Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Balbieriškio klebonas : man bažnyčios statyba – savotiškas išbandymas, nes buvau gyvai bažnyčiai, o ne mūrui statyti ruoštas

Nu­vyk­ti į Bal­bie­riš­kį ir pa­ruoš­ti re­por­ta­žą iš šios pa­ra­pi­jos Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Ro­žan­čiaus baž­ny­čios at­sta­ty­mo dar­bų pa­ska­ti­no į „Aly­taus nau­jie­nų“ re­dak­ci­ją už­su­kęs aly­tiš­kis Ra­mū­nas Lau­ža­dis, šiuo me­tu dir­ban­tis už­sie­ny­je. Jo pa­ste­bė­ji­mu, mal­dos na­mai at­jau­čių žmo­nių dė­ka jau stie­bia­si aukš­tyn, bet gal at­si­ras dau­giau no­rin­čių­jų ir ga­lin­čių­jų kiek nors pri­si­dė­ti prie grei­tes­nio baž­ny­čios at­sta­ty­mo.

„Lie­tu­vo­je žmo­nės jau ir taip su­spaus­ti, ku­ni­gas iš pa­ra­pi­jie­čių ir ap­lin­ki­nių apy­lin­kių gy­ven­to­jų ne­su­ge­bės su­si­rink­ti pi­ni­gė­lių tiek, kiek rei­kia baž­ny­čios baig­čiai.

Emig­ran­tai, ma­nau, ga­li sau leis­ti šiek tiek dau­giau ne­gu vie­ti­niai. Jie pa­de­da sa­vo tė­vams, li­ku­siems šei­mos na­riams, gal ga­lė­tų sa­vo au­ka pri­si­dė­ti ir prie baž­ny­čios pa­sta­to sta­ty­bos, kur mels­tis ren­ka­si žmo­nės, net jų tė­vai, ki­ti ar­ti­mie­ji. Gal ka­da ir pa­tys jo­je ap­si­lan­kys. O gal ir pa­ra­pi­ja ga­lė­tų su emig­ran­tais už­megz­ti ar­ti­mes­nį ry­šį? Iš­ei­viai la­bai lau­kia at­vyks­tan­čių me­ni­nin­kų, mu­zi­kan­tų ir dai­ni­nin­kų. Gal į už­jū­rį pas iš­ei­vius iš mū­sų ša­lies ga­lė­tų nu­vyk­ti ir lie­tu­viš­kos baž­ny­čios at­sto­vų?“ – abi­pu­siai ieš­ko­ti glau­des­nių ben­dra­vi­mo ry­šių siū­lo R.Lau­ža­dis.

Nu­vy­kę į Bal­bie­riš­kį, pa­tai­kė­me į di­de­lį sta­ty­bi­nin­kų ir pa­ra­pi­jie­čių džiaugs­mą – pil­ką vi­du­die­nį kuk­laus sau­lės šyps­nio nu­tvieks­tas su­ži­bo ką tik iš­kel­tas sta­to­mos baž­ny­čios di­din­gas bokš­tas. Mus pa­si­ti­ko trys eu­fo­ri­jo­je bu­vę žmo­nės – Bal­bie­riš­kio kle­bo­nas Re­mi­gi­jus Vep­raus­kas, ar­chi­tek­tas Vi­lius Ur­bo­nas ir sta­ty­bų va­do­vas Jo­nas Ur­bo­nas.

Kas bu­vo su­dė­tin­giau­sia, jau įveik­ta

Vi­siems ma­lo­nu, kad jau yra kuo pa­si­džiaug­ti, kad žmo­nės ma­to, jog jų au­kos jau pa­ste­bi­mos vis ryš­kė­jan­čio­je šven­to­vė­je. Kle­bo­nui R.Vep­raus­kui mū­sų po­kal­bio me­tu net ke­lis kar­tus te­ko pri­im­ti te­le­fo­nu pa­ra­pi­jie­čių iš­sa­ky­tas džiu­gias ži­nu­tes, kad šie jau ma­to švy­tin­tį baž­ny­čios bokš­tą.

