Sa­vait­ga­lį dau­ge­lis sės prie Kū­čių sta­lo – mė­gau­sis ma­mų ir mo­čiu­čių pa­ruoš­tais val­giais. Gre­ta spin­dės pa­puoš­ta eg­lu­tė, po ja pui­kuo­sis do­va­nos. Par­duo­tu­vių vit­ri­nos jau ge­rą mė­ne­sį vi­lio­ja žvil­gan­čio­mis re­kla­mo­mis, pa­ta­rian­čio­mis ką pirk­ti šven­tėms. Nuo jų ne­at­si­lie­ka laik­raš­čiai, te­le­vi­zi­ja, in­ter­ne­tas. Kaip bu­vo tar­pu­ka­rio Lie­tu­vo­je? Vis­kas vy­ko pa­na­šiai tik prie dau­ge­lio da­ly­kų rei­kė­jo ne­sku­bant pri­pras­ti.

Re­kla­ma at­sliū­ki­na ne­ti­kė­tai ir ne­lauk­tai

Kal­bant apie re­kla­mą ga­li­ma ban­dy­ti už­čiuop­ti lie­tu­viš­kos re­kla­mos iš­ta­kas. Pra­ėju­sio am­žiaus pa­bai­go­je iš­leis­ta „Žur­na­lis­ti­kos en­cik­lo­pe­di­ja“ nu­ro­do, jog Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­ko­je leis­ta­me laik­raš­ty­je „Mer­ku­ri­jus“ bu­vo skel­bia­mi pra­ne­ši­mai apie įvai­rias pre­kes. Kal­bi­nin­kė pro­fe­so­rė Re­gi­na Ko­že­niaus­kie­nė pa­ta­rė pa­gal­vo­ti apie tai, jog Mar­ty­no Maž­vy­do „Ka­te­kiz­mo“ (iš­leis­to 1547 m.) pra­kal­ba – sa­vo­tiš­ka re­kla­ma: „Bra­lei se­se­ris im­kiet ma­ni ir skai­ty­kiet“. Laik­raš­čio „Auš­ra“ (1883 m.) pir­ma­me nu­me­ry­je bu­vo nu­ro­dy­ti skel­bi­mų įkai­niai. Tai ne­reiš­kė, jog XIX am­žiaus lie­tu­viš­ka spau­da mir­gė­jo re­kla­mo­mis. Ca­ri­nės prie­spau­dos me­tais lie­tu­viš­ka spau­da bu­vo už­draus­ta, si­tu­a­ci­ja pa­si­kei­tė 1904 me­tais at­šau­kus drau­di­mą. Kaip nu­ro­do lie­tu­viš­ką re­kla­mą ty­ri­nė­ju­si Gied­rė Pol­kai­tė, tai bu­vo tik­ras lū­žis: „Auš­ro­je“ 1883 m. pa­si­ro­dė iš vi­so 8 re­kla­mos, „Var­pe“ 1889 m. – 13, „Ūki­nin­ke“ 1890 m. – 13, „Tė­vy­nės sar­ge“ 1896 m. – 6, o „Vil­niaus ži­nių“ vien 1904 m. pir­ma­ja­me nu­me­ry­je bu­vo 12 re­kla­mi­nių skel­bi­mų.“

