Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Buvusi teisininkė save atrado prie audėjos staklių

Geriausi dalykai gyvenime nutinka neplanuotai ir spontaniškai – tokiu požiūriu vadovaujasi vilnietė Simona Rainienė, štai jau kelerius metus kardinaliai pakeitusį savo veiklą. Buvusi teisininkė tapo audėja, o sausus įstatymų bazės niuansų narpliojimus pakeitė audimo staklės, siūlai ir... ašaros. Ne, ne nusivylimo – džiaugsmo.

„Kalčiausia“ anyta

Dėl tokio S.Rainienės „atsivertimo“ atsakinga jos anyta Birutė Rainienė, kilusi iš Švenčionių apylinkių, o pastaruosius metus gyvenanti vaizdinguose Kaltanėnuose (Ignalinos r.). Birutė austi išmoko dar vaikystėje – iki septynerių metų ji augo pas močiutę, kuri ir išmokė anūkę austi. Vėliau ji vis tobulino savo įgūdžius pas kitas tautodailės meistres, ausdavo namuose, kur mamą, palinkusią prie audimo staklių, matydavo jos vaikai – tarp jų ir būsimasis Simonos vyras Tomas.

Vilniuje gimusi ir augusi Simona su kaimo gyvenimu buvo pažįstama tik epizodiškai. „Ten leisdavau savo vaikystės vasaras, kur ir karvutės buvo, ir vištos po kiemą bėgiojo, ir malkas tvarkydavome, ir šieną grėbdavome. Tačiau visi amatai, tautodailė ir etnostilius man labai patinka. Ypač jeigu amatininkų darbai atrodo moderniai“, – pasakoja S.Rainienė, prisimindama, kaip joje prabudo noras pačiai tapti amatininke.

Dažniau mąstė ne apie teisę

Būdama antrojo sūnelio priežiūros atostogose moteris vis dažniau pagaudavo save mąstant ne apie teisinius dalykus, o apie audimo procesą – kaip audžia jos anyta, kokie gražūs tautiniai raštai ir kokia tai yra sudėtinga veikla. Tačiau buvo ir dar vienas dalykas, stumtelėjęs audėjos amato link. „Maniau, kad šis amatas darosi labai nepopuliarus ir ateityje jis gali tiesiog išnykti. Tuomet kilo mintis, kad aš turiu unikalią galimybę pasimokyti austi iš savo anytos ir galbūt jį perduoti ateities kartoms – man nereikia užsirašinėti į jokius kursus, reikia tik pas ją nuvažiuoti į svečius ir viską nuo pradžių iki pabaigos išsiaiškinti“, – pirmuosius žingsnius prisimena pašnekovė.

S.Rainienei labai padėjo ne tik jos anyta, bet ir sutuoktinis, kuris, matydamas kaip audžia jo mama, puikiai žinojo audimo staklių veikimo principus ir pats jas sukonstravo savo žmonai. „Visos staklės, kuriomis audžiu, yra pagamintos Tomo rankomis. Dabar vyras gamina ir kitus audimui reikalingus įrankius – šaudyklę, peilį, o kartais stakles bei įrankius pagamina ir kitiems“, – sutuoktinio indėliu džiaugiasi moteris.

Pradžia buvo sunki

Pirmieji darbai įkvėpimo nesukėlė. „Tai buvo kreivos, šleivos juostelės, su labai nelygiais kraštais, daug kartų ardytos, nes bandant išaustą raštą vis pridarydavau klaidų. Pradžioje būdavo sunku net suprasti, kurioje vietoje klaida padaryta, tiesiog matydavau, kad raštas „nesižiūri“ ir yra visai nepanašus į tą, kuris nupieštas ir kurį norėjau išausti. Tikrai ilgai užtruko procesas, kol mane pačią pradėjo džiuginti mano audžiamų juostų vaizdas“, – sunkią pradžią prisimena S.Rainienė.

„Svarbiausia buvo perprasti, kaip išrinkinėti raštą, kuriuos siūlus slėpti, kuriuos kelti į viršų, kad ornamentas išeitų toks, kokio reikia. Kitas labai svarbus momentas – išmokti padaryti lygų juostos kraštą. Man tai vienas svarbesnių audžiamos juostos kokybės standartų, – pripažįsta audėja S.Rainienė. – Jeigu išaustas nelygus juostos kraštas, audėjai reikia labiau pasistengti. Beveik metus laiko audžiau bene kasdien, kol išaustos juostos man pradėjo patikti pačiai.“

Tačiau per tuos pirmuosius metus moteriai nė karto nekilo minčių, kad į viską reikėtų numoti ranka. „Mane užkabino ne tik noras pasiekti gražų rezultatą, bet ir pats audimo procesas“, – apie tai, kas yra viena didžiausių amatininkų motyvacijų, pasakoja S.Rainienė, kurios tikslas išmokti austi per kelerius metus tapo prekės ženklu „Saulytės varlytės“ ir pajamų šaltiniu.