Baž­ny­čia iš­ki­lo to­je vie­to­je, kur sto­vė­jo se­no­ji, me­di­nė. „Baž­ny­čia kaip sta­ti­nys yra ypa­tin­ga vie­ta ir ji tu­ri bū­ti ypa­tin­ga, mes sten­gia­mės, kad ji to­kia ir lik­tų. Al­to­rius iš­liks to­je pa­čio­je vie­to­je, kur bu­vo se­na­sis. Baž­ny­čia bus šiek tiek ma­žes­nė sa­vo vi­daus plo­tu, bet aukš­tis iš­liks toks pats. At­si­sa­ky­ta dvie­jų bokš­tų. Gy­ven­to­jai la­bai pa­gei­da­vo, bet tu­ri­me su­pras­ti tai, kad kei­čia­si lai­kai, kei­čia­si kon­struk­ci­jos, bu­vo me­di­nės, su­de­gė, ne­bė­ra. Bu­vo pra­šy­mas, kad dau­giau ne­deg­tų, tad pa­rin­ko­me ne­de­gias, kuo įma­no­ma il­ga­am­žiš­kes­nes me­džia­gas“, – dės­to pro­jek­to ar­chi­tek­tas V.Ur­bo­nas.

Pro­jek­tas bu­vo vie­ši­na­mas, vy­ko ne vie­nas su­si­rin­ki­mas. Ben­druo­me­nės na­riai ga­na ak­ty­viai, pa­sak ar­chi­tek­to, do­mė­jo­si, klau­si­nė­jo. Pir­mi­niai va­rian­tai ben­dru spren­di­mu bu­vo net­gi pa­ko­re­guo­ti.

„Tai mies­te­lio ben­druo­me­nės baž­ny­čia, pri­va­lu žmo­nėms ži­no­ti, tad ir tu­ri bū­ti pri­sta­ty­ta, iš­aiš­kin­ta. Pa­si­rink­tas šiuo­lai­kiš­kas sta­ti­nio sti­lius gy­ven­to­jams pa­ti­ko. Man as­me­niš­kai pa­čios gra­žiau­sios go­ti­ki­nės baž­ny­čios. Šiek tiek to sti­liaus žais­mo įdė­jau į lan­gus, į skliau­tą, bet aki­vaiz­džiai tai – šių die­nų ar­chi­tek­tū­ra“, – ap­žvelg­da­mas dar re­li­gi­nio kul­to reik­me­ni­mis ne­ap­sta­ty­tą vi­daus erd­vę tei­gė jau­nas ar­chi­tek­tas V.Ur­bo­nas.

Sta­ty­bos dar­bus vyk­dan­čios UAB „Ar­chis“ sta­ty­bos va­do­vui J.Ur­bo­nui ši die­na taip pat džiu­gi.

„Prieš ge­rus me­tus dar­bus pra­dė­jo­me nuo pa­ma­tų. Sta­ti­niams su bokš­tu rei­ka­lin­ga pa­ti­ki­ma at­sva­ra. Bal­bie­riš­kio apy­lin­kės smė­lin­gos, te­ko kas­ti la­bai gi­lius pa­ma­tus, jie sie­kia iki aš­tuo­nių met­rų gy­lio. Sma­giai jau­čia­mės, juk per vie­ne­rius me­tus pa­vy­ko pa­sta­ty­ti baž­ny­čią ir už­dė­ti bokš­tą. Ste­buk­las, ne ki­taip, nes tai, ką ma­to­te, pa­da­ry­ta ge­ra­da­rių ir pa­ra­pi­jie­čių su­au­ko­tais pi­ni­gais. Ti­kin­tie­ji no­ri, kad la­bai gra­žūs bū­tų jų mal­dos na­mai, mes tą ir da­ro­me“, – ne­sle­pia džiaugs­mo re­li­gi­nio kul­to pa­sta­tų sta­ty­to­jai iš Kau­no, UAB „Ar­chis“ spe­cia­lis­tai.

Jų pa­ste­bė­ji­mu, gelž­be­to­ni­nės kon­struk­ci­jos yra pats su­dė­tin­giau­sias dar­bas ir jis pui­kiai įveik­tas. Su­dė­tin­ga bu­vo ir su tri­jų da­lių pa­ma­tais, ku­riuos rei­kė­jo ne tik gi­liai kas­ti, bet ir ko­lo­nas da­ry­ti. Be­to­ni­nė sie­na prie­šais al­to­rių taip pat įgu­di­mo ir ži­nių rei­ka­lau­jan­tis dar­bas.

