LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Ant kalnelio, tarp dviejų klonių, daugybės medžių apsuptos baltuojančios dvaro trobos. Už jų – du vėjo malūnai ir aukšti balti bažnyčios bokštai. Bartninkų kaimas yra vienas seniausių Sūdavijos kaimų. Bartninkiečiai savo bites „bartyse“ laikydavę, – taip apie Bartninkus savo knygoje atsiliepia Jonas Basanavičius.
Senojoje spaudoje Bartninkai apibūdinami kaip paprastas, nuobodus „Kapsijos bažnytkiemis“. Tačiau derlingos Sūdavijos lygumos praeityje sukrovė turtų ne vienam gyventojui. Parapija buvo laikoma turtingiausia, o jų klebonus apylinkių kunigai vadindavo viešpačiais. Bet senovėje nė viena vietovė tiek nenukentėjo nuo maro, bado, baudžiavos kaip Bartninkai.
Teigiama, kad Vytauto Didžiojo laikais vietovė priklausė kunigaikščio iždui ir mokėjo jam duoklę. Tuo laiku žmonės vertėsi išimtinai tik bitinininkyste, o medumi mokėjo mokesčius. Ošiančių amžinų girių tankumyne, medžių drevėse, glūdėjo sūduvių barčiai (aviliai). Bartninkų medų žinojo Lenkijos karaliai, Kryžiuočių ordino magistrai ir Vokietijos imperatoriai. Šiam miesteliui priklausė šimtai aplinkinių kaimų. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių laikais Marijampolės, Kalvarijos, K. Naumiesčio kaimeliai priklausė Bartninkų ponams.
Tačiau iš baudžiauninkų buvo atimamos žemės. Lietuviai buvo prievarta varomi dirbti į fabrikus ir laukus. Tyzenhauzo viešpatavimo metu dažnai buvo galima išgirsti apie mirtinai rykštėmis nuplaktą valstietį. Baudžiavą dvare paprasti žmonės įvardindavo kaip pragarą. Nusavinti žemes Tyzenhauzas nevengdavo ir iš vietinių ponų. Tokiu būdu įsigijęs daug priešų nusprendė Bartninkuose pastatyti bažnyčią.
Priešiškai prieš reformatorių nusiteikę valdininkai privertė jį atsitraukti nuo valdžios. Kalbama, kad Tyzenhauzas morališkai palūžo. 1785 m. netikėtai jam mirus, bažnyčia dar ilgai stovėjo be lubų ir stogo. Bartninkuose įsteigti fabrikai sunyko savaime. Jau minėtas Vincentas Puzinas 1790 m. užbaigė bažnyčios statybas. Buvo įsteigta Bartninkų parapija. Praėjo daugiau nei du šimtai metų, o Tyzenhauzo pradėtos statyti bažnyčios griuvėsiai ir dabar liudija rūmų iždininko neužbaigtus darbus.
Maras pirmą kartą užklupo miestelį 1676 metais. Jam iš paskos sekė badas. Per penkis dvarus iš 16 kaimų buvo likę vos 24 žmonės. Laukai virto ištisais dirvonais. Po intensyvaus lenkmečio 1835 m. caras Bartninkų dvarą padovanojo generolui Nostitzui. Senoje spaudoje minimas ir žiaurus Nostitzo „akamonas“ (ekonomas) lenkas Mieškovskis. Jis plakdavo kaimiečius, reikalavo savo pirmosios nakties teisės. Pabrėžiama, kad gražesnes mergeles veždavęs savo ponui į Peterburgą.
Ne mažiau rūpesčio lietuviams sukeldavo lenkų kunigai. Atvežtą krikštyti kūdikį bažnyčios metrikų knygose užrašydavo lenkiška pavarde. Tėvams įsakydavo taip ir vadinti. Pamokslus skaitydavo tik lenkiškai, o lietuvių kalbą vadindavo mužikų žodžiu. Daugelis miestelio gyventojų lietuviškai jau nebemokėjo skaityti, rašyti. Lenkiškai taip pat nesuprato. Buvo visiški analfabetai. Tokiu būdu buvo naikinama lietuviška tapatybė.
