Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Dailininkas A. Satkus: „Angelai patys atskrenda į mano paveikslus“

Savitas tapytojas Albertas Satkus, net 33-ejus metus dėstęs dailę Vilniaus Gerosios Vilties vidurinėje mokykloje (dabar – Gerosios Vilties progimnazija), šiuo metu yra atsidavęs tik kūrybai. Jis iki šiol palaiko ryšį su savo mokiniais, kurie jį vadina ne tik meno, bet ir gyvenimo mokytoju. Pastaruoju metu Albertas kuria meditacinius transcendentinius paveikslus, skatinančius išsivaduoti iš kasdienybės nerimo, baimių, susikaupti ir pamedituoti. „Man tapyba – išskirtinė gili meditacija. Kurdamas tarsi pasitraukiu iš materialaus pasaulio ir pats nežinau, negaliu paaiškinti, kodėl į mano drobes atkeliauja angelai“, – teigia dailininkas.

Globojamas angelų

Pastaruoju metu Albertas kuria meditacinius transcendentinius paveikslus. Anksčiau jis mėgo piešti mandalas, yra nutapęs daug peizažų, gėlių, o daugelyje naujausių darbų vaizduojami angelai, kurie patys atskrenda į jo paveikslus.

Man tapyba – išskirtinė gili meditacija. Tuščia drobė lyg šventovė, todėl tapyti sėdu nuskaidrėjusiu protu, švaria sąmone ir širdimi. Kurdamas tarsi pasitraukiu iš materialaus pasaulio. Negaliu paaiškinti, kodėl į mano paveikslus atskrenda būtent angelai, nes ir pats nežinau... Tiesiog kasdien medituoju: vaikščiodamas miške, sėdėdamas prie pušies ar akmens. Paskui, kai pradedu piešti, man nereikia planuoti ar svarstyti, ką pavaizduosiu paveiksle, nesiimu piešti eskizų – siužetas ateina spontaniškai, ranka pati vedžioja teptuką. Taip ant drobės nusileidžia angelas. Paskui porą savaičių man pačiam reikia prie jo priprasti, su juo susigyventi, duoti angelui vardą“, – kūrybos vyksmą atveria tapytojas.

[caption id="attachment_104838" align="alignnone" width="720"]Pastaraisiais metais į A.Satkaus paveikslus atskrenda angelai. Paveikslas „Prisikėlimo angelas“. Pastaraisiais metais į A.Satkaus paveikslus atskrenda angelai. Paveikslas „Prisikėlimo angelas“.[/caption]

Prisikėlimo, nemirtingumo, naujosios energijos, karmos, taikos, žinių angelai, šviesos karys – tokios mistinės būtybės vaizduojamos dailininko paveiksluose, kuriuos jis eksponuoja savo feisbuko paskyroje. Jo kūriniai skatina atsitraukti nuo materialaus pasaulio, išsivaduoti iš kasdienybės nerimo, baimių, susikaupti ir pamedituoti. Visi jo paveikslai pilni šviesos, spalvų, pozityvo, teigia gėrį ir grožį.

[caption id="attachment_104842" align="alignnone" width="720"]Paveikslas "Kosminiai lubinai" Paveikslas "Kosminiai lubinai"[/caption]

Gyvenimo mokytojas

33-ejus metus dėstęs dailę Vilniaus Gerosios Vilties vidurinėje mokykloje (dabar – Gerosios Vilties progimnazija), Albertas iki šiol yra prisimenamas ir mėgstamas mokinių.

Draugauju su būreliu buvusių mokinių. Keletas jų emigravo į Didžiąją Britaniją, Airiją, bet dažnai paskambina, parašo, o aplanko dažniausiai vasarą ir mielai perka mano paveikslus. Dėstydamas dailę, ne tik juos mokiau, bet ir pats iš jų mokiausi gyvenimo tiesų. Perskaitęs, sužinojęs ką nors naujo pasakodavau ir jiems, ypač pabrėždamas dvasinio gyvenimo svarbą. Tačiau matydamas, kad jie rūko, triukšmauja, dūksta, nesveikai maitinasi (per pertraukas kemša greitą maistą, saldumynus), aiškindavau jiems apie subalansuotą mitybą, sveiką gyvenimo būdą. Ypač daug problemų kildavo paaugliams – jie bijodavo būti kitokie, išsiskirti, nepritapti prie bendraamžių. Pamenu, viena mergina norėjo mesti rūkyti, bet prisipažino, kad negali, nes visa jos chebra rūko. Kantriai aiškindavau, kad kiekvienas žmogus turi atrasti savo kelią, nugyventi savo gyvenimą ir atlikti savo likimo skirtą karmą. Ją galime pagerinti, jei pakelsime sąmonės lygį. Tačiau neužtenka klausyti gerų patarimų, reikia juos išgirsti ir konkrečiais veiksmais keisti gyvenimą. „Jūs mums buvote kaip tėvas“, – man yra sakęs ne vienas buvęs auklėtinis. – Kai kurie iki šiol prašo patarimų“, – pasakoja buvęs dailės pedagogas.

[caption id="attachment_104835" align="alignnone" width="500"]Dailininkas yra nutapęs ir keletą autoportretų. Dailininkas yra nutapęs ir keletą autoportretų.[/caption]

Akmenys – gyvybės forma

A.Satkus daugelį metų domisi ezoteriniais mokslais. Jis iliustruoja ir knygas, tačiau renkasi tik artimus pasaulėjautai ir jam įdomius kūrinius, kuriuos iliustruodamas galėtų pats patobulėti. Albertas iliustravo astromineralogės Audronės Ilgevičienės knygą „Akmenų valdovo pasakojimai“ – pasaką vaikams apie kristalų ir mineralų paslaptis.