Pašnekovė prisimena, kad kai jai pavyko parduoti pirmąjį iš savo austos juostos sukurtą aksesuarą – varlytę, ji negalėjo sulaikyti džiaugsmo ašarų. „O ir dabar, kai klientai atsiunčia už širdies griebiančias padėkos žinutes už jiems individualiai sukurtas juostas ar aksesuarus, tikrai dažnai apsiašaroju“, – atvirauja S.Rainienė. Pasikeitė ir aplinkinių požiūris – kuomet moteris ėmė austi ir metė teisinius darbus, daug kas į ją žiūrėjo kreivai ir gūžčiojo pečiais. Dabar gi to nebeliko.

Mėgsta netradicines idėjas

„Aš esu ta audėja, kuri krypsta nuo tradicijų ir leidžia sau eksperimentuoti. O kartu su manimi eksperimentuoja ir mano klientai. Labai retai audžiu jubiliejines juostas, nes pati jų nemėgstu. Nesuprantu, kam reikia juostos vienai dienai. Juk ji užrišama jubiliatui ir paskui nugula į stalčių. Aš noriu, kad mano austos juostos ne gulėtų stalčiuose, o būtų naudojamos ir matomos kasdien. Todėl neretai, kai žmonės prašo jubiliejinių juostų, pasiūlau nuausti ne juosiamą juostą, o tokią, kuri vėliau žmogui būtų kaip interjero detalė – kad ir su tuo pačiu tekstu, bet trumpesnę ir kurią galima būtų kabinti ant sienos“, – savo požiūrį į kūrybą ir kūrinius atskleidžia pašnekovė.

S.Rainienę labai sužavėjo neseniai gautas užsakymas, kai klientė jubiliatui užsakė ne tradicinę juostą, o petnešas, ant kurių reikėjo išausti frazes „Man 50“ bei „Myliu regbį“. „Man tai labai gražu ir originalu, tad labai džiaugiuosi, kai patys klientai sugalvoja tokias idėjas. Mano darbai netradiciniai, spalvos – taip pat. Aš nežiūriu, kad juosta būtų tradicinių spalvų, nes yra kas jas audžia, o aš mėgstu ryškias spalvas, kurias galėtų sau pritaikyti šiuolaikinis žmogus“, – pasakoja talentinga audėja.

„Tarp jaunimo populiarėja austi gitarų diržai, vyriški diržai kelnėms, moteriški dirželiai prie suknelių. Varlytės populiarios labai įvairaus amžiaus kategorijose – jas perka tiek krikštynoms, vestuvėms, bernvakariams, tiek bet kokioms kitoms progoms ir, žinoma, dovanoms. Neretai siunčia užsienio draugams, giminėms. Kaklaraiščius anksčiau pirkdavo vyresnė auditorija, tačiau pastebiu, kad pirkėjų amžius jaunėja ir jaunimas taip pat puošiasi austais kaklaraiščiais, juos renkasi vestuvėms ir net bernvakariams. Vasarą jaunieji užsakinėja trumpas juostas rankų surišimo ceremonijai per tuoktuves“, – tendencijas atskleidžia S.Rainienė.

„Įdomiausia tai, kad daugelis idėjų ateina iš klientų – dirželius prie džinsų ar gitarų diržus sugalvojau ne pati, o gavusi užklausą juos nuausti. Ne pati sugalvojau ir petnešas, tačiau kai kyla toks noras, man labai smalsu ir įdomu jį įgyvendinti. Užtrunku ilgai, bet kai rezultatas džiugina ir klientą, ir mane – atperka viską. Didžiausia staigmena šią vasarą buvo žinutė iš Amerikos su klausimu, ar galėčiau nuausti batų raištelius. Nuaudžiau“, – nusijuokia moteris.

Audė sages dėl Ukrainos

Prasidėjęs karas Ukrainoje moterį sukrėtė. Ji prisimena, kad prasidėjus Rusijos invazijai ėmė sukti galvą, kaip galėtų prisidėti ir padėti kenčiantiems ukrainiečiams. „Puoliau austi sages su Ukrainos vėliava ir visas lėšas prašiau pervesti organizacijai „Blue/Yellow“. Tik tai paskelbdama nesitikėjau, kad užsakymų su kiekviena diena didės geometrine progresija, – nuostabos neslėpė teisininkės profesiją į audėjos amatą iškeitusi S.Rainienė. – Per savaitę gavau tiek užsakymų, kad supratau: jei vis dar tęsiu šią akciją, paskęsiu, nes man pradėjo skambinėti įmonės su prašymu nuausti po 300 sagių darbuotojams. Tad po savaitės akciją sustabdžiau, visus užsakymus nuaudžiau gal per 3–4 savaites, „Blue/Yellow“ organizacijai per savaitę surinkau 730 eurų. Ir dabar mano austos apyrankės ir sagės su Ukrainos vėliava parduodamos „Amatų namuose“. Dalį sumos vis pervedu Ukrainą palaikančioms organizacijoms.“


Rekomenduojami video