Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Biržietiškos „Šiaurės vasaros“ kronikos

Norėčiau susipažinti su tais, kurie žino vienatvės skonį. Dviejų vienatvės. Kur svarbūs abiejų įnoriai. Vieno – meistriškai suvilioti, kito – ištirpti aistros mirksnyje. Klausimas: kuris kurį pasirenka? Nežinia... Vienas pamažėl glemžiasi antrojo laiką, gyvenimą, formuoja įpročius, pasaulėvoką, paklaidina fikcijų labirintuose, galiausiai priverčia suabejoti tikrove arba - dar blogiau – savo sąmoningumu. Tokių mistinių galių turi rašytoją, skaitytoją, vertėją, kritiką „apsėdantys“ tekstai, apie kuriuos daugiausiai ir kalbėta rugpjūčio 18–20 d. Biržuose vykusiame tarptautiniame šiuolaikinės literatūros forume „Šiaurės vasara. Rašytojas svetur, jo kūriniai su mumis“.

Pirmąjį forumo vakarą pristatyta mįslinga ir viešų literatūrinių vakarų vengianti viešnia – Sankt Peterburge gimusi, tačiau jau 20 metų Vilniuje gyvenanti, keliomis kalbomis kalbanti, skirtingose šalyse knygas rašanti Lena Eltang. Autorė kuria gimtąja – rusų – kalba, po jos mylimiausia – lietuvių. „Išmokus lietuviškai, vėliau jau niekas nebeatrodo sunku“, – sako L. Eltang, vadinanti save Babelio bokšto gyventoja. Smagiausias rašytojos užsiėmimas – apgaudinėti skaitytoją. „Mes visi gyvename iliuzijose“, – šelmiškai šypsodama kalbėjo paslaptingoji autorė.

Pirmosios forumo dienos vakaras paskirtas Anapilin iškeliavusio filosofo, eseisto bei Jurbarko laikotarpio „Šiaurės vasarų“ sielos Leonido Donskio trumpam prisiminimui bei fotomenininko, galybės įvairiausių premijų laureato Algimanto Aleksandravičiaus parodos „Ir šičia, ir visur...“ atidarymui. Parodoje pristatyti svetur kuriančių ar kūrusių rašytojų portretai. Vairininkės pareigas čia prisiėmė Giedra Radvilavičiūtė, neišsidavusi, bet akylai sergėjusi, kad posūkiuose pašnekovas neišlėktų. Žinia, meniškoms natūroms šalikelės nesvetimos, tačiau netrukus po forumo uždarymo socialiniame tinkle publikuoti „fotošūviai“ liudijo, kad talentas niekada negrįžta be laimikio.

Šeštadienis prasidėjo su nauja jėga ir precizišku vertėjo, eseisto bei literatūros kritiko Laimanto Jonušio pranešimu apie tekstų migracijos būdus. Pagaliau organizatoriai susiprato, kad sekmadienio rytas po audringo forumiečių naktinėjimo tokiems pranešimams netinkamas. Vėliau kalbėjęs Marijus Gailius stebėjosi ir stebino savo surinktais sutapimų pavyzdžiais realiame gyvenime, įvairių žanrų autorių kūriniuose, ypač literatūros tekstuose. Keltas klausimas, kas šiuos akivaizdžius pasikartojimus lemia: atsitiktinumų mistika ar kolektyvinė pasąmonė. Likta prie Karlo Gustavo Jungo teorijos. Išskyrus plagiato atvejus, žinoma.

Rašytojo Rimanto Kmitos ypač sėkmingai vykdytas aukcionas tapo puikiai pavykusia socialine akcija bei smagia atrakcija renginio dalyviams. Čia parduota forumo organizatorių į Biržus iš įvairių Lietuvos ir pasaulio kampelių atgabentų uogienių, už kurias nupirkta knygų socialiai remtinų biržiečių šeimų vaikams. Ankstyvos jaunystės „spekulianto“ patirtis Rygos ir Šiaulių turguose nenuėjo perniek – išsyk visas uogienes pasiūlęs čiupti „optom“ už 200 eurų (plg. pernai surinkta 142 eurų), tačiau „didmenininkų“ salėje neatsirado.

Užtat tarp paskirų pirkėjų užvirė aršoka kova. Pavyzdžiui, rašytoja Danutė Kalinauskaitė savąjį „slovikiuką“ įsigijo tik iš kelinto karto, nes ją vis aplenkdavo azartiškesni aukciono dalyviai, o Jūratės Baranovos suruoštas pagardas „Žemuogės meduje“ „prakaltas“ už rekordinę 30 eurų sumą. Pati filosofė tuo metu ilsėjosi ant pievelės prieš arsenalą, o išgirdusi apie įvykusį faktą, kaip reikiant suglumo.

