Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
D.Staponkus: norėjau būti aktoriumi, bet tapau dainininku

Neseniai 60 metų jubiliejų paminėjusio valstybinio pučiamųjų instrumentų orkestro „Trimitas“ vadovas ir operos dainininkas Deividas Staponkus spėja viską – ir pats dainuoti, ir orkestru rūpintis, ir administracinius reikalus tvarkyti, ir kitus mokyti dainuoti. Sako, aktyvus buvęs dar mokykloje, todėl toks įtemptas gyvenimo būdas jo nė kiek negąsdina. „Juk kuo daugiau darai, tuo daugiau padarai. Tik kartais labai trūksta miego“, – prisipažino vyras.

Jaučia atsakomybę

Šie metai orkestrui „Trimitas“ – išties ypatingi apvaliomis sukaktimis. 2017-aisiais jis mini ne tik 60 metų gyvavimo jubiliejų, šiemet sukanka lygiai 50 metų nuo tada, kai jam buvo suteiktas „Trimito“ pavadinimas, o prieš 45-erius metus orkestras tapo valstybiniu. „Vadovauti šiam orkestrui yra didžiulė atsakomybė, tai – ir žmonių likimai, jų gerovė, užimtumas, ir daugybė kitų plika akimi nematomų dalykų. Juk ne kiekvienas kolektyvas gali pasigirti tokiu solidžiu jubiliejumi“, – džiaugsmingai kalbėjo orkestro vadovas D.Staponkus.

Orkestro „Trimitas“ istorija prasidėjo dar 1956 m. Neseniai į Deivido rankas pakliuvo vienos moters dovanotas albumas, kuriame užfiksuota orkestro gimimo istorija, pirmosios, pačiam vadovui niekur nematytos orkestro nuotraukos. Albume ranka nurašytoje 1967 m. recenzijoje (ji buvo išspausdinta žurnale „Kultūros barai“) rašoma, kad „1956 m. Vitas Žilius ėmėsi organizuoti saviveiklinį pučiamųjų orkestrą prie Vilniaus centrinio kultūros ir poilsio parko. Jo vadovaujamas kolektyvas greitai pasiekė tokį meninį lygį, kad atsirado galimybė steigti pirmąjį Lietuvoje profesionalų pučiamųjų orkestrą. 1957 m. kovo 10 d. yra laikoma šio orkestro gimimo diena“. D.Staponkus džiaugėsi, kad 60-mečio proga vykusį jubiliejinį koncertą pavyko surengti labai panašiu metu – kovo 14-ąją.

Platus repertuaras

Orkestre iki šiol groja keli veteranai, gerai menantys pirmąsias orkestro gyvavimo dienas. „Trimito“ gyvenimu aktyviai domisi ir lankosi koncertuose dauguma jame grojusių muzikantų. Pasak D.Staponkaus, vargu ar rastume Lietuvoje miestelį, kuriame būtų nežinomas šio orkestro pavadinimas. Per 60 metų muzikantai grojo ir nedidukėse mažų miestelių salėse, ir bažnyčiose, ir gatvėse, ir didelėse ne tik Lietuvos, bet ir užsienio arenose. „Neseniai grįžome iš gastrolių Vokietijoje. Ten šiemet buvome jau antrą kartą. Aplankėme didžiausias arenas, kuriose mus matė ir girdėjo daugiau nei 65 tūkst. žmonių. Esame tarsi Lietuvos pučiamųjų instrumentų ambasadoriai užsienyje“, – džiaugėsi orkestro vadovas. Pasak jo, iš kitų orkestras labiausiai išsiskiria savo universalumu – jis groja ir baroko epochos kūrinius, ir šiuolaikines operas. Be to, ypatingą dėmesį skiria Lietuvos kompozitorių kūrybos sklaidai.

Orkestre grojama ne tik pučiamaisiais, bet ir klavišiniais, mušamaisiais instrumentais, bosinėmis gitaromis. Fleitos, obojai, klarnetai, fagotai, saksofonai, valtorna, trimitai, kornetai, trombonai, eufonijos, tūbos, timpanai – čia naudojami visi pučiamieji instrumentai.

Pasak D.Staponkaus, vadovauti orkestrui yra didžiulė atsakomybė. Pauliaus Rakštiko nuotr.

Nebijo iššūkių

Vienas pagrindinių D.Staponkaus tikslų – siekti, kad pučiamųjų orkestras būtų kuo įvairiapusiškesnis, įdomus, kintantis, todėl svarbus ne tik platus repertuaras, bet ir dekoracijos, kostiumai, šokio elementai. „Klasikos kūriniai yra mūsų pagrindas. Jei grotume tik pramoginę muziką, orkestras negalėtų augti, stiebtis“, – kalbėjo vadovas.

