Ri­mė­nai – Aly­taus ra­jo­no kai­mas, įsi­kū­ręs ato­kia­me, bet gra­žia­me Dzū­ki­jos kam­pe­ly­je. Anks­čiau šis kai­mas bu­vo ga­na ak­ty­vus – ja­me vei­kė dar­že­lis, val­gyk­la, bui­ti­nių pa­slau­gų cen­tras, kul­tū­ros na­mai, lent­pjūvė... Kai Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės vie­šo­sios bib­lio­te­kos Ri­mė­nų fi­lia­lo vy­res­nio­sios bib­lio­te­ki­nin­kės Da­nu­tės Kil­mo­nie­nės pa­klau­sė­me, kaip šian­dien ji, vie­tos gy­ven­to­ja, ga­li api­bū­din­ti Ri­mė­nus, ati­ta­rė: „La­bai gai­la, bet mū­sų kai­me iš vi­so to ne­li­kę nie­ko, tik bib­lio­te­ka. Anks­čiau bu­vu­si pra­di­nė mo­kyk­la per­nai bu­vo re­no­vuo­ta. La­bai džiau­gia­mės at­nau­jin­tu pa­sta­tu, ku­ria­me įsi­kū­rė die­nos cen­tras, to­se pa­tal­po­se yra ir Ri­mė­nų bib­lio­te­kos fi­lia­las.“ D.Kil­mo­nie­nę kal­bi­na Al­do­na Ku­dzie­nė.

– Taip jau iš­ei­na, kad bib­lio­te­ka – kai­mo kul­tū­ros sa­le­lė. Ki­tą­met Jū­sų bib­lio­te­kai – 70 veik­los me­tų. Įdo­mu, kiek per tą lai­ką ji pa­kei­tė pa­tal­pų?

– Bib­lio­te­ka kaip ke­liau­nin­kė. Pa­ti pra­džia bu­vo Meš­ku­čių kai­me, vė­liau per­kel­ta į Ri­mė­nų kai­mą, įkur­ta pa­sta­te prie kul­tū­ros na­mų. Vė­liau, par­da­vus kul­tū­ros na­mus, bu­vo per­kel­ta į Ri­mė­nų pa­grin­di­nę mo­kyk­lą. Pa­nai­ki­nus mo­kyk­lą – at­kel­ta į bu­vu­sią pra­di­nę mo­kyk­lą.

– Ar jau tu­ri­te min­čių, kaip mi­nė­si­te šią gra­žią bib­lio­te­kos veik­los su­kak­tį?

– Taip. Min­čių daug, kad tik vis­kas iš­si­pil­dy­tų. Ti­kiuo­si pa­gal­bos ir idė­jų su­lauk­siu ir iš ko­le­gų.

– Ke­tu­rio­lik­tus dar­bo me­tus skai­čiuo­ja­te bib­lio­te­ko­je. Jei ne­klys­tu, anksčiau dir­bo­te pa­šte. Gal ir Ri­mė­nų se­niū­nai­te esa­te? Va­di­na­si, sa­vo kai­mo žmo­nes pui­kiai pa­žįs­ta­te. Gal šio­se apy­lin­kė­se esa­te ir gi­mu­si?

– Se­niū­nai­te esu bu­vu­si tris ka­den­ci­jas, da­bar se­niū­nai­čiu iš­rink­tas Ro­mas Ge­ce­vi­čius.

Vi­sus žmo­nes pui­kiai pa­žįs­tu ir ger­biu kiek­vie­no pa­si­rin­ki­mą, kaip gy­ven­ti. Ver­kian­tį ir ai­ma­nuo­jan­tį vi­sa­da sten­giuo­si pa­guos­ti, pa­dė­ti.

O gi­miau Dau­gų se­niū­ni­jo­je, Užu­kal­nių kai­me. Vė­liau tė­vams iš­si­kė­lus į Aly­tų, bai­giau tuo­me­ti­nę šeš­tą­ją vi­du­ri­nę mo­kyk­lą. Iš­te­kė­ju­si pa­si­rin­kau vy­ro tė­viš­kę.

– Tai ko­kie ke­liai šio kraš­to žmo­nes at­ve­da į bib­lio­te­ką? Ko­kie lei­di­niai juos do­mi­na? Ar mėgs­ta jie kul­tū­ri­nius ren­gi­nius?

