Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Dailininkas R. Gailiūnas: „Tapyba – mano gyvenimo būdas“

Vilniuje duris atveriaMO- modernaus meno muziejus, pristatantis 200 žymiausių šalies menininkų kūrybą. Jų tarpe – ir rokiškėnas tapytojas Raimondas Gailiūnas.Vilniaus meno mugėje ARTVILNIUS‘13 meno kritikų ir žurnalistų žiuri komisijos jis buvo pripažintas geriausiu Lietuvos menininku.

Su tapytoju kalbamės jo dirbtuvėje Rokiškyje, gurkšnodami žalią arbatą ir apžiūrėdami paveikslus, kurie pribloškiaryškiomis spalvomis, ironija, agresija, deformuotu grožiu. O Raimondas Gailiūnasvis pasakoja gražia aukštaitiška tarme...

Apie vaikystę

Atmintis nėra fotografiška, ji nuolat persirašinėja, nuolat pasipildo aktualiais įvykiais, naujais įspūdžiais ir labai nukrypsta nuo pirminio šaltinio. Atmintyje belieka tik įvykių nuotrupos.

Gyvenome netoli siauruko geležinkelio.Už siauruko plytėjo laukai pilni bombų išraustųduobių, kuriospavasariais prisipildydavo vandens.Mes, vaikai, ten plaukiodavome pasidarę plaustus iš medinių geležinkelio pylimo užtvarų. Vasarą važiuodavome maudytis į Nemunėlį, į Panemunio maudyklą.

Netoli žydų kapų gyveno medžio drožėjas Lionginas Šepka. Jis buvo išsikasęs kelias žemines. Kai pasiligojusį  jį išvežė į prieglaudą,iš tų žeminių vyrai nešė jo drožinius, krovė  į sunkvežimį. Mes, vaikai, aplink sukiojomės ir bandėm „nukarosinti“ kokį išdrožtą paukštuką. Man nepasisekė, likau be nieko.

Dailininkas sako, kad pripažinimo sul;aukė žmonos Teresės dėka. Mylimą moterį jis įamžino paveiksle. Asmeninio archyvo nuotr.

Apie pradžią

Pirmoje klasėjedraugaiduodavo sąsiuvinįuž 2 kapeikas, kurį per vakarąturėdavau pripaišyti.Kai mokiausi Rokiškio vidurinėje, kartą nuėjau į dailės būrelį. Susodino mus pionierių kambaryjeprie ilgo stalo ir liepė piešti.Man nepatiko, daugiau nelankiau...

Po aštuonių klasių su draugaisišvažiavau į Kauną mokytis šaltkalviu įrankininku. Ten baigiau vidurinę, bet pagal įgytą specialybę nedirbau.Prisiminiau, kad man patinka piešti.Grįžęsį Rokiškį įsidarbinau dailininku apipavidalintoju melioracijos statybos valdyboje. Sovietmečiu kiekviena įstaiga turėdavo savo dailininką - apipavidalintoją. Reikėdavo piešti šūkius, trasparantus, apipavidalinti sienlaikraščius. Savarankiškai iš natūros mokiausi tapyti aliejumi ant kartonų, drobės.Vaikštinėjau po Rokiškį ir tapiau peizažus. Tai pati geriausia praktika kiekvienam dailininkui ugdant spalvinį suvokimą.

Dailės institutą baigiau neakivaizdžiai, su pertraukomis.

Apie tapybą

Tapyba - gyvenimo būdo dalis, apmąstymas apie gyvenimą. Tapydamas tyrinėju temą, ieškau jai išraiškos, kad geriau pavyktų perteikti žmogaus situaciją, vidinę būseną.

Neretai tinkamos formos ieškojimas užsitęsia... Tada drobę padedu į šalį, kad sugrįžčiau,  kai „sunoks“. Tada dirbu prie kitų paveikslų,nagrinėju kitas  temas.Vien intuicija ir spontaniškumu nebepasikliauju.Viską apmąstau ir kažkas „sudėlioja“. Taip,einant metams, keičiuosi aš pats, tuo pačiu keičiasi ir paveikslo matymas bei suvokimas. Dabar man reikia laiko,reikia stiprios motyvacijos, reikia apgalvoti ką darau, kaip tai padaryti, kam man to reikia.

Nemėgstu aiškinti ką vaizduoju, nenurodinėju jokio kodo, kaip paveikslas turi būti skaitomas. Tai palieku kiekvieno  žiūrovo interpretacijai, suvokimui.Štai „Skaistyklos giesmės“ – jūs spęskite pagal paveikslą, ar buvau toj skaistykloj, ar ne... Ar sutinkate, kad „Laikas yra panda su krokodilo dantimis“?

Meno kuratorė V. Mačianskaitė surengė R. Gailiūno parodą "Titanike". Asmeninio archyvo nuotr.

Apie pripažinimą

Savo kūrybinio kelio krikštatėviu laikau dailininkąRičardąNemeikšį, kraštietį nuo Jūžintų.Mes pažįstami nuo 1979 metų. Jis man buvo ir tebėrapats radikaliausias menininkas Lietuvoje. Tuo metu Lietuvoje niekas kitas taip nedirbo,neturėjo tokio požiūrio į tapybą.Jam vis kliūdavo nuo kritikų.Per perestroiką1989 metais Kaune vyko Jaunųjų dailininkų paroda. Ričardas man paskambino, sako, vežk greičiau darbus į Kauną. Draugas „užkūrė“ Žigulius ir nuvežėm keletą mano mano paveikslų į Kauną. Kai kūrėsi grupė „Angis“, jau buvau žinomas iš tos parodos –buvau pakviestas į „Angį“( lietuvių dailininkų grupė, prisikiriamaneoekspresionistams).Taip pamažu atėjo pripažinimas. Visų „Angies“grupės dailininkų paveikslų įsigijo Danguolė ir Viktoras Butkai į MO. Muziejų.

