Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Buvo Bobėnų kaimas ir kaimo nėra
Bai­gian­tis šiems, Vie­to­var­džių me­tams, ki­lo no­ras pri­si­min­ti Bo­bė­nų kai­me gy­ve­nu­sius žmo­nes, ku­rie tvir­tai bu­vo suau­gę su kiek­vie­na že­mės pė­da, šir­di­mi ir sie­la jau­tė gim­ti­nės pul­są.

Jei­gu pra­bil­tų Apaš­čia

Is­to­ri­niuo­se šal­ti­niuo­se Bo­bė­nų kai­mas pa­mi­nė­tas 1570 m. Jau ke­li de­šimt­me­čiai praė­jo, kai bu­vu­sį Bo­bė­nų kai­mo var­dą į Ne­mu­nė­lį nu­pluk­dė Apaš­čios van­de­nys, už­pus­tė nu­me­lio­ruo­tų lau­kų dul­kės. Ty­lu­ma, tuš­tu­ma... Tik Apaš­čia, jei­gu pra­bil­tų, daug pa­sa­ky­tų. Bet ji pa­ti vos vos sru­ve­na, tau­so­da­ma sa­vo gy­vas­tį, ap­žė­lu­si mel­dais, švend­rė­mis, apau­gu­si krū­mokš­niais, iš­va­go­ta be­brų ur­vais... O bu­vo kai­mas, įsi­kū­ręs prie Apaš­čios upės kai­rio­jo kran­to, tę­sė­si nuo Run­da­lės kai­mo link Bir­žų apie vie­ną ki­lo­met­rą. Bo­bė­nų kai­mą su­da­rė 18 so­dy­bų. Na­mai ir ūki­niai pa­sta­tai – me­di­niai, deng­ti gon­ti­niais sto­gais. Tik vie­nas vie­nin­te­lis Ve­gių-Bra­zaus­kų na­mas bu­vo pa­sta­ty­tas iš rau­do­nų ply­tų, nes An­ge­lės Ve­gy­tės Lau­ri­šo­nie­nės pro­se­ne­lis Bo­bė­nuo­se tu­rė­jo nuo­sa­vą ply­ti­nę. Po vie­nu sto­gu glau­dė­si po ke­lias kar­tas. Re­gi­na ir Jo­nas Si­mo­na­vi­čiai pri­si­me­na: "Gra­žiai tvar­kė­si bo­bė­nie­čiai. Tarp so­dy­bų vin­gia­vo ke­lias. Tik ne žvy­ruo­tas ir ne as­fal­tuo­tas. Pap­ras­tas lau­ko ke­liu­kas, ta­čiau kai­mie­čiai jį la­bai pri­žiū­rė­jo. Ru­de­nį ir pa­va­sa­rį jis iš­si­dumb­luo­da­vo, įsi­rėž­da­vo ve­ži­mų vė­žos, ark­lių ka­no­pos. Ke­lią šiek tiek ap­ly­gin­da­vo akė­čio­mis, pa­si­kin­kę ark­liu­ką, o pa­skui kiek­vie­nas so­dy­bos šei­mi­nin­kas dar ly­gin­da­vo ir su kas­tu­vais, ir su grėb­liu­kais. Va­sa­rą net nu­šluo­da­vo. Pa­va­sa­rį kie­muo­se žy­dė­jo aly­vos, jaz­mi­nai, va­sa­rą dar­že­liuo­se nuo­sta­bų kva­pą sklei­dė bi­jū­nai, fliok­sai, veš­liai ža­lia­vo rū­tos, ru­de­nį mar­gas­pal­vių jur­gi­nų gal­vos siū­ba­vo vė­jy­je ir svy­ro ant tvo­rų". [caption id="attachment_98370" align="alignnone" width="1024"]Bo­bė­nų kai­mo jau­ni­mas: Vi­lius Ma­žui­ka, An­ge­lė Lau­ri­šo­nie­nė, Ona Gra­baus­kie­nė, Jo­nas Si­mo­na­vi­čius. An­ge­lės VE­GY­TĖS-LAU­RI­ŠO­NIE­NĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr. Bo­bė­nų kai­mo jau­ni­mas: Vi­lius Ma­žui­ka, An­ge­lė Lau­ri­šo­nie­nė, Ona Gra­baus­kie­nė, Jo­nas Si­mo­na­vi­čius.
An­ge­lės VE­GY­TĖS-LAU­RI­ŠO­NIE­NĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.[/caption]