Ne vie­nas ko­le­ga, su ku­riais kau­nie­čiai kon­sul­ta­vo­si, už­jaus­da­mi „Pa­dėk, Die­ve, jums“ lin­kė­jo.

Baž­ny­čia bus ma­žes­nė, bet jau­kes­nė

„Mes tu­ri­me pa­tir­ties, nes esa­me pa­sta­tę Prie­nų pa­ra­pi­jos glo­bos na­mus, esa­me at­li­kę ki­tų baž­ny­čių re­no­va­ci­ją, tu­ri­me ypa­tin­gų sta­ti­nių, pa­vel­do sta­ty­bų ir dau­gia­bu­čių na­mų re­no­va­ci­ją vyk­do­me. Vis­ką ge­rai ma­no vy­rai at­lie­ka, tu­ri pa­tir­ties, tiek me­tų dir­ba, ir dir­ba ge­rai, nes tech­ni­nės prie­žiū­ros spe­cia­lis­tai taip sa­ko. Sta­ty­bos ins­pek­ci­ja iš Vil­niaus jau du kar­tus jų dar­bus čia, Bal­bie­riš­ky­je, tik­ri­no ir jo­kių prie­kaiš­tų ne­tu­rė­jo. Sta­ty­ti baž­ny­čią mums dau­giau gar­bės rei­ka­las, o ne pi­ni­gi­nis. Šiuo at­ve­ju, kai vis­kas iš rė­mė­jų ei­na, sta­ty­bi­nin­kų už­dar­bis ne pats di­džiau­sias, bet vy­rai tą su­pran­ta“, – kal­bė­jo sta­ty­bų va­do­vas J.Ur­bo­nas.

„Kai žmo­gui gar­bė ką nors at­lik­ti, tai la­bai daug ką reiš­kia“, – ati­ta­ria kle­bo­nas, ku­riam baž­ny­čios sta­ty­ba – sa­vo­tiš­kas iš­ban­dy­mas, nes, kaip sa­ko dva­si­nin­kas, jis bu­vo ne to­kiai baž­ny­čios sta­ty­bai ruoš­tas. Kaip pats pa­brė­žia, gy­vai baž­ny­čiai, o ne mū­rui sta­ty­ti.

Pa­sak kle­bo­no, jo in­dė­lis – ma­žų ma­žiau­sias, Die­vas taip su­lai­mi­no, Mer­ge­lė Ma­ri­ja, ku­rios var­du ti­tu­luo­ta ši baž­ny­čia, už­ta­rė, ir sta­ty­bų dar­bai vyks­ta.

Tai, ką dva­si­nin­kas šian­dien ma­to su­de­gu­sios baž­ny­čios vie­to­je, jam tik­rai pa­tin­ka. Ir treč­da­liu ma­žes­nis už bu­vu­si­ą­ją jos dy­dis tin­ka, nes vi­daus erd­vė jau­ki, sta­ti­nys iš ko­ky­biš­kų šiuo­lai­ki­nių ne­de­gių me­džia­gų. Įreng­ta sau­gi žai­bo­sau­ga, jos stry­pų įže­mi­ni­mo ben­dras il­gis – apie 60 met­rų. To­kio il­gio rei­kė­jo dėl smė­lin­go grun­to.

„Ar­chio“ va­do­vas pla­nuo­ja iki žie­mos at­lik­ti ir ap­lin­kos su­tvar­ky­mo dar­bus. Aiš­ku, vis­kas pri­klau­sys nuo fi­nan­sų. Ben­dra sta­ti­nio są­ma­ta – 750 tūks­tan­čių eu­rų, ta­čiau brangs­tan­čios sta­ty­bi­nės me­džia­gos šią su­mą ga­li pa­di­din­ti iki mi­li­jo­no eu­rų.

Nau­jos baž­ny­čios ben­dras plo­tas – 360 kvad­ra­ti­nių met­rų, iš jų 260 – pir­mo­jo aukš­to. Sė­di­mų vie­tų – 108, pa­sak kle­bo­no, jei­gu su­sto­tų vie­nas prie ki­to, kaip sil­kės sta­ti­nė­je, tai su­tilp­tų ir 500 žmo­nių. Bal­bie­riš­kio pa­ra­pi­ja vie­ni­ja 2,5 tūkst. pa­ra­pi­jie­čių.