Lai­kui bė­gant dau­gė­jo laik­raš­čių, dau­gė­jo ir re­kla­mų. Ne­tru­kus pra­dė­jo kur­tis ir re­kla­mos agen­tū­ros, su­lau­ku­sios ne­ma­žai kri­ti­kos. Ta­čiau ne­pai­sant įvai­rių iš­ve­džio­ji­mų kas­met at­ei­da­vo gruo­džio mė­ne­sis, o su juo – ir Ka­lė­dos. Laik­raš­čiuo­se bu­vo jun­ta­mas re­kla­mų pa­gau­sė­ji­mas. Vi­si ban­dė įpirš­ti sa­vo pre­kes ir vi­sos jos la­bai ti­ko bū­tent Ka­lė­doms. Spau­do­je, skir­to­je kai­mui, bu­vo re­kla­muo­ja­ma ūky­je prak­tiš­ki da­ly­kai: siu­vi­mo ma­ši­nos, ūkio pa­dar­gai, trą­šos, re­ko­men­duo­ja­ma sa­ve pa­le­pin­ti sal­dai­niais. Mies­tie­tiš­kos spau­dos re­kla­mo­se mir­gė­jo gė­ri­mai, mais­to pro­duk­tai, bui­ti­nė elek­tros tech­ni­ka („elek­tri­niai dul­kiat­rau­kiai“, elek­tri­nės vi­ryk­lės, ly­gin­tu­vai ir pa­na­šiai), ku­ri tiems lai­kams bu­vo di­džios pra­ban­gos da­ly­kas. Ne tik bran­giai kai­na­vu­si, ta­čiau šiems prie­tai­sams rei­kė­jo elek­tros ener­gi­jos, o Lie­tu­vo­je tuo me­tu ja nau­do­jo­si iki 20 pro­cen­tų vi­sų gy­ven­to­jų.

Ne itin lin­kęs mąs­ty­ti pi­lie­tis ar pa­de­be­siais la­kio­jan­ti da­mu­tė, nu­si­pir­kę šven­ti­niu lai­ko­tar­piu laik­raš­tį, re­kla­mo­se gau­da­vo vi­są in­struk­ci­ją, kaip de­ra­mai pa­si­ruoš­ti Ka­lė­doms: ko­kiu mui­lu praus­tis, kuo skus­tis, ko­kia dan­tų pas­ta dan­tis va­ly­tis, kad šie „spin­dė­tų lyg žem­čiū­gai“, ko­kiu kre­mu žan­dus tep­ti, ko­kią ir kur šu­kuo­se­ną su­si­rai­ty­ti, kuo ap­si­reng­ti ir ap­siau­ti, ko­kias do­va­nas pirk­ti, ko­kias vai­šes ant sta­lo dė­ti, ko­kiais sal­dai­niais eg­lu­tę pa­puoš­ti, ko­kias ci­ga­re­tes rū­ky­ti, ko­kiu au­to­mo­bi­liu va­ži­nė­ti ir vi­sas šias aki­mir­kas ko­kiu fo­to­apa­ra­tu įam­žin­ti. Jei po vi­so ši­to dar liks pi­ni­gė­lių – ko­kia­me ban­ke juos pa­lik­ti.