Is­to­ri­jos ir li­ki­mai

Bū­ta kai­me la­bai nuo­šir­džių, darbš­čių, tvar­kin­gų žmo­nių. Su sa­vo gy­ve­ni­mų is­to­ri­jo­mis ir li­ki­mais. Bo­bė­nuo­se gi­mė ir užau­go gar­si dai­lės mo­ky­to­ja-eks­per­tė Mo­ni­ka Čal­kaus­kai­tė. Daug me­tų me­no pa­slap­čių mo­kė Me­dei­kių mo­kyk­los mo­ki­nius. Jos mo­ki­nių dar­bai bu­vo eks­po­nuo­ja­mi pa­ro­do­se ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir už jos ri­bų. Jo­nas Sa­mu­lio­nis, nuo vai­kys­tės mė­gęs konst­ruo­ti, ta­po la­kū­nu. Vi­lius Ma­žei­ka – il­ga­me­tis Bir­žų mies­to mi­li­ci­jos ins­pek­to­rius. Daug kas dar ir šian­dien ge­ru žo­džiu mi­ni am­ži­ną atil­sį Onos ir Jo­no Ši­mu­kė­nų šei­mą. Ši­mu­kė­nai bu­vę la­bai vai­šin­gi žmo­nės. Daž­nai kvies­da­vo­si pa­žįs­ta­mus į sve­čius. O. Ši­mu­kė­nie­nė pa­si­žy­mė­jo ne­pap­ras­tais šei­mi­nin­ka­vi­mo įgū­džiais. – Na­mi­nė duo­na, ban­de­lės bu­vo to­kios ska­nios, kad tir­po bur­no­je. Re­ta to­kių žmo­nių bu­vo, – su nos­tal­gi­ja pri­si­me­na Onu­tė Brie­dy­tė-Ma­so­nie­nė. Šiems žmo­nėms ne­bu­vo lem­ta su­lauk­ti vai­kų, ta­čiau jie sa­vo gy­ve­ni­mą įpras­mi­no au­ko­da­mie­si dėl ki­tų. Užau­gi­no mer­gai­tę Oną. Su­ruo­šė jai krai­tį ir iš­kė­lė ves­tu­ves. O ka­ro me­tu Bir­žų ge­le­žin­ke­lio sto­ty­je at­si­tik­ti­nai pa­ste­bė­jo tris ma­žas mer­gai­tes, ki­lu­sias iš Le­ning­ra­do. Ši­mu­kė­nai par­si­ve­žė mer­gai­tes na­mo. Pa­si­bai­gus ka­rui, pra­ne­šė Rau­do­no­jo kry­žiaus or­ga­ni­za­ci­jai, nes ši or­ga­ni­za­ci­ja rū­pi­no­si din­gu­sių žmo­nių paieš­ka. Mat vy­res­nio­ji mer­gai­tė ži­no­jo sa­vo pa­var­dę ir ad­re­są. Li­ku­si gy­va mo­ti­na, su­ži­no­ju­si duk­re­lių gy­ve­na­mą­ją vie­tą, at­vy­ko į Bo­bė­nus. Dė­kin­ga mo­ti­na at­si­klau­pu­si ant ke­lių bu­čia­vo Ši­mu­kė­nams ran­kas už mer­gai­čių iš­gel­bė­ji­mą. O šie pa­si­pra­šė, kad ma­žą­ją Ni­ną pa­lik­tų jiems, nes ji sa­vo mo­ti­nos ne­pri­si­mi­nė ir Ši­mu­kė­nie­nę va­di­no ma­ma. Dvi duk­ras mo­ti­na iš­si­ve­žė į Ru­si­ją, o Ni­na li­ko pas Ši­mu­kė­nus. Ši­mu­kė­nai mer­gai­tę įsi­duk­ri­no – ta­po įtė­viais. La­bai ją my­lė­jo, rū­pes­tin­ga tė­viš­ka glo­ba ją auk­lė­jo, iš­lei­do į moks­lą. Ni­na Ši­mu­kė­nai­tė sėk­min­gai bai­gė Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­ją, ta­po gar­sia dai­li­nin­ke. Ver­ta dė­me­sio Ni­nos Ši­mu­kė­nai­tės iliust­ruo­ta kny­ga "10 lie­tu­vių liau­dies pa­tar­lių", iš­leis­ta 1965 m. Šią nuo­sta­bią kny­gą Suos­to kai­mo bend­ruo­me­nės bib­lio­te­kai pa­do­va­no­jo Re­gi­na Jau­dze­mai­tė-Poš­kie­nė.

