Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
D.Dirgėla: poezija ir fotografija man – tarsi rutinos priešnuodžiai

Poezija, pasak fotografo ir poeto Dainiaus Dirgėlos, talpina viską: buvusį ar esamą žmogaus kasdienį gyvenimą, perskaitytas knygas, pamatytus filmus ir spektaklius, gamtos reiškinius. Kūryba Dainiui – ir rutinos priešnuodis, ir gyvenimo būdas, ir tam tikra būsena, į kurią įėjęs pro slaptas dureles išeini su eilėraščiu ar kokiu kitu kūriniu. Galbūt todėl tas dureles jis visada laiko atviras.

Pasaulinę poezijos dieną paminėjote ypatingai – pristatėte savo fotografijų parodą „Poetų portretai“. Kada ir kaip kilo mintis fotoaparatu įamžinti poetus?

Ir poezija, ir fotografija mano gyvenime atsirado dar paauglystėje. Tik jų atsiradimo prigimtis kiek skirtinga. Poezija atsirado kaip sąmoninga ar pasąmoninga jaunystės jausmų ir būsenų išraiška, o fotografija – kartu su amžinatilsį tėvo man paliktu juostiniu fotoaparatu „Kiev“. Bet tuo metu fotografija buvo tik gyvenimo faktų fiksavimas, be jokių meninių minčių. Ir su juostiniu „Kiev“ tuomet draugavau palyginti mažai, nors pats bandžiau ryškinti juosteles ir prie raudonos lempos iš vonelių su ryškalais traukti vaizdus.

Poezijos ir fotografijos sintezė atsirado nuėjus beveik pusę gyvenimo kelio – kokiais 2009 m., kai savo fotovaizdus ėmiau papildyti trieiliais, taip kurdamas vadinamąsias fotohaigas. O pernai pavasarį, pasirodžius mano dvigubai (dvipusei) poezijos knygai „Stebėto jo užrašai/ re:plikos“ ir man pradėjus daugiau lankytis literatūriniuose renginiuose, pradėjau fotografuoti rašytojus ir poetus. Taip šios veiklos ir neapleidžiu, o ir ji manęs nepaleidžia – portretų ar situacijų su rašytojais bei poetais fotomedžioklė tapo savotiška aistra. Žinoma, neinu į visus literatūrinius renginius. Bet jei jau einu, dažniausiai nesusilaikau nefotografavęs.

Asmeninio D. Dirgėlos archyvo nuotr.

Kada ir kuo patraukė poezija? Apie ką buvo pirmasis jūsų eilėraštis?

Poezija turbūt yra klasikinė paauglystės liga – kaip paauglystės spuogai. Paskui tie spuogai išnyksta, o su eilėraščiais būna įvairiai: vieni perserga lengva forma ir niekam tų rašinėjimų nerodo. Man poezija taip ir liko – nuo pirmųjų meilių ir jaunatviškų gyvenimo prasmių rimavimų iki viso to ironizavimo bei laisvų poezijos formų pasirinkimo. Pirmoji mano poetinių tekstų publikacija pasirodė, atrodo, 1987 m. tuometiniame žurnale „Moksleivis“.

Apie ką buvo tie tekstai, gerai nepamenu. Bet, matyt, apie tas pačias pirmąsias meiles ir gyvenimo prasmes, tik dar jaunatviška ir nesubrendusia poetine kalba. Savaime suprantama, vidurinėje mokykloje savotišką įtaką darė lietuvių ir užsienio literatūros programų klasikiniai autoriai. Visų kitų lietuvių ir pasaulio poetų, kurie tada buvo paskaityti ar perskaityti, turbūt net neverta vardyti. Šiemet, kaip poetas, švenčiu savo santykių su Poezija trisdešimtmetį, o per tiek laiko ir Kristijonas Donelaitis, ir Homeras, ir daug kitų paliko tam tikrą įspūdį bei nugulė į atminties laikmenas tam tikrais sluoksniais.

Asmeninio D. Dirgėlos archyvo nuotr.

Esate ne tik poetas, dirbote barmenu, dabar plušate reklamos srityje. Kaip atsirado šios kitos veiklos? Ir kokios patirties pasisėmėte ar vis dar semiatės iš jų?

Kadaise barmeno darbas, dabar darbas reklamos agentūroje atsirado iš poreikio užsidirbti duonai su didesniais ar mažesniais pagardais. Bet kokį darbą gali dirbti kūrybiškai ir įdomiai, jei sugalvoji, kaip tai daryti. Ir bet koks darbas yra gyvenimo patirtis. Bare tai – nuolatinis bendravimas su tais pačiais bei vis naujais žmonėmis, reklamos agentūroje – nauji projektai, skirtingos sritys. Kasdienybė, rutina yra nuostabus įkvėpimo šaltinis, kai joje pabandai įžvelgti ką nors daugiau. Arba, kitaip sakant, poezija ir fotografija man yra būdai susigyventi su ta kasdienybe ir rutina, būti jų nesuvalgytam iki galo.

Kas jums yra poezija?

Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad poezija man yra viskas – geros poezijos tekstuose randu ir ją, ir prozą, ir dramą, ir komediją, ir filmą. Dažnai tai jaučiu skaitydamas knygas: gera poezija įtraukia, joje yra visko koncentratas ir aukšta įtampa. Reta prozos knyga būna tokia koncentruota ir išlaiko aukštą įtampą per šimtus puslapių. Pats esu bandęs rašyti romaną, kuris baigėsi absurdo radijo pjese. Esu parašęs keletą trumposios prozos gabaliukų, bet jie man vis tiek kaip poezija. Matyt, per laiką susiformavo toks savotiškas poetinis pasaulio matymas, kurį ir užrašau tekstuose. Tiesa, kai kartais mintys nebesutelpa į poetinę formą, viskas virsta absurdo pjese. Šiuo metu galvoje sukasi jau trečioji absurdo pjesė. Visos tos pjesės galbūt ne teatrui, o labiau sau, kad pasidaryčiau savęs defragmentaciją ar tam tikrų dalykų savyje „Format C...“. O poezija – tai tiesiog toks pasaulio matymo, jo sukūrimo ar perkūrimo būdas, visų pirma reikalingas pačiam sau…

Apie ką dažniausiai kalbate eilėmis? Kokios temos, vertybės jums svarbios?

Žmogaus kasdienis gyvenimas – tiek dabar, tiek prieš tūkstančius metų, perskaitytos knygos, pamatyti filmai ir spektakliai, gamtos reiškiniai – man į poeziją sutelpa viskas. Ir mano santykis su visu tuo – ironiškas ar lyriškas, kandus ar per apnuogintą atvirą nervą. Iš viso to ir randasi mano tekstai.

Sako, kad poezijos skaitytojų yra ne tiek ir daug, kad tai – ne itin populiarus žanras. O kaip atrodo jums?

Poezija gyvuoja nuo homo sapiens laikų – nuo dainų, burtažodžių ir murmažodžių, kai dar net rašto nebuvo. Ir gyvuos iki paskutinės dienos, kol čia bus homo sapiens ir homo ludens. Arba dar ilgiau, jei yra kažkas daugiau, kur visi kada nors atsidursime. Man poezija yra kaip savotiška energinė mūsų visų atmintis pačiomis įvairiausiomis rašytinėmis ar sakytinėmis formomis. Kadangi geroje poezijoje randu visko, kad būčiau pasisotinęs ne skrandžio prasme, tai apie poezijos (ne)populiarumą net nekeliu sau klausimo. Lietuvių poezijos medis – nuo pat jo šaknų iki dabartinių jaunų šakų ūglių – man toks pat galingas kaip mūsų Stelmužės ąžuolas. Tik, skirtingai nei šis ąžuolas, lietuvių poezijos medis, mano akimis, nereikalauja nei paramstymų, nei cementinių plombų…

Ar egzistuoja konkurencija tarp poetų?

Galbūt ir egzistuoja. Juk visiems žmonėms nesvetimos nuodėmės ir ydos. Bet tikroji poezija – ne sportas, ne kova su sekundėmis ar metrais. Argi gali tarp savęs konkuruoti du skirtingi pasauliai?

Asmeninio D. Dirgėlos archyvo nuotr.

Jūsų nuotraukose svarbiausias – žmogus. Ar jis jums įdomiausias?

Fotografuojant poetus ir rašytojus arba pro fotoakį stebint gatvę svarbiausias, žinoma, žmogus. Kai būnu gamtoje, dairausi po jos kuriamus stebuklus. Kai žiūriu į įtrūkimą sienoje ar į elektros lizdą, matau senatvės raukšles, skausmingą įplyšimą ar nematomą elektros energiją. Bet kokiu atveju, kiekvienas kadras – mano matymo kampas, kuriuo žiūriu į pasaulį ir bandau pamatyti daugiau nei matyti.

Kaip leidžiate laisvalaikį? Kokių pomėgių turite?

Poezija bei fotografija ir yra mano pomėgiai. Arba gyvenimo būdas. Dar labai mėgstu keliauti, tiek arti, tiek toli. Kelionės leidžia pamatyti nematyta ir patirti nepatirta, visa tai užfiksuoti. Kad paskui būtų ką prisiminti, permąstyti, kad visa tai paskui išnirtų naujais pavidalais eilėraščiuose ar nuotraukose. Tad kelionės – labai gera poilsio forma, puikiai iškraunanti ir vėl įkraunanti vidines baterijas. Dar labai patinka skaityti, ypač gerą poeziją. Ir gera garinė pirtis – puikus būdas su garais panirti į kitas būsenas. Na, ir miegas, kuris kaip poilsio būdas rekomenduojamas nuo amžių amžinųjų...

Ar įkvėpimas, mūza jums turi būti? Kokiomis aplinkybėmis galvoje ima dėliotis eilės?

Kūryba turbūt yra tam tikra būsena. Kai į ją įeini, iš jos išeini su eilėraščiu, paveikslu ar dar kuo nors. Didieji menininkai, matyt, mokėjo ir moka į tas būsenas įeiti, jose produktyviai ilgai išbūti ir... išeiti. Arba ne. Į tas būsenas įeiti gali padėti įkvėpimas, vienoks ar kitoks mūzos pavidalas, vaizdas gatvėje ar pro langą, eilutė knygoje ar frazė filme. Tad ta įėjimo į būseną akimirka gali ištikti bet kokiomis aplinkybėmis. Kai gyvenime tai nutinka nebe pirmą kartą, kai tam esi pasiruošęs, tas akimirkas paprastai atpažįsti ir vienaip ar kitaip užfiksuoji kaip dureles, pro kurias ten nueisi ir kažką iš ten parsineši...

Rekomenduojami video