Kai Butkai nupirko mano paveikslų, nusipirkau butą ir dar liko dažams, drobei. Porėmius ir drobes užsisakiau firmoje, kuriossavininkas Albinas Vološkevičius pamatė mano paveikslus.Panevėžyje jis įkūręs A Galeriją, daro įvairius meno projektus.A Galerija mane ir Obcarską pristatė Vilniaus meno mugėje ARTVILNIUS13.Buvau pripažintas geriausiu Lietuvos menininku. Taibuvo labai netikėta ir malonu.

Mano tapybą labai populiarina meno kuratorė Vilma Mačianskaitė. Ji įkūrė mobiliąją galeriją Contour Art Galery. 2016metais surengė mano personalinę parodą Vilniaus dailės akademijos salėje „Titanikas“. Vilma globoja ir dvi mano mokines: Sigitą Morkūnaitę ir Eglę Vadlugaitę.

Gyvuoja irRokiškio dailininkų klubas RODA. Kasmet per miesto gimtadienį klubas rengia parodas Rokiškio krašto muziejuje. RODOS renginiuose dažnai dalyvauju.

Apie įtakas

Mes gyvename kultūriniame  kontekste, kur viskas jau atrasta. Kultūrinius simbolius ir ženklus pateikiame pagal savo suvokimą.Jaunystėjeman buvo artimas ekspresionizmas. Sovietmečiu labai trūko informacijos apie modernų meną. Buvo vienintelė knyga L. Šepečio „Modernizmo metmenys“

Patiko ir patinka Edvardo Munko tapyba.Lietuvoje buvo artimesni Arvydo Šaltenio ir Mindaugo Skudučio darbai.

Apie dailės mokytojo darbą

Nuo 1992 metų dirbu Rokiškio dailės mokykloje. Dėstau tapybą ir kompoziciją. Tai sudėtingas ir sunkus darbas. Sudėtingas todėl, kad veriasi vis gilesnė bedugnė tarp skirtingų kartų. Vaikai keičiasi.Piešti iš natūros dabar jiems neįdomu, jų gyvenime atsirado  informacinės technologijos.

Maži vaikai piešia spontaniškai, be vidinės cenzūros. Augdami jiekeičiasi... Yra vaikų, kurie tik paskutiniais mokymosi metais atsiveria - ir išlenda tas talentas. O kiti - atvirkščiai: atrodo daug žadantys, paskui kažkas nutinka ir talentas užgęsta... Manau, kad vaikas mokosi pats, prižiūrimas mokytojo,kurisprivalo leisti talento vyksmui klostytis savaime, be prievartos... Paganinį tėvas užrakindavo tamsiame kambaryje ir versdavo groti.Šiais laikais psichologinis teroras netoleruojamas ir nepasiteisina. Galiu tik stebėti ir patarti, pakreipti. Jei matau pasipriešinimą, jį bandau įveiktiper pasitikėjimą... Iš pradžių tai kelia nerimą ir pačiam mokytojui  – kaip bus peržiūrose, kurios vyksta kas pusmetį. Vėliau  matai, kad kažkokiu būdu rezultatas yra - net ir pats nustembi... Yra mano mokinių, kurie pasirinko menininko kelią. Jieaplanko mane, kai grįžta tėviškėn: Akvilė Valantinavičiūtė, Sigita Morkūnaitė, Rūta Vadlugaitė, ElingaGaruolytė.

Apie šeimą

Su žmona Terese jau 30 metų esame kartu. Jai esu už daug ką dėkingas.Viską, ką pasiekiau - jos dėka. Gyvenau bohemišką gyvenimą. Mes buvome seniai pažįstami, gyvenome viename daugiabutyje.

Teresė visuomet skatino mane tapyti, palaikė, ragino baigti Dailės institutą, įkalbėjo nusipirkti šitą dirbtuvę.

Mūsų dukros iš pirmų santuokų užaugę, ir anūkų turime.

Apie Rokiškį

Gyvenu čia nuo vaikystės. Jaunystėje pasvajodavau apie Vilnių kur daugiau menų, bohemos... Dabar apsipratau ir gerai jaučiuosi čia.

Rokiškyje visada turėjau sąlygas kūrybai. Ketverius metus turėjau dirbtuvę Rokiškio centre, buvusių teismo rūmų antrame aukšte. Ten nutapiau seriją juodai baltų drabų „iš palėpės paslapčių“. Pora metų glaudžiausi cente, pastato su dviem keistais skardiniais bokšteliais antrame aukšte. Ten gimė „Smuikininkas“, kurio motyvas man buvo svarbus, aš jį ir vėliau dažnai kartojau. Kol prasidėjo Tyzenhauzų dvaro rūmų restauracija, muziejininkai buvo mane įleidę į grafaičių miegamąjį.Čia gerai sekėsi dirbti.

Dabar turiu nuosavą nedidelę, bet šviesią dirbtuvę. Telpa viskas, ko reikia.

Dėkoju už prasmingą pokalbį.

 

 

Rekomenduojami video