Ke­rai ir ama­tai

Tu­rė­jo kai­mas ir sa­vo bur­ti­nin­kę. Ju­ga­sė Kė­že­ly­tė pa­gei­dau­jan­tiems iš­mes­da­vo kor­tas, iš del­no pa­sa­ky­da­vo atei­tį. Dan­guo­lė Ba­ne­vi­čiū­tė-Jar­ma­la­vi­čie­nė pa­pa­sa­ko­jo, kad jos mo­čiu­tė Pet­ro­nė­lė Ba­ne­vi­čie­nė bu­vu­si žo­li­nin­kė. Kar­tu su mo­čiu­te jos į pie­vas ei­da­vu­sios rink­ti vais­ta­žo­lių. Mo­čiu­tė mo­kė­ju­si pa­gy­dy­ti gy­vu­lius, žmo­nes. Daug kam yra už­kal­bė­ju­si "ro­žę". Adol­fi­na Obe­liū­nie­nė bu­vo gar­si au­dė­ja, siu­vi­nė­to­ja. Na­muo­se pa­sto­viai po­škė­jo stak­lės. Vi­si kam­ba­riai iš­puoš­ti rank­dar­biais, pa­čios aus­to­mis stal­tie­sė­mis, lo­va­tie­sė­mis, ki­li­mė­liais, ta­kais.... Sa­vo dar­bo pa­tir­ti­mi da­li­no­si su bir­žie­čiams ge­rai ži­no­ma, gar­sia juos­tų au­dė­ja am­ži­ną atil­sį Ro­že Zel­ti­nie­ne. Mar­ti Si­gu­tė, sū­naus Va­len­ti­no žmo­na, dar ir šian­dien tu­ri any­tos Adol­fi­nos do­va­no­tų aus­tų ir siu­vi­nė­tų rank­dar­bių, ku­riais džiau­gia­si ir la­bai ver­ti­na. Kat­ry­na Čal­kaus­kie­nė, mo­ky­to­jos Mo­ni­kos ma­ma, sa­vo so­dy­bo­je bu­vo įsi­ren­gu­si par­duo­tu­vę. Čia kai­mie­čiai ga­lė­jo įsi­gy­ti mais­to, bui­ties ir ūkiui rei­ka­lin­gų pre­kių. Ši mo­te­ris tu­rė­jo ir mu­zi­ki­nių su­ge­bė­ji­mų. La­bai gra­žiai mo­kė­jo skam­bin­ti gi­ta­ra. Kar­tais nuo­tai­kai pa­kel­ti gro­da­vo ir par­duo­tu­vė­je. Kai­mas tu­rė­jo ir sa­vo pie­ni­nę. Pie­ną su­vež­da­vo ne tik Bo­bė­nų kai­mo gy­ven­to­jai, bet ir ap­lin­ki­nių kai­mų žmo­nės. Čia pie­ną iš­se­pa­ruo­da­vo. Lies­pie­nį grą­žin­da­vo pie­no sta­ty­to­jams, o grie­ti­nę per Apaš­čios til­tą vež­da­vo į Me­dei­kių pie­ni­nę. Iš grie­ti­nės pie­ni­nė ga­mi­no svies­tą, le­dus. Jo­nas Si­mo­na­vi­čius pri­si­me­na, kai bu­vo dar vai­kas, su tė­ve­liu nu­vy­kęs į Me­dei­kius ir pir­mą kar­tą gy­ve­ni­me ant po­pie­rė­lio ga­vęs pa­ra­gau­ti le­dų. 1927 m. bu­vo įkur­ta fut­bo­lo ko­man­da "Mir­tis". Var­žy­da­vo­si su Bir­žų mies­to jau­ni­mu ir nu­ga­lė­da­vo. Jo­kū­bo Brie­džio na­muo­se įsteig­ta pra­di­nė mo­kyk­la, nes per ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą 1944 m. rugp­jū­čio 5-6 die­no­mis Suos­te vy­ko įnir­tin­gi mū­šiai ir mo­kyk­lą su­de­gi­no vo­kie­čiai. Bo­bė­nuo­se vi­sų ke­tu­rių kla­sių mo­ki­nius mo­kė vie­nas mo­ky­to­jas Jo­nas Ba­ro­nas (vė­liau – Suos­to sep­tyn­me­tės mo­kyk­los di­rek­to­rius). Mo­ki­niai pri­si­me­na: mo­ky­to­jas bu­vęs griež­tas, reik­lus. Fi­zi­nių baus­mių ne­tai­kė. Už­te­ko skvar­baus akių žvilgs­nio mo­ki­niams su­draus­min­ti.

