelių paroda „Druskininkų impresijos“. Niekada netapau peizažų iš nuotraukų – tik iš natūros, nes tik tiesiogiai stebėdamas gali pajausti, pamatyti, perteikti gamtos spalvų ir atspalvių, šviesos ir šešėlių žaismes. Vien žalios spalvos akis pagauna begalybę variacijų – mano akvarelėse, manau, galima suskaičiuoti maždaug 200 žalumo atspalvių. Betarpiškai stebint kraštovaizdį tapomoje akvarelėje tarp linijų ir spalvingų vandenų įsipina saulės šviesa, vėjo atneštos žiedadulkės, debesų šešėliai, žolynų kvapai, autoriaus pajausta vietovės energetika.

Kiekvieną pavasarį besirengdamas kelionėms, vis vartau žurnalisto, kraštotyrininko Broniaus Kviklio keturtomį leidinį „Mūsų Lietuva“. Aplankiau ir šio didžio Lietuvos mylėtojo tėviškę, Zastrono vienkiemį Utenos r., Daugailiuose. Žinoma, ten nutapiau ir Kviklio sodybos motyvą bei jo statytą kryžių, dabar esantį Daugailių bažnyčios šventoriuje.“

Savo kelionių įspūdžius K.K.Šiaulytis 2004–2009 m. spausdino „Lietuvos žinių“ dienraštyje, kuriame publikavo 100 „Kelionių albumų“ ciklo straipsnių, akvarelių, škicų. Savitus dailininko plenerų reportažus spausdina ir Šilalės rajono laikraštis „Šilalės artojas“ bei dabar savaitraščiu virtęs „Lietuvos aidas“.

Versmės, tėkmės, sūkuriai

Žiūrinėdama K.K.Šiaulyčio akvarelių albumus, skaitydama tekstus supratau, kad jis daug laiko praleidžia stebėdamas upes, Nemuno, Neries, Žemaitijos ir Dzūkijos upelių, upokšnių srautus.

Kartą prieš dešimtį kitą metų, šarmotą žiemos dieną, stebėdamas tylią Nėries tėkmę ir nugrimzdęs svarstymų sietuvose, staiga, netikėtą mintį kaip žuvį pagavau – manding, upių srautai neša ne tik surinktus krašto laukų, miškų vandenis, bet jų vagose susitelkia, teka, srūva ir mūsų dvasios tamsiųjų verdenių, skaidriųjų versmių viltys, lūkesčiai, troškimai. Gal viltys tarsi valtys, lūkesčiai – luotai, o troškimai – tai, ... Pasakoje paporinta: negerk (nemalšink troškulio) iš avies pėdos – avinėliu pavirsi...

Nuostabu, kaip mes save susieję su vandenimis – klausdami apie upes ežerus, jūras ar tik ne savo atspindžius aptariame? Kažin, ar mūsų upeliuose dar gyvena undinės, nimfos? Ar malūnų užtvankose tebegano lynus vandeniai? Kas ten vakarais teška, velėja, plauna, skalauja – laumės ar tik vanduo sūkuriuoja, srovena, krantus glamonėja?“, – rašė jis.

[caption id="attachment_103714" align="alignnone" width="684"]K.K.Šiaulytis yra sukūręs per 14 tūkst. šmaikščių portretų, nupiešė ir save. K.K.Šiaulytis yra sukūręs per 14 tūkst. šmaikščių portretų, nupiešė ir save.[/caption]

Darbus skelbia internete

K.K.Šiaulytis – tarptautinių grafikos ir karikatūrų parodų Lietuvoje bei užsienyje (Lenkijoje, Makedonijoje, Kanadoje, Italijoje) dalyvis, pelnęs tris diplomus Marostikos (Italija) tarptautinėse parodose.

Būdamas spaudos dailininku siekiu savaip dalyvauti komunikacinėje kultūroje, savo kūrybą pristatau šiuolaikinėse medijose – publikuoju feisbuke, kuriu savo blogą „K.K.Šiaulytis. GALERIJA“. Čia galima pamatyti mano akvareles, sudėliotas „Kelionių albumų“ lentynoje, pasižvalgyti humorografijos puslapiuose. Apie 3 000 mano spaudos meno darbų publikuojama tarptautiniame karikatūrų tinklalapyje „Toonpool“. Dalyvauju įvairiuose dailės pleneruose, dailininkų klubo „Plekšnė“ veikloje. Kitoje dailininkų kūrybinės grupės „Slaptoji piešiančiųjų draugija“ (SPD) veikloje dalyvauju jau 5 metus. Kiekvieną savaitę pirmadienio ir antradienio pusdienius skiriame tradicinei dailei, piešiame moterų bei vyrų aktus. Modernusis menas dažnai apsieina be figūrinio vaizdavimo, o mūsų tikslas – puoselėti klasikinio piešinio tradiciją. Tuose susibūrimuose „gaudau“ ir savo kolegų portretines nuotaikas“, – šypsosi dailininkas.

K.K.Šiaulytis garsėja ir taikliais šaržais. „Esu nupiešęs gal 14 tūkst. portretų. Tai draugai, pažįstami, kolegos, žygių dalyviai, įvairiose išvykose, ekspedicijose sutikti žmonės.“

Dadaizmo idėjų tęsėjas

K.K.Šiaulytis save vadina dadaizmo idėjų tęsėju.

Dadaistai – dailininkai ir rašytojai, susibūrę Ciuriche pirmojo Pasaulinio karo metais. 2016 m. sukūriau atvirukų ciklą, surengiau parodą, skirtą dadaizmo 100-mečiui. Dadaistai teigė, kad dailininkas turi kurti tik sau ir tik tai, ką pats nori, o ne užsakovui dėl pelno. DADA judėjimas laikomas moderniojo meno pranašu. Dadaistai poetai, rašytojai, dailininkai nedeklaravo jokių politinių pažiūrų, nesilaikė meno kanonų, neigė meno kūrybos prioritetus.

Menininko tinklalapiuose galima išvysti dar vieną jo kuriamo meno rūšį – observografiją, lietuviškai stebimagrafiją. Gal ji irgi įkvėpta dadaizmo idėjų?

Taip vadinu fotografinius realybės pastebėjimus, kuriems iki humoristinio blyksnio, emblemiško tikslumo, paradoksalaus kūlvirsčio trūksta kelių grafinių štrichų ar šmaikštaus parašo po nuotrauka. Dadaistu būnu tik savo studijoje, o gyvenime dažniausiai esu klasikinės dailės, akvarelės, piešinio adeptas“, – prisipažįsta dailininkas.

Norintys pamatyti jo DADA krypties darbų – stebimagrafijų, humorografijų – turėtų pasižvalgyti Kęstučio galerijoje „Toonpool“ tinklaraštyje.

Rekomenduojami video