Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Apie smulkmenas žiemos

„Tos baltos snaigės – smulkmenos žiemos, Kuri mums greitai nusibos...“

Įsi­mi­niau ei­lė­raš­čio ei­lu­tes, bet už­mir­šau, ko­kia­me li­te­ra­tū­ri­nia­me va­ka­re jas gir­dė­jau, kas šių ei­lių au­to­rius.

– Žmo­gus ne­ga­li pri­si­min­ti vi­sų smul­kme­nų, – ban­dė pa­tei­sin­ti ma­no at­min­ties pro­per­šas ko­le­ga žur­na­lis­tas. – Jei lai­ku ne­už­si­ra­šai, tai gal­vok, kad pra­puo­lė. Ir ši­taip pra­puo­la daug svar­bių ryt­die­nai da­ly­kų, ku­rių jau ne­be­su­grą­žin­si.

Va­di­na­si, žur­na­lis­tų blok­no­tai – tai ma­žiau svar­bių ir la­bai svar­bių ap­ra­šy­tų da­ly­kų klo­dai, ku­riuos ko­le­gos tu­rė­tų kruopš­čiai sau­go­ti ir per­duo­ti jau­nie­siems, o gal net ir sa­vo vai­kams.

Žie­mos smul­kme­nų lauk­da­vo­me vė­ly­vą ru­de­nį ne­kan­triai, nes įky­rė­da­vo ru­dens dar­ga­nos ir ap­te­mę lau­kai. Pa­šal­da­vo, pra­dė­da­vo če­žė­ti nuo me­džių nu­kri­tę la­pai, o pas­kui iš dan­gaus im­da­vo leis­tis į že­mę bal­tos snai­gės. Jos ap­klo­da­vo vi­są že­mę. Ir eg­lės iki pir­mų­jų stip­rių vė­jų tap­da­vo bal­tos.

Iki pa­va­sa­rio snie­go ap­klo­tas pa­sto­rė­da­vo, už­deng­da­vo ir ke­lią ro­gėms, ku­rios slys­da­vo ke­liu leng­vai, tar­si pats ke­lias jas neš­tų. Tai­gi žie­mos smul­kme­nos del­ne – vie­na, o kai jų pri­klo­ta daug – vi­sai ki­tas daik­tas.

Ir pa­va­sa­rį pa­ma­ty­da­vo­me, kas iš tų smul­kme­nų pa­si­da­ro. Ko­kie po­lai­džio van­de­nų upe­liai čiur­le­na, nu­šniokš­čia į upes ir eže­rus.

Ma­no kai­mo žmo­gus Svi­lys upė­je pa­gau­tas ly­de­kas ir stam­bius ūso­rius bei ša­pa­lus va­din­da­vo žu­vi­mis. O kuo­jas va­din­da­vo smul­kme­no­mis. Ta­čiau tin­ka­mai iš­kep­tos smul­kme­nos jam bū­da­vo la­bai ska­nios.

Ei­gu­lys Aniūkš­tis mėg­da­vo vi­so­kius dar­bus miš­ke, bet sa­ky­da­vo, jog ta­da, kai dirb­ti truk­do dau­gy­bė pras­tų smul­kme­nų, jos daž­niau­siai ap­ka­ko­ja ir vi­sus dar­bus bei pa­stan­gas. Tos pras­tos smul­kme­nos anuo­me­tės val­džios nu­ta­ri­muo­se bu­vo va­di­na­mos „vi­sa ei­le trū­ku­mų“, ku­riuos rei­kia iš­gy­ven­din­ti.

At­ro­do, kad iš­gy­ven­din­ti tuos pa­čius ar pa­na­šius trū­ku­mus ke­le­tą de­šimt­me­čių ne­si­se­ka ir da­bar­ti­nėms, vie­na ir ki­tą kei­čian­čioms val­džioms. O kaip jas iš­gy­ven­din­ti, jei­gu ne­įma­no­ma įgy­ven­din­ti pa­grin­di­nių da­ly­kų? Be­lie­ka tik ko­vo­ti ir ko­vo­ti.

Be­lauk­da­mas ei­lė­je li­go­ni­nės re­gist­ra­tū­ro­je iš­gir­dau lau­kian­čių­jų po­kal­bį.

– Bū­da­vo, nu­ei­ni į po­li­kli­ni­ką, tai ten vie­no­je vie­to­je vi­si dak­ta­rai bū­da­vo. Pa­ė­mė, iš­dras­kė, iš­mė­tė, pa­tys ne­ži­no, ką pa­da­rė. Da­bar laks­tyk, žmo­gau, tai į vie­ną, tai į ki­tą pu­sę. Ma­tyt, nu­ko­pi­ja­vo už­sie­nio tvar­ką, bet ji tur­tin­giems, o ne uba­gų vals­ty­bei.

Da­bar dak­ta­rų ir val­di­nin­kų tvar­ka, ko­kia jiems pa­to­ges­nė ir dau­giau pi­ni­gų duo­da.

– Ge­rai sa­kai, bet tos pa­grin­di­nės tvar­kos stin­ga. Pa­si­žiū­rėk, kiek gud­ru­čių be ei­lės įlen­da, ko­kiais ap­kaus­ty­tais ba­tais po ko­ri­do­rius laks­to gra­žuo­lės dak­ta­rės ir se­se­lės – net sie­nos dre­ba. Pa­klau­syk, kaip pa­tys me­di­kai, o ne li­go­niai tran­ko pa­la­tų, ka­bi­ne­tų du­ris – bai­su, kad lu­bos ne­pra­dė­tų by­rė­ti. Ko­kio­se li­go­ni­nė­se bu­vau – vi­sur to­kia tvar­ke­lė. Ži­nai, bro­li, ūki­nin­kai sa­vo kar­vi­džių du­rų taip ne­tran­ko, nes bi­jo, kad mel­žia­mos kar­vės ga­li už­trūk­ti, pie­no ne­duo­ti. O čia tai su li­go­niais ši­taip... Li­go­ni­nių, po­li­kli­ni­kų va­dai, ma­tyt, ap­kiau­tę sa­vo ka­bi­ne­tuo­se sė­di.

Ne­tru­kau įsi­ti­kin­ti, jog žmo­nės gry­ną tei­sy­bę iš­sa­kė. Vie­na jau­na dak­ta­rė taip tren­kė už­da­ro­mas ka­bi­ne­to du­ris, jog ne­ty­čia vos ne­nu­šo­kau nuo kė­dės. Pro ša­lį su il­ga­kul­niais pra­žings­nia­vu­si me­di­kė pri­mi­nė ka­riuo­me­nę, kaus­ty­tais ba­tais žy­gia­vu­sius vo­kie­čių ka­rius.

Kai dar vie­na su bal­tu cha­la­tu ir iš­si­tar­šiu­siais, ne­pri­deng­tais plau­kais me­di­kė tėš­kė du­ris su tik­ru pa­si­gar­džia­vi­mu, ne­iš­ken­čiau ir gar­siai pa­klau­siau:

– Ar ne­ga­lė­jo­te dar stip­riau?

Nie­kas ne­pri­ta­rė, lau­kian­tie­ji re­gist­ra­ci­jos nu­len­kė gal­vas ir žiū­rė­jo į grin­dis.

Ta­da su­pra­tau: ne mū­sų kraš­te grei­tai nu­tirp­ti smul­kme­noms žie­mos.

 

Petras Naraškevičius

Rekomenduojami video