Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Ar 1863 m. sukilėliai buvo Lietuvos kariai?

Žemaičiai, viduramžiais kovoję Saulės, Durbės mūšiuose, XX amžiaus antisovietiniai partizanai apibendrintai vadinami Lietuvos kariais. Lapkričio 22 d. Vilniaus Rasų kapinėse labai iškilmingai, dalyvaujant dviejų šalių prezidentams, perlaidoti 1863 m. sukilimo prieš Rusijos imperiją vadų palaikai. Kodėl tiek garbės tiems karšta meile lenkiškai kultūrai ir baltarusių liaudies kūrybai degusiems jauniems vyrams, kurių kultas Lietuvoje buvo ypač paplitęs ir Maskvos skatinamas sovietmečiu?

Palaikai rasti atsitiktinai

Vakar senųjų Rasų kapinių koplyčioje palaidotų 1863 m. birželį – 1864 m. kovą Vilniaus Lukiškių aikštėje pakartų arba sušaudytų dvidešimties sukilėlių palaikai atsitiktinai rasti 2017 m. sausio 3 d., pradėjus stabdyti slenkančius Gedimino kalno šlaitus.

Mūsų visuomenė iki šiol neatsakė į klausimą, kas buvo 1863 m. sukilimo politinė ir karinė vadovybė – Lietuvos kariai, nors nė vienas dabartinės Lietuvos kariuomenės pulkas, joks poligonas nepavadintas jų vardu, ar lietuviškai nekalbėję arba gėdijęsi prisipažinti, kad supranta lietuvių kalbą, ginkluoti žmonės, carinės priespaudos laikais stengęsi atkurti didžiąją Lenkiją su 1772 metų sienomis?

Lenkai ir ypač baltarusiai mėgina savintis mūsų istoriją, bet šiuo atveju gal galime atiduoti jiems šlovinti garsiausius sukilėlius Kostą Kalinauską (Kastus Kalinouski) ir Zigmą Sierakauską (Zygmunt Sierakowski), gimusius dabartinėse Lenkijos ir Ukrainos teritorijose?

Lietuvos pavadinimo neliko

„Mano močiutė, gimusi XIX amžiuje, sukilimą prisimindavo, bet sakydavo, kad sukilėliai norėjo sugrąžinti lenkmetį. Net ir mūsų garsiausi tarpukario istorikai dažniausiai tik taip vadino XVI–XVIII amžius, kai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė unijiniais ryšiais buvo susaistyta su Lenkijos Karalyste. Sukilimo dalyviai svajojo apie naują Abiejų Tautų Respubliką (ATR), nors po ATR Seimo 1788–1792 metų reformų, bajorams patvirtinus antrąją pasaulyje rašytinę „nepaprastai demokratišką“, anot dabartinių mūsų istorikų, ATR 1791 m. konstituciją, tada tas jungtinės valstybės pavadinimas jau labai retai vartotas. Ir dažniausiai ne teisės dokumentuose, kuriuose net Lietuvos vardo nebeliko. Tenka pripažinti, kad sukilėliai norėjo prikelti XVIII a. pabaigoje, prieš pat ATR padalijimus, įteisintą vieningą unitarinę Lenkijos valstybę su daugeliu nelenkiškų (lietuviškų, ukrainietiškų, baltarusiškų, latviškų) žemių“, – „Ūkininko patarėjui“ tvirtino Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos vyriausiasis mokslo darbuotojas dr. Gintautas Surgailis.

Kraujo ir žemės teisė

Tačiau, G. Surgailio teigimu, unijos laikais Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) požiūriai į gyventojų tautybę smarkiai skyrėsi.

„Lenkijoje galiojo kraujo teisė – lenkų tėvų vaikai taip pat lenkai. Lietuva laikėsi vadinamosios žemės teisės. Visi, gimę, augę, gyvenantys Lietuvoje, yra lietuviai, nesvarbu, kokia kalba šneka. Net ir tie sukilėliai, kurių pavardės skambėjo nelabai lietuviškai, atidavė gyvybes už Lietuvą. Tikiu, kad kada nors Lietuvos kariuomenės daliniai, mokymo centrai bus pavadinti ne tik Z. Sierakausko, K. Kalinausko, bet ir ankstesnių ginkluoto pasipriešinimo Rusijai vadų vardais: 1794 m. sukilėlių pajėgų generolo leitenanto Jokūbo Jasinskio, 1831 m. sukilimo herojės, grafaitės Emilijos Pliaterytės, kuri visuose laiškuose, dokumentuose pasirašinėjo „Emilia Platerówna“. Dabartiniais savo mąstysenos štampais neantspauduokime anų laikų, XIX amžiaus. Tada nekils jokių abejonių dėl 1863 m. sukilimo“, – siūlė G. Surgailis.