Do­va­nos

Nuo ka­da Lie­tu­vo­je (ne dva­ruo­se, o pla­čio­jo­je vi­suo­me­nė­je) at­si­ra­do tra­di­ci­ja per Ka­lė­das keis­tis do­va­no­mis? Juo­zas Ku­dir­ka kny­go­je „Lie­tu­viš­kos Kū­čios ir Ka­lė­dos“ (iš­leis­to­je 1993 m.) nu­ro­do, jog ši tra­di­ci­ja iš­po­pu­lia­rė­jo XX am­žiaus ket­vir­ta­me de­šimt­me­ty­je. Ta­čiau jo pa­svars­ty­mus ko­re­guo­ja dien­raš­tis „Lie­tu­va“ 1925 m. ra­šęs, jog at­si­ra­do pa­pro­tys my­li­mą žmo­gų pa­svei­kin­ti šio­kia to­kia do­va­nė­le. Mies­te grei­čiau pa­pli­to ši tra­di­ci­ja, lai­kui bė­gant kai­mas pri­si­tai­kė prie šios nau­jo­vės. Laik­raš­ty­je už­si­min­ta, jog Ka­lė­dos pra­ran­da sa­vo dva­sin­gu­mą, tam­pa pa­si­links­mi­ni­mų ir ma­te­ria­li­nių ver­ty­bių šven­te. Jei­gu pra­ku­tę val­di­nin­kai no­rė­jo ra­my­bės, jau­ku­mo, o ne triukš­min­gų šven­ti­nių puo­tų – vyk­da­vo į kai­mą pas gi­mi­nai­čius, tė­viš­kėn. No­rė­da­mi pa­ro­dy­ti sa­vo pui­kų gy­ve­ni­mą mies­te, glė­biais tem­pė do­va­nas kai­man. Žmo­nos pri­kep­da­vo vi­so­kių py­ra­gai­čių ir tor­tų, ku­riuos ga­min­ti bu­vo iš­mo­ku­sios ku­li­na­ri­jos kur­suo­se. Pri­vir­da­vo krup­ni­ko, pri­ruoš­da­vo ant­pi­lų. Kai­muo­se la­biau­siai pa­tik­da­vo gė­ri­mai, sma­giai „mu­šę“ gal­von, į tor­tus su mar­gas­pal­viais glais­tais žiū­rė­da­vo kiek įta­riai, bet iš man­da­gu­mo gir­da­vo. Dar pri­pirk­da­vo vi­so­kių „cac­kų“, ku­rios kai­me bu­vo ne­nau­din­gos ir nie­kas ne­ži­no­jo, kur jas pa­nau­do­ti. Tad 1937 m. „Lie­tu­vos ai­das“ pa­ta­rė: „Ka­lė­di­nės do­va­nas sa­vo ar­ti­mie­siems kai­me pa­ren­kant rei­kia daug jaut­ru­mo, iš­ma­nu­mo ir nuo­vo­kos, ko­kia do­va­na ga­li bū­ti nau­din­giau­sia ir il­giau­siai džiu­gin­ti ap­do­va­no­to­jo šir­dį. Mū­sų kai­mo kul­tū­ra spar­čiai ky­la ir jis jau to­li gra­žu ne­bė­ra toks, ko­kį mes pa­li­ko­me prieš 15–20 me­tų. Ki­ti sko­niai, ki­ti rei­ka­la­vi­mai, ki­ti nu­si­ma­ny­mai. Dėl­to daž­niau­siai ir at­si­ran­da tas va­di­na­ma­sis grio­vys tarp kai­mo ir mies­to, kad mes iš­ėjo­me iš vie­no­kio kai­mo ir ma­no­me, kad jis toks te­bė­ra. Tuo tar­pu kai­mas yra smar­kiai pa­ū­gė­jęs ir tai, kuo ki­ta­dos mes ga­lė­da­vo­me sa­vo ar­ti­muo­sius kai­me džiu­gin­ti, ne­be­te­ko pir­mykš­tės ver­tės. Ir kai­me iš­ki­lo nau­jos ver­ty­bės, tik kar­tais mes jų ne­su­vo­kia­me.

Kul­tū­ra kai­me yra to­li pa­žen­gu­si ir kai­mas jau ne cac­kių, o kul­tū­ri­nių ver­ty­bių rei­ka­lau­ja. Ge­ro krup­ni­ko bon­ką ar ga­ta­vą, Kau­no krau­tu­vė­je ne­bran­giai pirk­tą suk­ne­lę mū­sų se­sės ir bro­liai pa­girs, bet ir pa­ma­nys: „Na, tas ge­rai, bet pa­tys bū­tu­me ge­riau pa­si­ga­mi­nę ar pir­kę.“

Ti­kė­ki­te, ge­riau nu­džiugs ar­ti­mie­ji Ka­lė­doms do­va­nų ga­vę ge­rą laik­raš­tį, dien­raš­tį me­tams ar pus­me­čiui, ke­le­tą ge­rų kny­gų.“

Be­je, 1939 m. „Lie­tu­vos ži­nių“ duo­me­ni­mis, kau­nie­čių šei­ma Ka­lė­dų sta­lui ir do­va­noms skir­da­vo 100–500 li­tų. Tur­tin­giems tai bu­vo pra­mo­ga, o var­gin­giau gy­ve­nan­tiems – sva­jo­nių su­ma.