Uogienių kaina stiebėsi dėl įvairių aspektų: virėjo pavardės žinomumo, ingridientų (ypač paveikūs buvo vynas, brendis, taip pat negirdėtos žaliavos, pvz., tekšės), išmoningo gardėsio pavadinimo (pvz., „Meilės vardu“, „Katarsis“), stiklainių dekoro. Pastaruoju atveju be konkurencijos – Rūtos Kačkutės rankdarbiai ir, žinoma, faktas, kad jų (kaip ir uogienių) autorė yra Lietuvos Respublikos Prezidentės patarėja. G. Radvilavičiūtės gaminti saldėsiai šluoti it sovietinio deficito laikais. Matyt, tikėtasi, kad indelyje užkonservuotas ne menkesnis talentas nei autorės tekstuose.

Aukciono azartą keitė užsienyje gyvenančių ir rašančių moterų Eglės Kačkutės, Agnės Žagrakalytės bei Dalios Staponkutės diskusija apie moterų ir vyrų keliavimo ypatumus ir skirtybes, lyčių vaidmenis kitose kultūrose. Diskusijos mintis – moterų-motinų „įsivietinimas“ svečiose šalyse turi ypatingą niuansą: jis visuomet susijęs su atsakomybe už savo vaiką ta prasme, kad būtent motina turi padėti vaikui socializuotis naujoje aplinkoje ir sykiu jį apsaugoti nuo identiteto, gimtosios kalbos, tradicijų prarasties. Diskusija vizualizuota JAV gyvenančio režisieriaus Rolandʼo Andrijausko filmu „Saloje“, kurio pagrindinės veikėjos – diskusijos dalyvės. Stebint „Salą“ neapleido mintis, jog filmas tikriausiai būtų buvęs iškalbingesnis, jeigu jame nebūtų kalbėta...

Lolija Spurgienė poetiškame pranešime vertėjo santykį su tekstais vadino apsėdimu, sykiu drastiškai teigusi, kad tekstai praryja gyvenimus, kad tai jie renkasi vertėją (esą juntama fiziškai), o ne atvirkščiai. Įdomi mintis – mes pasaulį pažįstame per vertimus (plačiąja prasme).

Aktualus Skaidros Trilupaitytės pranešimas apie kitokias – arcitektūrines - fikcijas, kurios, priešingai nei literatūrinės, nėra tokios nekaltos. Milijoniniai projektai dažnąsyk turi suinteresuotų asmenų (investuotojų, vadybininkų ir pan.) įsteigtą turinį, tačiau nedera su aplinka ir po kurio laiko tampa tik prastų, netgi nusikalstamų sprendimų liudijimu.

Nepaprastai įdomi buvo Egidijaus Gailiūno papasakota istorija apie rusų KGB-isto Vasilijaus Mitrochino iš tarnybos daugybę metų, rizikuojant gyvybe, vogtus įslaptintus dokumentus, kurių rankraščius 1992 m. Mitrochinas perdavė Didžiosios Britanijos ambasadai Rygoje.

Pranešimus keitė gausybę klausytojų pritraukę ir sužavėję literatūriniai vakaro skaitymai, šiuos – R. Kmitos, šiauliečių tarmę įvaldžiusio ne prasčiau nei „spekulianto“ įgūdžius, romano „Pietinia kronikas“ pristatymas, o šį – audringas diskotekos šėlsmas, kuriame skambėjo įvairi, tarsi gėlynas močiutės darželyje muzika, pagal kurią kūną judino kas tik norėjo ir kaip mokėjo. Čia ištirpo amžiaus, socialiniai, intelektiniai, pareigybiniai, promilių ir visi kiti skirtumai. Akylesni galėjo nutaikyti momentą, kai „Nirvanos“ gabalas „Smells Like Teen Spirit“ net santūrųjį poetą Marių Buroką paskatino išlaisvinti visuomet skrupulingai sutramdytas garbanas. Šiek tiek gaila „neįvykusio“ kadro, bet iš pagarbos intymiam žmogaus privatumui, jokios intrigos čia niekada nefiksuojamos. Galbūt šis, tarsi slapto suokalbio momentas, „Šiaurės vasaroje“ jaudina labiausiai. Forume žmonės susipažįsta, susibičiuliauja, o kitąmet jau sykiu vyksta į renginį vienas kitą pavėžėdami, tapdami smagia kompanija.

