Berlyno kino festivalyje šeštadienį pagrindinis „Auksinio lokio“ prizas buvo įteiktas prancūzų režisieriaus Nicolas Philibert‘o dokumentiniam filmui„Adamante“. Taip  yra pavadintas laivas Paryžiuje ant Senos upės. Jis plūduriuoja, o jame yra įrengtas dienos centras psichikos sutrikimų turintiems suaugusiems. Jie piešia,dainuoja, gamina maistą, ir visi jie yra sinefilai. Visi filmo grupės kalbinami pacientai intensyviai žiūri populiariausius kino kūrinius ir juos aptarinėja. Suprantamas humanistinis režisieriaus noras parodyti, kad visi šie visuomenės atstumti žmonės yra savaip mieli ir įdomūs. Gerai, kad filme parodyti laimingieji gali pajusti bendravimo ir kūrybos džiaugsmą. Ko negalima pasakyti apie daug niūrių psichiatrinių ligoninių pasaulyje. Tame tarpe ir Lietuvoje. Kur iki šiol vyrauja slegianti aplinka ir žmogaus pažeminimas.

Man filmas nebuvo labai įdomus žiūrėti dėl paprastų priežasčių. Lietuvos dokumentinis kinas yra parodęs daug vertingų filmų apie keistuolius ir nepritapusius. Mačiau tikrai daug filmų apie nykštukus, nusikaltėlius, ligonius ir prostitutes , turinčių panašią žinutę: „Visi žmonės yra savaip įdomūs, turi svajonių ir siekia laimės“. Jeigu tik suteiksime jiems daugiau dėmesio.

Jei filmas nori būtų įdomiai žiūrimas, jame pageidauju kontrasto principo. Kažkur skaičiau, kad psichikos ligoniai piešia dėmesio vertą impresionizmą. O čia šito nematau. Kai matau psichiškai sergantį žmogų, kuris visuomenėje elgiasi neadekvačiai, bet piešia genialiai ir sprendžia sunkiausius uždavinius. Tada man labai įdomu. Taip nutiko vaidybiniam filmui „Lietaus žmogus“. Dastino Hoffmano suvaidintas autistas buvo visai nepraktiškas, bet aplošė kazino sistemą ir daugelyje dalykų pranoko bet kurį iš mūsų. Prancūzų „Adamante“ valandą stebiu ligonį, kuris kalba nesamones ir piešia primityviai. Užuojauta , bet ne daugiau.

Pagrindiniame Berlyno festivalio konkurse nebuvo visai silpnų ir labai nepavykusių filmų. Nebuvo ir šedevrų, todėl labai pykti ant festivalio Žiuri nėra pagrindo. Jie gana subjektyviai rinkosi savo favoritus. Stengėsi prisiminti, kad Berlyno festivalis visuomet palaiko demokratijos vertybes, kovą už žmogaus teises ir laisvę.

Festivalio uždarymo metu ant raudonojo kilimo buvo pabarstyta sniego dribsnių, tačiau jie greitai tirpo. Berlyne oras kvepia pavasariu. Šilta ir smagu. Konkurso vertinimo komisijos vadovė aktorė Kristen Stewart vaikščiojo kilimu su permatoma „Chanel“ suknele. Demonstruodama savo trapumą ir drauge charizmą. Šį amerikiečių aktorė pasauliui žinoma pramoginiais filmais, kaip vampyrų saga „Saulėlydis“ ir rimto kino kūriniais („Sils Marija debesys“, „Spencer“). Prizus filmams ji rinko drauge su intelektualiais Europos kino režisieriais: vokiete Valeska Grisebach ir rumunu Radu Jude.

Nieko nuostabaus, kad silpnoko konkurso fone antras pagal svarbą festivalio prizas Sidabro Lokys“atiteko šeimininkams vokiečiams. Christiano Petzoldo filmui „Afire"(„Raudonas dangus"), kurį mes labai greitai pamatysime Lietuvoje. Režisierius Christianas Petzoldas yra pakankamai suprantamas ir žiūroviškas. Lietuvoje jau matėme jo filmus „Barbara", „Feniksas", „Tranzitas" ir „Undinė".