Val­giai

Mies­to par­duo­tu­vės, li­kus po­rai sa­vai­čių iki Ka­lė­dų, pa­jus­da­vo prieš­šven­ti­nį pir­kė­jų ant­plū­dį: pir­ko mū­sų kraš­tams ne­įpras­tus mais­to pro­duk­tus, gė­ri­mus, už­sie­ni­nius dra­bu­žius, o jei tų ne­įpir­ko – tai bent po­rą met­rų me­džia­gos, kad ga­lė­tų ką praš­mat­nes­nio pa­si­siū­ti. Tai ste­bint ra­gin­ta grįž­ti prie tra­di­ci­jų ir ne­per­krau­tų įman­triais val­giais sta­lų. Bu­vo sa­ko­ma, jog „kai­mas duo­da tai, ko rei­kia Ka­lė­dų šven­tėms“ – tra­di­ci­nių pro­duk­tų tra­di­ci­niams kuk­liems val­giams. Tad ne į krau­tu­ves vi­si tu­ri lėk­ti, o į to­mis die­no­mis vyks­tan­čius tur­gus, ku­riuo­se ūki­nin­kai mies­čio­nis ap­rū­pin­da­vo švie­žiais pro­duk­tais. Prieš šven­tes gre­ta įpras­tų mais­to pro­duk­tų ri­kiuo­da­vo­si aguo­nos, džio­vin­ti gry­bai, span­guo­lės, šie­no kuokš­tas, ku­ris bu­vo ne­at­sie­ja­mas nuo Kū­čių sta­lo. Šei­mi­nin­kės jį pa­žer­da­vo ant sta­lo, tuo­met deng­da­vo stal­tie­se, o po va­ka­rie­nės vi­si trauk­da­vo po šiau­dą, ku­ris tu­rė­jo nu­sa­ky­ti gy­ve­ni­mo truk­mę: il­gas šiau­das reiš­kė il­gą gy­ve­ni­mą, trum­pas – trum­pą. Ne vie­nas val­di­nin­kas dar prieš va­ka­rie­nę, nie­kam ne­ma­tant, po stal­tie­se tam­py­da­vo šiau­dus ir grūs­da­vo at­gal, kad at­ėjus rei­kia­mam mo­men­tui sil­kiuo­ta ran­ka iš­trauk­tų kuo il­ges­nį.

Mies­tie­čių vieš­na­gės kai­me sėk­mė taip pat pri­klau­sė nuo vir­tu­vė rei­ka­lų. Mies­čion­ka, pri­sis­kai­čiu­si įman­trių re­cep­tų, pra­dė­da­vo eks­pe­ri­men­tuo­ti. Ir ne­bū­ti­nai sėk­min­gai. Jei­gu su ma­lo­nu­mu bu­vo ska­nau­ja­ma „Čirš­kin­ta žu­vis“, tai iš­gir­dęs, jog bus „Sil­kių ri­ti­nė­liai“ ne vie­nas kai­mie­tis, iš­klau­sęs re­cep­tą, pra­dė­da­vo gai­lė­ti pro­duk­tų: „Agur­ką ir kiau­ši­nį smul­kiai su­ka­po­ja­me ir iš­dės­to­me ant sil­kių skil­te­lių, ku­rias po to su­su­ka­me, šva­riu ši­pu­lė­liu su­se­ga­me, mil­tais ap­vo­lio­ja­me, pa­da­žo­me į iš­plak­tą kiau­ši­nį, api­bars­to­me džiū­vė­siais ir ke­pa­me alie­ju­je ar ki­to­kiuo­se rie­ba­luo­se. Val­go­ma su rau­gin­tais ko­pūs­tais ir ki­to­kio­mis sa­lo­to­mis.“ Pa­ra­ga­vę šnibž­dė­da­vo­si, jog sil­kė ska­niau­sia su vir­to­mis bul­vė­mis ir svo­gū­nais. Jei Ka­lė­dų die­ną vieš­nia pa­reikš­da­vo, jog kimš ko­pūs­to gal­vą mė­sa ir keps kros­ny­je, o pa­da­žui ga­mins ma­jo­ne­zą – jai bu­vo siū­lo­ma tie­siog pail­sė­ti ir ne­bė­gio­ti ap­link suo­di­nus puo­dus. Pa­si­bai­gus šven­tėms ir šei­mi­nin­kai, ir sve­čiai leng­viau at­si­kvėp­da­vo: vie­ni grįž­da­vo į mies­tą prie sa­vų įman­try­bių, ki­ti – to­liau ra­miai gy­ve­no be kep­tų sil­kių.

Ka­lė­dų eg­lu­tė už­draus­ta!