Draugiškos praeities dalybos

Karo istoriko G. Surgailio nuomone, ir pati Lietuva iš dalies kalta, kad kaimynai kartais nemaloniai mūsų ausims šneka apie LDK.

„Žiūriu Baltarusijos televiziją. Matau daug gerų istorinių, kultūrinių, pažintinių laidų. Tik vieną kartą išgirdau nedraugiškų samprotavimų. Atsiribojome nuo baltarusių, o paskui pykstame, kai jų istorikai ir politikai vadina Vilnių savo sostine. Manau, galime draugiškai pasidalyti su rytiniais kaimynais mūsų bendra istorija. Renkime abiejų šalių mokslininkų konferencijas, ginčykimės ir įveikime kai kurių baltarusių stereotipus, išsigalvojimus apie Lietuvą ir lietuvius“, – aiškino G. Surgailis.

Būtų pritapęs prie „aušrininkų“

Pasak Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Politologijos katedros prof. dr. Antano Kulakausko, ne visi sukilėliai buvo pamiršti net ir tarpukariu. Jeigu rusai nebūtų pakorę Kauno gubernijos sukilėlių vado, Paberžės parapijos (Kėdainių r.) kunigo Antano Mackevičiaus, jis lengvai būtų pritapęs prie vėliau taikiai rusų carui bandžiusių priešintis lietuvių inteligentų patriotų „aušrininkų“ Jono Basanavičiaus, Petro Vileišio, „varpininko“ Vinco Kudirkos. Juk jie visi siekė, kad lietuvių kalba gautų tokias pat teises kaip ir kitos kalbos, lietuviai nebūtų prievarta nutautinami (lenkinami, rusinami), jiems būtų leista laisvai apsispręsti, ko nori – atkurti savo valstybę ar priklausyti kokioms nors šalių sąjungoms.

Patriotai tilptų tramvajuje

„XIX a. viduryje Lietuvoje ne tiek jau daug buvo žmonių, kuriems rūpėjo lietuvybė – istorikas Simonas Daukantas, vyskupas Motiejus Valančius. Visi tautinio atgimimo ideologai būtų nesunkiai sutilpę viename arkliniame tramvajuje. O sukilėlių projektuojamoje naujoje nepriklausomoje Lenkijos ir Lietuvos federacijoje lenkams turėjo priklausyti lietuviška Užnemunė. Dauguma sukilėlių buvo jauni ir, išskyrus tai, kad padėjo galvas kaudamiesi su rusų kazokais arba pateko į nelaisvę, vėliau – į kartuves, nieko daugiau gyvenime nenuveikė“, – „Ūkininko patarėjui“ aiškino A. Kulakauskas.

Mojuodami kardais nieko nelaimėjo

Anot profesoriaus, numalšinto sukilimo pasekmės buvo baisios. Buvusios LDK teritorijoje žuvo maždaug 6 000 sukilėlių ir tik apie 400 rusų kareivių.

„Jėgos buvo nelygios. 12 500 sukilimo dalyvių iš Lietuvos nuvaryti į katorgą arba buvo ištremti. Vilniaus generalgubernatorius Michailas Muravjovas „Korikas“ sušaudė arba pakorė 129 sukilimo dalyvius. Pragmatiškai vertinant, sukilimas Lietuvai padarė daugiau žalos negu naudos. Latvijoje ir Estijoje jokio sukilimo nebuvo, rusams irgi priklausiusi Suomija autonomiją išsaugojo iki pat Rusijos imperijos žlugimo, suomiai gyveno vis geriau ir geriau, nepriklausomybę paskelbė anksčiau už lietuvius (1917 m.), estai ir latviai laisvę gavo maždaug tuo pat metu, kaip ir mes, tačiau palyginti lengvesnėmis sąlygomis“, – apibendrino profesorius A. Kulakauskas.