Ir pastangos tikrai matyti. Štai prieš kelerius metus „Trimito“ dirigentas ir aranžuotojas Jaroslavas Cechanovičius pirmą kartą pučiamųjų orkestrui pritaikė visas J.S.Bacho molines mišias. „Tai buvo didelis iššūkis, bet viskas puikiai pavyko. Ir pūtikams tai buvo neįkainojama patirtis, reikėjo daug ištvermės, nes vien muzikos ten yra 1,5 valandos“, – pasakojo D.Staponkus.

Neužtenka tik dainuoti

Be orkestro „Trimitas“ vadovo pareigų, D.Staponkui netrūksta ir kitos veiklos – iki šiol jis dainuoja operos spektakliuose, moko operinio dainavimo studentus. Dainuoti jis pradėjo dar darželyje. Vaiko gabumus pastebėjusios mokytojos patarė tėvams leisti jį į Šiauliuose esančią sustiprinto muzikinio ugdymo mokyklą. Paskui buvo „Dainų dainelės“ konkursai, dainavimas įvairiuose choruose, ansambliuose. „Domėjausi ir teatru, buvau Šiaulių dramos teatro bendradarbis, vaidinau spektakliuose, lankiau ir lėlių teatrą. Tiesą pasakius, nenorėjau būti dainininku, visada norėjau būti aktoriumi. Bet muzikos mokytoja įkalbėjo rinktis dainavimą. Taip atsidūriau Vilniuje, čia įgijau bakalauro, magistro laipsnius, įstojau į meno aspirantūrą“, – apie profesinį kelią pasakojo D.Staponkus. Jis prisipažino, kad jau nuo mokyklos laikų buvo aktyvus: vedė renginius, rūpinosi metalo laužo, makulatūros rinkimu, net buvo atsakingas už klasės lankomumą.

Kalbėdamas apie dainininko profesiją operos solistas pabrėžė, kad nors ji turi daug žavesio, bet kartu reikalauja daug disciplinos, darbo, savianalizės, nuolatinio mokymosi. „Būnant operos scenoje vien dainuoti neužtenka. Scenoje turi reaguoti į partnerį, vaidinti, klausyti, ką groja orkestras, matyti dirigentą, kiekvieną jo mostą, pagaliau prisiminti tekstą. Tai – kompleksinis, be proto sudėtingas darbas. Be to, žiūrovams nerūpi, kaip tu jautiesi, jie nori gero rezultato. O juk kartais būni ir neišsimiegojęs, ir nepavalgęs, būna, kad skauda gerklę ar dantį. Kita vertus, adrenalino poreikis viską nugali“, – pasakojo D.Staponkus.

Daug po Lietuvą važinėjęs ir koncertavęs valstybinis pučiamųjų instrumentų orkestras „Trimitas“ gerai žinomas net ir mažų miestelių gyventojams. Pauliaus Rakštiko nuotr.

Jaučiasi mylimas

Neseniai kartu su orkestru iš gastrolių grįžęs „Trimito“ vadovas prisipažįsta, kad ant jo pečių gula ne tik organizaciniai bei administraciniai reikalai, bet ir mažiau apčiuopiami, „nematomi“ dalykai. Jam tenka rūpintis ir gera psichologine atmosfera kolektyve, ypač gastroliuojant. „Orkestras – kaip viena didelė šeima. Kiekvienas skirtingas, kiekvienas turi aštrių kampų. Būna, kad kartais reikia atlikti ir vaikų darželio policininko funkciją. Orkestrantams visada sakau, kad esame viena didelė šeima, todėl jei vienam blogai, tai visiems blogai“, – apie dar vieną savo pareigų pusę kalbėjo vadovas. Tai, kad jam rūpi, kaip jaučiasi orkestro nariai, rodo ir nuolat atvertos darbo kabineto durys. „Man svarbu, kad žmogus bet kada panorėjęs galėtų ateiti aptarti problemos ar šiaip pasikalbėti. Džiaugiuosi, kad kolektyvas mane myli. Gerai žinau, kad ne kiekvienas vadovas gali tuo pasigirti“, – šypsodamasis pasakojo D.Staponkus.

Tiesa, jis dar gerai prisimena sunkią darbo pradžią. Vos prieš trejus metus tapęs orkestro „Trimitas“ vadovu, D.Staponkus per pirmąjį darbo mėnesį numetė net 10 kilogramų svorio. „Buvo prisikaupę daug negerovių, kurias reikėjo iškuopti. Tačiau gesinti gaisrus buvo dar vaikiška mano svajonė. Pamenu, baigęs darželį, lapelyje parašiau, kad svajoju būti gaisrininku. Iš dalies ši mano svajonė išsipildė, nes kartais tikrai tenka gesinti gaisrus. Nors ir netikrus“, – pokalbį baigė orkestro vadovas.

Rekomenduojami video