Šven­ti­nes eg­lu­tes Lie­tu­vo­je, anot J.Ku­dir­kos, ėmė reng­ti kai ku­rio­se ru­siš­ko­se mo­kyk­lo­se, taip ti­kin­tis su­sil­pnin­ti slap­tų lie­tu­viš­kų mo­kyk­lų vaid­me­nį ir tap­ti pa­trauk­les­nė­mis. Lie­tu­vo­je ka­lė­di­nės eg­lu­tės iš­po­pu­lia­rė­jo XX am­žiaus tre­čia­me de­šimt­me­ty­je. Mies­tuo­se jos grei­tai ta­po sa­vo­mis, kai­muo­se į jas vis dar šnai­ruo­ta. Kai ga­liau­siai bu­vo ap­si­pras­ta su Ka­lė­dų eg­lu­tės puo­ši­mo tra­di­ci­ja, 1939–ai­siais, pra­si­dė­jus Ant­ra­jam pa­sau­li­niam ka­rui, ji bu­vo už­draus­ta. 1939 m. gruo­džio 8 die­nos laik­raš­čiuo­se mir­gė­jo pra­ne­ši­mai, kad „va­kar fi­nan­sų mi­nist­ras, pa­si­rė­męs ne­pa­pras­tuo­ju me­tu tau­tos ūkiui tvar­ky­ti įsta­ty­mu, Ka­lė­dų eg­lu­čių ga­mi­ni­mą ir par­da­vi­mą už­drau­dė.“

Drau­di­mas mo­ty­vuo­tas tuo, jog vals­ty­bi­niuo­se miš­kuo­se kas­met yra iš­ker­ta­ma per daug gra­žių eg­lu­čių Ka­lė­doms, o ir puoš­ti eg­lu­tę mums sve­ti­ma tra­di­ci­ja. Dis­ku­si­jos vy­ko ne vie­ne­rius me­tus. Pri­si­dis­ku­ta­vus vi­są gruo­džio mė­ne­sį, šie gin­čai pa­si­mirš­da­vo iki ki­to gruo­džio, o štai čia – ėmė ir už­drau­dė. Vi­suo­me­nė­je ki­lo ne­pa­si­ten­ki­ni­mas, pliūp­te­lė­jęs laik­raš­čių pus­la­piuo­se. Bu­vo ir šio įsta­ty­mo ša­li­nin­kų. Pa­si­pik­ti­nu­sie­ji pir­miau­sia pa­brė­žė, jog liks nu­skriaus­ti vai­kai. Šiuos ar­gu­men­tus ėmė­si at­rem­ti kai­mas: „At­si­me­nu, kai mū­sų kai­mo pra­džios mo­kyk­lo­je pir­mą kar­tą mo­ky­to­ja pa­sta­tė Ka­lė­dų eg­lu­tę. Ap­kars­tė ka­žin­ko­kiais dzin­gu­liu­kais. Su­kvie­tė vai­kus ir su­au­gu­sius. Vai­kams lie­pė de­kla­muo­ti. Jie la­bai gė­di­jo­si, ver­kė, slaps­tė­si. O vy­rai nie­kaip ne­ga­lė­jo su­pras­ti, kam ta pa­ne­lė mo­ky­to­ja at­vil­ko eg­lu­tę ir ką ji ga­lė­tų reikš­ti. Nors pa­pras­tai kai­mas mėgs­ta sek­ti mies­to ma­das, bet eg­lu­tės dar ir šian­dien dar ne­pa­si­sa­vi­no.“