Links­my­bės

An­ge­lė Ve­gy­tė-Lau­ri­šo­nie­nė pri­si­me­na: "Kai­mo žmo­nės bu­vo la­bai drau­giš­ki. Ei­da­vo vie­nas pas ki­tą pa­va­ka­ro­ti, da­li­no­si skers­tu­vė­mis. Pa­dė­jo vie­nas ki­tam dar­buo­se. Kū­li­mo tal­kos – tra­di­ci­nės. Jo­nas Brie­dis – ma­ši­nis­tas. Pas vie­nus šei­mi­nin­kus iš­ku­lia ja­vus. Sė­da pa­tal­kių. Po to vi­si tal­ki­nin­kai ke­lia­si į ki­tą kie­mą. Prieš Ka­lė­das šei­mas lan­ky­da­vo ku­ni­gas. Kai­mie­čiai su­si­tar­da­vo: kas pa­duos pie­tus, kas pa­ruoš va­ka­rie­nę. Va­sa­ra – ge­gu­ži­nių me­tas. Ge­gu­ži­nės už Apaš­čios til­to, Ši­la­liš­kių kai­me ir Bo­bė­nuo­se, Ol­gos ir Juo­zo Ga­vė­nų lan­ko­je. 1962 m. Ga­vė­nų lan­ko­je vy­ko net fes­ti­va­lis. Iš­puo­šėm aikš­tę, su­dė­jom suo­lus. Iš Bir­žų kul­tū­ros na­mų pa­si­sko­li­nom įvai­rias­pal­vių vė­lia­vė­lių ant il­gų ko­tų. Gro­jo Skaist­kal­nės dū­dų or­kest­ras, Ger­ma­niš­kio mu­zi­kan­tai. Jau­ni­mo daug, vi­si ge­ra­no­riš­ki, ak­ty­vūs". 1939 m. – krikš­ty­nų me­tai. Gand­rai bo­bė­nie­čiams pa­me­tė­jo 6 vai­ke­lius. Kai­me bu­vo ma­da švęs­ti var­da­die­nius. Ma­no at­si­mi­ni­muo­se ne­pa­mirš­ta­mos iš­li­ko Jo­ni­nės. Sma­gu bū­da­vo su­si­rink­ti pas Bo­bė­nuo­se gy­ve­nu­sią, ke­lių kar­tų, sve­tin­gą J. M. R. J. Si­mo­na­vi­čių šei­mą. Šven­tė kas­met vyk­da­vo gam­to­je, prie Apaš­čios kran­tų. Iki auš­ros ne­sti­go gar­džių vai­šių, lieps­no­jo lau­žas, skam­bė­jo mu­zi­ka, dai­nos. Pa­par­čio žie­do ieš­ko­ji­mas, šo­kiai, žai­di­mai kė­lė nuo­tai­ką ir pa­si­gė­rė­ji­mą trum­piau­sios va­sa­ros nak­ties gai­va. O min­ty­se il­gai skam­bė­jo dai­nos "Bu­vo nak­tys šven­to Jo­no" at­gar­siai...