Akmenų pasaulis A.Satkui pažįstamas ir artimas. Apie akmenis Albertas žino kur kas daugiau nei paprasti mirtingieji, todėl draugai ir pažįstami kviečia jį padirbėti akmenų dizaineriu – papuošti jų sodybas akmenimis, tinkamai juos išdėstyti. Pasak Alberto, sodyboje kiekvienas akmuo turi būti pastatytas ne bet kaip: kad skleistų savo gerąją energiją.

Su Albertu susipažinau prieš 12 metų, kuomet su jo drauge Virginija Našlėniene lankėmės Užpaliuose (Utenos r.), pas Virginijos ir Alberto draugą, ūkininką Joną Repšį. Jis, kaip ir daugelis lietuvių, buvo didelis akmenų mėgėjas. Akmenų liga Jonui paūmėjo, kai likimas jį suvedė su Albertu Satkumi. Dabar jo sodyboje daugybė lauko akmenų, kuriuos – didelius ir mažus, paprastus ir įvairiausių spalvų, raštų, formų – Jonas sugabeno iš gimtųjų laukų, miškų ir pievų. Jonui gyvam esant Albertas ir Virginija nuolat lankydavosi jo sodyboje ir padėjo sukurti savitą akmenų miestą: iš lauko akmenų sudėlioti stalai, kėdės, laiptai, sumūrytas šulinys, jais grįsti takai. Visa tai – Virginijos ir Alberto triūsas.

[caption id="attachment_104836" align="alignnone" width="1200"]A.Satkus su Daugailių ūkininku Jonu Repšiu, kurio sodyboje sukūrė ištisą akmenų miestą. A.Satkus su Daugailių ūkininku Jonu Repšiu, kurio sodyboje sukūrė ištisą akmenų miestą.[/caption]

Pasak Alberto, akmenys – gyvybės forma, esanti šalia augalų, gyvūnų, žmonių. Jie gimsta ir auga, bet labai lėtai, nes yra lėčiausia gyvybės forma. Medituodamas Albertas sugeba bendrauti su akmenimis – šie jam pasako savo vardus, lytį ir amžių.

Akmenims reikia padėti

Akmenys yra mūsų planetos akupunktūriniai taškai, žymintys energetines zonas. Panašių taškų yra ir žmogaus odoje. Melioracija išdarkė ne tik upes, nusausino pelkes, kuriose gyvena paukščiai – ji pražudė daugybę akmenų. Melioratoriai akmenis sustumdė į krūvas, ištrėmė į koncentracijos stovyklas – daug didelių akmenų susprogdino arba užkasė į žemę. Vyko tikras akmenų genocidas. Taigi, žemės energetika yra pažeista, planeta serga ne tik dėl to: žmonės ją teršia šiukšlėmis, plastiku, cheminėmis medžiagomis, taip pat blogais darbais, piktomis mintimis, neigiama energija. Akmenims blogai – jie liūdi, todėl gyventi sunku ir mums, žmonėms. Akmenys yra gyvi, jie nori grįžti į namus, todėl stengiuosi jiems padėti. Savo vietoje atsiradęs akmuo atsigauna, ima skleisti harmoniją ir jėgą. Tokia vieta gali tapti kiekvieno iš mūsų sodyba. Jei akmuo randa namus, kiemą, kur jam gera, jis atgyja ir dovanoja žmogui savo jėgą. Savo amžių atgyvenę akmenys miršta – suskyla į gabalus, – įsitikinęs dailininkas. – Akmenys, kaip ir žmonės, turi lytį, kai kurie jungiasi į poras.“

[caption id="attachment_104839" align="alignnone" width="720"]Albertas teigia, kad katės jaučia teigiamą energiją– ne veltui jo katinui ypač patinka gulėti prie paveikslo „Lubinai“. Albertas teigia, kad katės jaučia teigiamą energiją– ne veltui jo katinui ypač patinka gulėti prie paveikslo „Lubinai“.[/caption]

Akmenų žudyti nevalia

Albertas gyvena miške netoli Vilniaus, prie Nemenčinės plento su dviem katėmis. Jis rūpinasi dar keletu priklydusių beglobių kačių ir sako, kad šie gyvūnai ypač jaučia neigiamą energiją. Dailininkas mėgsta pasivaikščioti po mišką, pamedituoti prie medžių, ypač prie akmenų. Anot Alberto, bendravimas su akmenimis išvalo žmogaus sielą, padeda pajausti materijos ir dvasios ryšį, skatina įsijungti į gamtos darną, pasisemti įkvėpimo. A.Satkų tapyti meditacinius paveikslus įkvepia ne tik akmenys: taip pat žemė, oras, saulė, vanduo, žydinčios gėlės, gamtos harmonija.

Akmenis reikia statyti taip, kaip jie stovėjo patys“, – aiškino Albertas. O vietą, kur stovės vienas ar kitas akmuo, jis jaučia intuityviai.

Kiekvienas akmeniui atsivėręs žmogus gali išgirsti jų bylojimą ir intuityviai pajausti, kur jį padėti. Sprogdinti, dažyti ar lakuoti akmenis – nusikaltimas, gyvosios gamtos žudymas. Gyventi sodyboje, kurioje akmenys kenčia, bus sunku ir žmonėms, ir gyvuliams, nes visi esame gamtos dalis“, – visatos paslaptis atvėrė Albertas.

Rekomenduojami video