Siurprizai aktorių vertinime

Daugiausia netikėtumų pateikė aktorių įvertinimai. Jaunas „Berlyno mokyklos“ režisierius Christophas Hochheusleris parodė policijos detektyvą vėlyvojo vokiečių klasiko R.V.Fassbinderio stiliuje. Filmas buvo silpnokas, bet translytė aktorė/rius Thea Era buvo apdovanota „Sidabriniu lokiu“ už geriausią antro plano vaidmenį. Vyras ar moteris – dabar nenurodoma.  Berlyno premijos nuostatuose buvo panaikinti lyčių skirtumai ir dabar tiesiog teikiami prizai už geriausią pagrindinį vaidmenį ir geriausią antraplanį vaidmenį.

Apdovanojimas už pagrindinį vaidmenį pasirodė dar labiau konceptualus ir turintis aktualų teiginį. Jis buvo įteiktas aštuonmetei ispanei Sofijai Otero iš Estibalizos Urrezolos Solaguren filmo „20 000 bičių rūšių“.Jaunoji aktorė įkūnijo transseksualaus vaiko išgyvenimus ir atrodė ekrane taip, kad žiūrovas neliktų iki galo tikras-kas yra tas vaikas. Berniukas ar mergaitė. Būtent už lyčiai neutralią vaidybą ir buvo paskirtas prizas.

Kristen Stewart asmeniškai įteikė abu apdovanojimus už vaidybą,pabrėždama jų svarbą. Supratau koncepciją, bet man gaila daug gerų profesionalų, kurie neliko įvertinti. Jų tarpe ir tarptautinė žvaigždė Vicky Krieps, kurią neseniai matėme istoriniame filme „Korsažas“, taip pat Paulo T. Andersono „Nematomam siūle“. Vokietės Margaretos von Trota biopike „Ingeborg Bachman. Kelionė į dykumą“ ji be priekaištų suvaidino žinomą poetę , kuri turėjo aistringą romaną su šveicarų rašytoju Maksu Frišu. Margaretė von Trota šiandien Berlyno festivaliui atrodo pernelyg archaiška. Gal nieko nuostabaus, kad festivalis ją ignoravo.

Neseniai buvo panaikintas Afredo Bauerio prizas už inovacijas kino meno kalbai. Dėl šio asmens ryšių su nacistais. Gaila, kad panašus prizas už režisūrą šiemet buvo skirtas senukui Filipui Gareliui. Jis yra ištikimas prancūzų „Naujos bangos“ brolis, bet naujumo jam tikrai trūksta. Žymiai labiau įdomiai sukurtas man pasirodė portugalų režisieriaus Joao Canijo filmas „Blogas gyvenimas“.

Apleistame viešbutyje trijų kartų moterys aiškinasi savo santykius. Panašiai, kaip I.Bergmano „Rudens sonatoje“ apie motinos egoizmą. Tik švedas mėgo stambius planus, o man patinka bendri planai. Kaip atvirutėje. Sėdi moterys interjeruose ir šneka. Kaip kokiam sename flamandų paveiksle. Režisierius leidžia pajusti kino kadro kompozicijos grožį be didelių efektų. Gryna estetika.

Portugalų filmas buvo apdovanotas Žiuri prizu ir tai guodžia, nes joje buvo režisieriai ir nė vieno kritiko.

„Suzumė“ (rež. Makoto Shinkai / Japonija)

Viena didžiausių pramogų pagrindiniame konkurse tapo japonų anime. Labai spalvingas ir gražus. Hayao Miyzaki tradicijas tęsiantis filmas pasakoja apie septyniolikmetę moksleivę. Ji sutinka gražų vaikiną ir kartu su juo gelbėja pasaulį. Nuo milžiniškų kirminų, kurie veržiasi iš paralelinių pasaulių ir sukelia žemės drebėjimus. Kiekvienas japonas yra jautrus griaunančiai stichijai. Atominės bombos, cunamiai. Sentimentalus anime teikia vilčių, kad dviejų jaunuolių meilė išgelbės šalį nuo destrukcijos. Kad jausmai nebūtų pernelyg banalūs, režisierius ieško humoro ir pasakų princą laikinai paverčia medine kėde vos su trim kojom. Keisti man tie japonai. Vistik juos įdomiau žiūrėti, negu Bolivudą.