Lū­žiai

An­ge­lė Ve­gy­tė-Lau­ri­šo­nie­nė dar pa­sa­ko­jo: – Ne tik links­my­bes ruoš­da­vom, bet vi­sa­da pa­dė­da­vom ne­lai­mės iš­tik­tam kai­my­nui. Šer­me­nys ir ge­du­lin­gi pie­tūs bu­vo ren­gia­mi na­muo­se. Kas ga­lė­jo, me­tęs dar­bus, sku­bė­jo pa­dė­ti. Kai mi­rė Ju­lės ir Mar­ty­no Si­mo­na­vi­čių jau­niau­sia duk­ra Vil­hel­mi­na, jau­ni­mas nu­py­nė bro­mą. (Tuo­met bu­vo ma­da ne­te­kė­ju­siai jau­nai mer­gai­tei ar ne­ve­du­siam jau­nuo­liui per jų lai­do­tu­ves pa­sta­ty­ti bro­mą). Vei­kė Bo­bė­nuo­se ir vi­suo­me­ni­nis ma­ga­zi­nas. Tuo­met ma­ga­zi­nais bu­vo va­di­na­mi pa­sta­tai ja­vų at­sar­goms lai­ky­ti. Kip­ras Bie­li­nis kny­go­je "Die­no­jant" ra­šo: "Mū­sų se­niū­ni­jos vi­suo­me­ni­nis ma­ga­zi­nas iš lau­ko ne­kaip teat­ro­dė. Tai bu­vo gan niū­rus vie­ni­šas me­di­nis Bo­bė­nų kai­mo lau­ke tū­no­jęs pa­sta­tė­lis. Prieš nau­ją der­lių, kai silp­nes­nie­ji ūki­nin­kai pri­trūk­da­vo ja­vų duo­nai, jie vals­čiaus nu­sta­ty­to­mis die­no­mis vyk­da­vo į ma­ga­zi­ną ir ten gau­da­vo pa­si­sko­lin­ti rei­ka­lin­gą ja­vų kie­kį. 1911 me­tais tie ma­ga­zi­nai bu­vo lik­vi­duo­ti. Žmo­nių, ku­rie pri­si­min­tų ma­ga­zi­nus, jau ne­bė­ra tarp gy­vų­jų. Apie 1905 m. vyk­dant Sto­ly­pi­no re­for­mą, kai­mas ėmė re­tė­ti. Iš­si­kė­lė į Vien­kie­mius apie 10 so­dy­bų gy­ven­to­jų. Iš­si­kė­lu­siems žmo­nėms bu­vo pa­siū­ly­ta treč­da­liu dau­giau že­mės. Li­kę bo­bė­nie­čiai ga­lė­jo ge­riau su­si­tvar­ky­ti že­mės plo­tus, nes rė­ži­nė sis­te­ma jų ne­ten­ki­no. Ki­tas ryš­kus so­dy­bų tuš­tė­ji­mo me­tas pra­si­dė­jo, kai bu­vo vyk­do­mi me­lio­ra­ci­jos dar­bai. Apie 1970 m.-1975 m. Vie­ni žmo­nės iš­si­kė­lė gy­ven­ti į pa­grin­di­nes gy­ven­vie­tes, ar­čiau ge­res­nių ke­lių, ki­ti iš­vy­ko į mies­tus, o se­nes­nius – am­žiams pri­glau­dė gim­ti­nės smil­ti­nė­lės min­tys. Si­mo­na­vi­čiai – pa­sku­ti­niai šio kai­mo gy­ven­to­jai iš Bo­bė­nų į Suos­tą iš­si­kė­lė 1982 me­tais.
  Aldona VĖJELIENĖ logo,birzietis
Rekomenduojami video