Daug gražių legendų yra išlikę apie 1833 m. Bartninkų parapijoje kunigu paskirtą dirbti Joną Burdulį. Lietuvybės apaštalu žmonių vadintas kunigas pirmasis Mišias pradėjo aukoti lietuviškai. Bartninkiečiai stebėjosi, kaipgi Viešpatį garbinti galima lietuvių kalba. Buvo mužikų užtarėjas ir globėjas. Neturtingiesiems visas paslaugas suteikdavo veltui: „Nebijokite, po mirties jums nebus blogiau. Pasą į dangų aš jums duosiu už dyką.“
Savo lėšomis pastatė naujus bažnyčios bokštus. Krikštijo Joną Basanavičių. Kunigo testamente nurodyta – visą turtą parduoti iš varžytinių, pelną atiduoti bažnyčiai. Tačiau visas jo turtas buvo 17 rublių skrynutėje po lova. Žmonės, norėdami turėti mylimo kunigo daiktus, varžytinėse surinko 500 rublių. Į laidotuves atvyko minios gedinčiųjų, tarp jų – evangelikai, žydai. Kunigas J. Burdulis palaidotas senosios bažnyčios šventoriuje.
Per Pirmąjį pasaulinį karą, 1915-aisiais, vokiečiai trejus metus įsitvirtino Lietuvoje. Apkasai buvo išrausti per viso pasienio su Karaliaučiumi ruožą – nuo K. Naumiesčio iki Suvalkų Lenkijoje. Vokiečiai, reikalaudami vyno, sergančiam Bartninkų klebonui, durtuvais subadė kojas.
Bažnytkaimis tapo karo lauko stovykla. Sužeistus fronte vokiečių kareivius gabendavo į bažnyčioje įkurtą ligoninę. Prie šventoriaus sienų buvo pastatyta maudykla. Karo štabas įsikūrė Bartninkų dvare. Vokiečiai, sužinoję apie dėmėtosios šiltinės protrūkį, siuntė kareivius dezinfekuoti gyventojų namus. Namuose ligoniams prievarta plaudavo galvas ir kirpdavo plaukus. Pabrėžiama, kad sergančios moterys bėgdavo nuo kareivių slėptis, tad jiems tekdavo jas vaikytis po laukus. Prie arkliu tempiamo vežimo turėjo būti prikaltos lentelės su gyventojo pavarde.
Jau nepriklausomos Lietuvos spaudoje buvo dažnai minimas 16 km ilgio vieškelis tarp Vilkaviškio ir Bartninkų. Kelias vadinamas nepravažiuojamu, nes pavasarį ir rudenį žmonės tapdavo atskirti nuo miesto. O judėjimas Vilkaviškio link buvo intensyvus. Gyventojai kreipėsi į valdžią reikalaudami plento. Už tai pasižadėjo mokėti dvigubus mokesčius už žemę. Tik po tokių miestelėnų pažadų plentas buvo nutiestas.
Intensyvus judėjimas per Bartninkus vežimais, dviračiais, vienu kitu automobiliu išliko visą tarpukario laikotarpį. Miestelis buvo vadinamas kryžkele penkių kelių susikirtime. Iš čia buvo galima patekti į Kalvariją, Liubavą, Pajevonį, Gražiškius, Vilkaviškį. Bartninkuose buvo keturios privačios krautuvės, kooperatyvas „Žiedas“. Miestelis turėjo savo vaistinę, gydytoją, veterinarą, akušerę. Centre buvo įsikūrę du restoranai. Pabrėžiama, kad jie gerai vertėsi, nes bartninkiečiai mėgdavo išgerti. Tačiau melasinės degtinės mėgėjus vietinis policijos viršininkas Žitkevičius griežtai bausdavo. Jomarkai vykdavo kartą per mėnesį. Laiškai atkeliaudavo į vietinį pašto punktą. Buvo statomi kuklūs, bet gražūs nauji namai. Pabrėžiama, kad Bartninkai stipriai pralenkė kitus valsčiaus miestelius.
Tomas Sušinskas