Du kar­tus per mė­ne­sį – mi­šios už au­ko­to­jus ir rė­mė­jus

Po stu­di­jų Ro­mo­je ku­ni­gas R.Vep­raus­kas at­li­ko sie­lo­va­di­nį dar­bą, dės­tė se­mi­na­ri­jo­je, Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­te. Į Bal­bie­riš­kį at­ėjo nuo dės­ty­to­jo kė­džių, nes, kaip pats sa­ko, no­rė­jo­si pa­ga­liau už­im­ti tik vie­ną kė­dę, kle­bo­no. Čia, Bal­bie­riš­ky­je, ir su­lau­kė di­džiu­lio iš­ban­dy­mo.

2013 me­tų rug­pjū­čio 8-osios nak­tį ne­te­kę sa­vo mal­dos na­mų, siel­var­ta­vo vi­si pa­ra­pi­jos ti­kin­tie­ji. Šian­dien, kaip sa­ko kle­bo­nas, yra juos už ką pa­gir­ti: ėjo ir dir­bo kiek ku­ris pa­jė­gė, va­lė, tvar­kė, au­ko­jo pa­gal iš­ga­lias.

„Au­ko­jo ir sve­ti­mi žmo­nės, bu­vę kraš­tie­čiai, pa­rė­mė Vil­ka­viš­kio ir Šiau­lių vys­ku­pi­jos, kai ku­rie ku­ni­gai as­me­niš­kai. Tik­rai yra vi­so­kių žmo­nių, bet ge­rų – dau­gu­ma. Be ge­rų ir sa­vęs tur­būt ne­ga­lė­tu­me įver­tin­ti. Ne vi­sus dar­bus ga­lė­jo­me at­lik­ti sa­vo jė­go­mis, te­ko sam­dy­ti įmo­nių ir vi­siems nuo­dė­gu­liams iš­vež­ti, ap­de­gu­siems me­džiams iš­pjau­ti. La­bai pa­ma­lo­ni­no tai, kad įstai­gų va­do­vai su­pra­to mū­sų si­tu­a­ci­ją ir pa­da­rė nuo­lai­dų. Daug pa­dė­jo Aly­taus pro­fe­si­nio ren­gi­mo cen­tro Bal­bie­riš­kio sky­riaus mo­ki­niai. Jau­tė­me vi­sų rū­pes­tį ir pa­ra­mą, to­dėl ne­si­jau­tė­me vie­ni pa­lik­ti bė­do­je“, – iki šian­dien vi­suo­ti­ną pa­gal­bos jaus­mą me­na kle­bo­nas. Du kar­tus per mė­ne­sį čia au­ko­ja­mos at­ski­ros mi­šios už au­ko­to­jus ir rė­mė­jus.

„Tik po gais­ro nu­va­žia­vau lei­di­mo nau­jai baž­ny­čiai sta­ty­ti. Spe­cia­lis­tai sa­ko, kad že­mė tai vals­ty­bės. Te­ko lėk­ti ir lėk­ti į Prie­nus, kol vi­si rei­ka­lai su­si­sty­ga­vo“, – me­na rū­pes­čius po me­di­nės baž­ny­čios gais­ro iš Kau­no, Aukš­to­sios Pa­ne­mu­nės pa­ra­pi­jos, ki­lęs kle­bo­nas.

Ar­chi­tek­tas V.Ur­bo­nas dva­si­nin­ko min­tis pra­tę­sė iš sa­vų po­zi­ci­jų: „Kiek­vie­nas pro­jek­tas tu­ri iš­lauk­ti sa­vo ei­lės. Ruo­ši­mo ir de­ri­ni­mo dar­bai už­tru­ko po­rą me­tų.“ Jis gal dvi­de­šimt bokš­tų bu­vo su­pro­jek­ta­vęs, bet dva­si­nin­ki­ja iš­si­rin­ko pir­mą­jį va­rian­tą.

Baž­ny­čio­je, kaip rei­ka­lau­ja ka­no­nai, bus vie­nas al­to­rius, sa­kyk­la, krikš­tyk­la, Kry­žių sta­ci­jos. No­ri­ma ori­gi­na­laus cen­tri­nio pa­veiks­lo, ku­ris liu­dy­tų ir baž­ny­čios ti­tu­lą – Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Ro­žan­čiaus.