Grįžtant prie pranešimų – tarsi trys vyšnios ant torto – puikūs menotyrininkių Laimos Kreivytės, Agnės Narušytės bei meno licenciatės, menininkės Aurelijos Maknytės pranešimai. „Nepatogių“ temų nevengianti L. Kreivytė, pasitelkusi Salomėjos Nėries ir Eglės žalčių karalienės pavyzdžius, kalbėjo apie moters, kaip kaltės atpirkėjos, vaidmenį, sykiu klausdama, kodėl iš vyrų už analogišką nuodėmę atsakomybės dažniausiai nereikalaujama. A. Narušytė, analizuodama sovietinės armijos kareivio laiškus, o tiksliau, talentingos rankos apipavidalintus laiškų vokus, kūrė jaunuolio ypatingo gyvenimo tarpsnio istorijos interpretaciją. A. Maknytės pranešimas gimė iš egodokumentikos – eilinių žmonių privačių laiškų archyvų – tyrinėjimo ir veikiausiai „nunešė“ auditorijos simpatijas visu 100 proc. Į vieną giją menininkės supinti atskirų tekstų fragmentai liudijo intymiąją žmogiškosios egzistencijos sovietmečiu pusę.

Pabaigoje – keletas šiemet užkalbintų forumo klausytojų pastebėjimų. Mokytoja anglistė, projektų koordinatorė ir folkloro festivalių Lietuvoje bei užsienyje savanorė Dalia Venckuvienė „Šiaurės vasarą“ vadino atgaiva protui ir sielai, o į Biržus sakėsi atvykstanti iš Kupiškio.

Moterį džiugina puiki, nekasdieniška renginio atmosfera, gera Biržų pilies aura, sutikti nuostabūs, įdomūs žmonės, bendravimas, įsimintini pranešimai, literatūriniai skaitymai, čia įsigytos ir rašytojų autografais išmargintos knygos.

Filologė, sielovadininkė, lektorė Virginija Tamošiūnaitė-Duchauskienė į forumą kasmet atvažiuoja iš Kauno, pakeliui dargi surinkdama bendraminčių ekipažą, kurio „šturmanu“ šiemet buvo poetas Kęstutis Navakas. „Apie „Šiaurės vasaros“ literatūrinį festivalį girdėjau seniai – dar kai vykdavo Jurbarke. Sklandė gandai, kad tai uždaras ir tik savam, artimam ratui skirtas renginys. Nekišau nosies kurį laiką. Nežinau, kas lėmė, kad į Biržus atvykstu kelintus metus. Gal pažintis su Giedra Radvilavičiūte, kuri ir yra šio festivalio idėjos sumanytoja, įkūrėja, nuostabi rašytoja, puikus žmogus. Atvykusi pirmąkart įsitikinau, kad gandai visada yra blogis – taip, čia renkasi literatūrinis elitas, bet tai nėra uždaras, tik „saviems“ skirtas renginys, o, priešingai, atviras, draugiškas, elegantiškas, įdomus, intriguojantis festivalis, kuriame visada dairomės ir biržiečių – ypač po geresnio pranešimo pasikalbame: ar yra vietinių, ar dalyvauja, ar pasiima tai, kas geriausia, kas jų mieste vyksta čia ir dabar?

Renginys kasmet sutraukia tuos žmones, kurių šiaip gal ir nesutiktum, nepamatytum – geriausius poetus, rašytojus, vetėjus, kitų meno ar kultūros sričių atstovus. Čia pajunti literatūros pulsą, nervą – kas svarbu, kas rūpi, kas įdomu, kas gyva literatūros pasaulyje. Tačiau pranešimai būna ne tik apie literatūrą – tai dar vienas žavingas šio festivalio bruožas. Visada būna itin puikių užsienio svečių – šįmet lankęsi poetai Semionas Chaninas iš Rygos ir Anna Halberstadt iš Niujorko man paliko itin stiprų įspūdį. Anna Halberstadt – apskritai metų atradimas.“

Anot žurnalistės Rugilės Audenienės, forumas yra savotiška, ne itin formali svarbiausių literatūrinio pasaulio metų įvykių santrauka, sumaniai viliojanti klausytojus naujienomis. Tik antrus metus „Šiaurės vasarą“ epizodiškai stebinčios pašnekovės manymu, informacijos ir veiklos renginyje pakanka įvairių skonių, poreikių žmonėms. Pasak R. Audenienės, būtų puiku, jei kuriantys biržiečiai išdrįstų dalyvauti forume, jei tarp pastarųjų ir pripažintų rašytojų, literatūros tyrinėtojų užsimegztų tvirtesni santykiai. „Biržai, mano manymu, turėtų galėti ir norėti „atsikovoti“ binkiško, dauguvietiško, mekiško – visaip rašančio, kuriančio miesto vardą“, – viltingai mintijo simpatinius ryšius su gimtaisiais Biržais kūrybiškai mezganti „išeivė“.

Jurgita Ratkevičienė

Rekomenduojami video