Kunigaikščiai, signatarai

Lietuvos kariuomenės mechanizuotųjų pėstininkų, dragūnų, jėgerių, husarų batalionai pavadinti visų svarbiausių ikikrikščioniškos ir ką tik apsikrikštijusios Lietuvos valdovų (karaliaus Mindaugo, didžiųjų kunigaikščių Vytauto, Gedimino, Butigeidžio, Vytenio, Algirdo, Kęstučio, didžiosios kunigaikštienės Birutės, kunigaikščių Vaidoto, Margirio) vardais. Atiduota pagarba tarpukario kariniams ir politiniams veikėjams (krašto apsaugos sistemai priklauso Brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos batalionas, Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnyba, Divizijos generolo Stasio Raštikio Lietuvos kariuomenės mokykla, Generolo Povilo Plechavičiaus karinis poligonas).

Tik du lenkmečio veikėjai

Neužmiršti ir pokario antisovietiniai partizanai (yra Juozo Lukšos mokymo centras, Juozo Vitkaus inžinerijos batalionas, Generolo Adolfo Ramanausko kovinio rengimo centras, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija). Iš Liublino unijos su Lenkija laikų prisiminti vien 1794 m. sukilimo veikėjas generolas Romualdas Giedraitis, Rukloje (Jonavos r.) dislokuoto artilerijos bataliono dvasinis globėjas, ir XVII a. didysis Lietuvos etmonas Jonušas Radvila. Toje pat Rukloje išsidėstęs mokomasis pulkas gavo jo vardą, nors talentingesniu karvedžiu laikomas šimtmečiu anksčiau gyvenęs, dar kiek silpniau prie Lenkijos prisiglaudusios Lietuvos didysis etmonas Konstantinas Ostrogiškis.

„Raudonasis“ lyderis

O 1863 m. sukilėlių pavardžių Lietuvos krašto apsaugos struktūrų pavadinimuose nėra. Pokario Lietuvos Biržų krašte kovėsi savarankiškos Dariaus ir Girėno apygardos partizanai. Daugumai jų žuvus, likusieji 1951 m. įkūrė Z. Sierakausko tėvūniją, bet netrukus ši laisvės kovotojų kontroliuojama teritorija pavadinta Pilėnų tėvūnija. Rusų kagėbistai ją sunaikino 1956 metais.

Maskva ypač išaukštino 1863 m. sukilimo vieną iš lyderių – K. Kalinauską. Per Antrąjį pasaulinį karą Rytų Lietuvoje siautėjo Baltarusijos miškuose slėptuves įsirengusi K. Kalinausko sovietų diversantų brigada. 1928 m. sovietų Baltarusijos kino studija sukūrė vaidybinį filmą „Kastusis Kalinouskis“. Minsko, Gardino, Svisločiaus gatvės, mokyklos pavadintos K. Kalinausko vardu.

Kitiems sukilėliams Maskva pašykštėjo dėmesio. 1978 m. Sovietų Sąjungoje išleistas kuklus meninis vokas su kunigo A. Mackevičiaus atvaizdu. Z. Sierakauskas labiausiai prisimenamas tik Lenkijoje. 1933 m. sausio 21 d. Lenkijos prezidentas Ignacy`is Mościckis po mirties apdovanojo Z. Sierakauską Nepriklausomybės kryžiumi su kardais. Varšuvos priemiestyje Prahoje prie šv. Florijono bažnyčios yra Z. Sierakowskio gatvė.

Sektini pavyzdžiai jaunimui

Dr. Stasys TUMĖNAS

Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos narys

Sukilėlių palaikų laidotuvės buvo nuostabi proga prisiminti labai reikšmingą Lietuvos istorijos puslapį. Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vienetams būtinai reikia suteikti sukilėlių vardus. Jie yra sektini pavyzdžiai mūsų jaunimui. Ceremonijoje Rasų kapinėse dalyvavo ir mūsų kariuomenės vadas generolas leitenantas Valdemaras Rupšys. Tikiuosi, jis pakalbės apie tai su Prezidentu Gitanu Nausėda. 1863 m. sukilimo negalima pamiršti. Man labai nepatinka dažnėjantys bandymai nuvainikuoti mūsų didžiavyrius. Atlanto nugalėtojai Steponas Darius ir Stasys Girėnas kaltinami, kad 1933 m. neva nelegaliai skrido į Lietuvą, juos reikėjo teisti, nes lakūnai esą pažeidė JAV įstatymus: federalinės oro teisės aktus, komercinių skrydžių taisykles. Tai jau visiškas kaltintojų moralinis dugnas.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS

Rekomenduojami video