Po gais­ro ras­tas kry­žius sau­go­mas kaip re­lik­vi­ja

Daug dar­bų rei­kė­jo at­lik­ti iki šian­dien ma­to­mo re­zul­ta­to. Vien pa­ra­pi­jie­čių lė­šo­mis var­gu ar bu­vo ka­da nors pa­sta­ty­ta baž­ny­čia, dau­ge­lio sta­ty­bas fi­nan­sa­vo fun­da­to­riai – tur­tin­gi žmo­nės. Bal­bie­riš­kio kraš­te da­bar nė­ra la­bai tur­tin­gų žmo­nių, ver­sli­nin­kų, ku­rie ga­lė­tų fi­nan­suo­ti nau­jos baž­ny­čios sta­ty­bą. Re­li­gi­nės ben­druo­me­nės į Eu­ro­pos Są­jun­gos fon­dus pre­ten­duo­ti ne­ga­li.

Pa­ra­pi­jie­čiai la­bai no­ri, kad kuo grei­čiau ga­lė­tų mels­tis nau­jo­je baž­ny­čio­je. Kai sie­nos ra­do­si, kle­bo­nas de­šimt kar­tų per die­ną iš­girs­da­vo klau­si­mą, ka­da baig­sis vi­si dar­bai. Die­vo va­lia gal ir at­si­ras dau­giau, no­rin­čių­jų ir ga­lin­čių­jų pa­dė­ti Bal­bie­riš­kio pa­ra­pi­jos žmo­nėms kuo grei­čiau įsi­reng­ti jau­kius mal­dos na­mus.

Da­bar pa­ra­pi­jie­čiai šv. mi­šių ren­ka­si į kop­ly­tė­le va­di­na­mus ben­druo­me­nės na­mus, sta­ty­tus 1920 me­tais. Čia kaž­ka­da bu­vo se­no­ji kle­bo­ni­ja, so­viet­me­čiu – li­go­ni­nė. Šia­me lai­ki­na­me dva­si­nia­me cen­tre kaip re­lik­vi­ja ant sie­nos pri­tvir­tin­tas kry­žius nuo vie­no su­de­gu­sios baž­ny­čios bokš­to. Vi­sa, kas li­ko iš bu­vu­sių mal­dos na­mų. Me­di­nė su­de­gu­si baž­ny­čia sta­ty­ta 1888 me­tais, kry­žiaus nu­ka­li­mo da­ta – 1885-ie­ji, pa­sak kle­bo­no, žmo­nės ir anuo­met la­bai lau­kė sa­vo baž­ny­čios sta­ty­bos baig­ties, tad iš anks­to ir kry­žių nu­kal­di­no.

Sek­ma­die­niais ti­kin­tie­ji ren­ka­si į kul­tū­ros ir lais­va­lai­kio cen­trą, kur erd­viau. Juk mal­da, bu­vi­mas ben­druo­me­nė­je bu­vo svar­bus vi­sais lai­kais.

Bu­vu­si Bal­bie­riš­kio Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Ro­žan­čiaus baž­ny­čia tu­ri di­de­lę ir tur­tin­gą is­to­ri­nę pra­ei­tį. Daug kar­tų griau­ta, ar­dy­ta ir per­sta­ty­ta, ji vi­są lai­ką bu­vo me­di­nė. Baž­ny­čio­je su­si­kau­pė daug re­li­gi­nių bei kul­tū­ri­nių ver­ty­bių, ku­rios per gais­rą bu­vo su­nai­kin­tos. Gais­ro lieps­nos pra­ri­jo ne­ma­žai kul­tū­ros pa­vel­do ver­ty­bių, tarp jų – ir 1802 me­tais da­tuo­ja­mus uni­ka­lius Bal­bie­riš­kio kraš­to auk­sa­ran­kių sta­lių iš­drož­tus me­di­nius al­to­rius ir var­go­nus, skulp­tū­ras, sta­ci­jas, XVII–XVI­II a. ta­py­tus šven­tų­jų pa­veiks­lus.

 

Aldona KUDZIENĖ

Rekomenduojami video