Mies­tas pa­brė­žė, jog vals­ty­bė eg­lu­čių ne­do­va­no­ja, o jas rei­kia pirk­ti – va­di­na­si, yra ir vals­ty­bei nau­dos. Pa­si­tu­rin­čių tė­vų vai­kai gaus na­muo­se eg­lu­tę iš pri­va­čių miš­kų ir ga­lės džiaug­tis kaip ir per kiek­vie­nas Ka­lė­das. Bus nu­skriaus­ti ma­žiau pa­si­tu­rin­čių ir var­gin­gų šei­mų vai­kai, ku­rie ka­žin ar su­pras, kuo nu­si­kal­to, kad li­ko be šven­tės. Ar­gi vai­kai kal­ti, kad jų tė­vai var­gin­gai gy­ve­na. Ga­liau­siai tėkš­tas ir pas­ku­ti­nis ko­zi­ris – jei­gu drau­džia Ka­lė­dų eg­lu­tes, te­už­drau­džia per Sek­mi­nes kirs­ti jau­nus ber­že­lius. Taip mies­tas nu­ta­rė at­ker­šy­ti kai­mui už ne­pa­lai­ky­mą dėl ka­lė­di­nių eg­lu­čių. Sek­mi­nės bu­vo la­biau šven­čia­mos kai­muo­se nei mies­tuo­se. Jei­gu iš mies­to at­ima eg­lu­tes – tuo­met te­gu iš kai­mo at­ima ber­že­lius.

Il­gą lai­ką ofi­cia­lūs val­di­nin­kai ty­lė­jo ir ste­bė­jo bar­nius. Ta­čiau il­gai­niui su­pra­to, kad nie­kaip ne­pa­vyks iš­si­suk­ti, ne­ga­li­ma taip im­ti ir at­im­ti iš vai­kų ka­lė­di­nės šven­tės su eg­lu­te: „Miš­kų de­par­ta­men­tas, no­rė­da­mas mies­tų vai­kams su­teik­ti ma­lo­nu­mo, leis nau­do­ti „eg­lu­tei“ stam­bias eg­lių ša­kas, ku­rios, įsmeig­tos į ati­tin­ka­mą me­di­nį kel­mą, vi­siš­kai ge­rai ga­lės eg­lu­tę pa­do­va­no­ti.“ Bu­vo per­spė­ta, kad tie, ku­rie ban­dys eg­lu­tes kirs­ti ir vė­liau par­da­vi­nė­ti, vi­su griež­tu­mu po­li­ci­jos ir miš­kų ad­mi­nist­ra­ci­jos bus gau­do­mi ir bau­džia­mi. Ti­kė­ta­si, jog vi­si ge­ros va­lios žmo­nės ne tik pa­tys ne­pirks Ka­lė­dų eg­lu­čių, bet, pa­ste­bė­ję jas kon­tra­ban­da par­duo­dant, pra­neš po­li­ci­jai. Ga­liau­siai pa­ti­kin­ta, kad ki­tais me­tais bus iš anks­to su­tar­ta bent su ke­lio­mis lab­da­rin­go­mis drau­gi­jo­mis, ku­rioms iš eg­li­ša­kių ga­mins par­da­vi­mui eg­lu­tes.

Kol lai­ki­no­jo­je sos­ti­nė­je vy­ko žo­džių ir raš­tų peš­ty­nės, pro­vin­ci­jos mies­tuo­se ir mies­te­liuo­se slap­čia ir daug bran­giau nei anks­tes­niais me­tais bu­vo par­da­vi­nė­ja­mos eg­lu­tės.

_________________________________________

„Drau­ge su eg­lu­tė­mis smar­kiai nu­ken­tės ir Ka­lė­dų se­ne­liai, ku­riuos įvei­sė mū­sų šei­mo­se įvai­rūs ger­ma­niš­kų vai­kų kny­ge­lių ver­ti­mai, Pri­ba­čio lei­di­niai. O po to su­ska­to ir mū­sų ka­lė­di­niai ra­šy­to­jai. Ir, rei­kia pa­sa­ky­ti, ga­na ne­dė­kin­gas dar­bas. Pa­pras­tai, mū­sų ra­šy­to­jas, at­si­sė­dęs prie po­pie­riaus la­po, nu­si­ke­lia į sa­vo jau­nas die­nas ir ten, mo­ti­nos pa­sa­ko­se se­mia­si įkvė­pi­mo. Ir kaip tu­ri nu­steb­ti, ka­da to­se pa­sa­ko­se ir vai­kys­tės at­si­mi­ni­muo­se nič­nie­ko ne­ran­da apie ap­šerkš­ni­ju­sį Ka­lė­dų se­ne­lį.“

Iš­trau­ka iš 1939 me­tų gruo­džio 9 die­nos „Lie­tu­vos ai­do“.