– Dau­gu­ma žmo­nių at­ei­na pa­skai­ty­ti spau­dos – „Aly­taus nau­jie­nų“, „Dai­na­vos žo­džio“, kny­gų. Bib­lio­te­ko­je vi­sus no­rin­čius mo­ky­tis skait­me­ni­nio raš­tin­gu­mo ir nau­do­ji­mo­si elek­tro­ni­nė­mis pa­slau­go­mis ap­mo­ko­me. Su­tei­kia­ma čia vi­sa ki­ta in­for­ma­ci­ja.

Dar bib­lio­te­ka – su­si­ė­ji­mo vie­ta, po­kal­biams, ap­mąs­ty­mams. Vyks­ta ren­gi­nu­kai su „Die­nos cen­tro“ vai­kais.

– Vis daž­niau žmo­nės ra­gi­na­mi bib­lio­te­ko­se mo­kė­ti mo­kes­čius. Jū­sų bib­lio­te­ka to­kią pa­slau­gą ir­gi tei­kia?

– Mes to­kia tei­se ne­si­nau­do­ja­me, kad vė­liau ne­kil­tų pro­ble­mų dėl pri­si­jun­gi­mų, o pa­gal­bą vi­sa­da su­tei­kia­me, jei­gu kas ne­aiš­ku, pa­aiš­ki­na­me, bet prie ban­ko pri­si­jun­gi­mų mes ne­si­ar­ti­na­me.

– Tech­no­lo­gi­jų am­žiu­je jau­ni žmo­nės vis la­biau tols­ta nuo kny­gų, skai­ty­mą nu­kon­ku­ruo­ja fil­mų žiū­rė­ji­mas, žai­di­mai. Gal tu­ri­te re­cep­tą, kaip vai­kams at­ras­ti skai­ty­mo ma­lo­nu­mą?

– Sun­kus klau­si­mas, bet at­sa­ky­siu pa­pras­tai: dau­giau vai­kams pri­zų – dau­giau kny­gų skai­ty­to­jų.

– O Jūs pa­ti mėgs­ta­te skai­ty­ti kny­gas? Ko­kių au­to­rių kū­ry­ba ža­vi­tės?

– Anks­čiau la­bai mė­gau skai­ty­ti, da­bar re­gė­ji­mas tru­pu­tį truk­do. Pir­me­ny­bę ski­riu lie­tu­vių au­to­riams. Mėgs­tu Ire­nos Bui­vy­dai­tės kū­ry­bą, iš už­sie­nio ra­šy­to­jų pa­tin­ka Tess Ger­rit­sen.

– Sa­ky­ki­te, o vie­ti­nis, sa­vas, ne iš kaž­kur at­vyks­tan­tis bib­lio­te­ki­nin­kas, kaip yra svar­bus kai­miš­kos vie­to­vės žmo­gui?

– Ma­nau, kad di­de­lės reikš­mės ne­tu­ri, lai­kas vi­sus su­ar­ti­na.

– Kai­mo žmo­nės yra su­kau­pę įvai­rių val­gių re­cep­tų. Koks mais­tas po­pu­lia­riau­sias Ri­mė­nuo­se? Pa­si­da­lin­ki­te mėgs­ta­miau­siu sa­vo šei­mos re­cep­tu.

– Mū­sų šei­mos mėgs­ta­mas val­gis ban­dos, ne ku­ge­lis, o tik­rų tik­riau­siai dzū­kiš­kai va­di­na­ma ban­da su da­ry­ci­niu. Re­cep­tas pa­pras­tas – pri­sku­tai bul­vių, su­tar­ka­vai, įmu­šei du kiau­ši­nius, įbė­rei žiups­ne­lį drus­kos ir iš­mai­šius šau­ni pe­čiun. Da­ry­ci­nį vėl grei­tai su­mai­šai: su­be­ri varš­kę gi­les­niam bliū­de­lin, grie­ti­nė­lės, drus­ky­tės, iš­mai­šai ir lauk, kol ban­da iš­keps.

– Dar pa­kal­bė­ki­me ir apie tai, kaip tos kai­mo ak­ty­vuo­lės „įsi­krau­na“, kai nuo gau­sy­bės kai­miš­kų dar­bų ir rū­pes­čių bai­gia­si jė­gos?

– Kaž­kaip įsi­krau­na, nes kas kai­me no­ri iš­gy­ven­ti, rei­kia už­si­dirb­ti. Da­bar kai­me jau vis­kas me­cha­ni­zuo­ta, at­lie­ka­ma leng­viau nei kaž­ka­da dir­bo mū­sų tė­vai. „Dir­bi, da­rai ir pa­da­rai“, – sa­kė vie­na kai­mo mo­te­rė­lė, kai pa­klau­siau, ar ne­pa­var­go­te.