Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Apie Biržų savivaldos gimimą ir miestiečių paslaptis

Biržų krašto muziejuje „Sėla" atidaryta paroda „Slaptasis Biržų miesto archyvas", skirta Magdeburgo teisių Biržų miestui suteikimo 430-osioms metinėms. Joje pirmą kartą eksponuojami slaptojo Biržų miesto archyvo dokParodos pristatymas buvo surengtas muziejaus antrojo aukšto fojė, pati ekspozicija yra kunigaikščių Radvilų salėje.

Muziejaus „Sėla" direktoriaus pavaduotoja Edita Lansbergienė renginio dalyvius pasveikino su Biržų miesto gimtadieniu. Kovo 9 dieną sukanka 430 metų, kaip Biržams suteikta pirmoji Magdeburgo privilegija, Biržai tapo miestu, lygiaverčiu kitiems to meto Europos miestams.

Sveikindamas renginio dalyvius savivaldybės meras Valdemaras Valkiūnas kvietė puoselėti savo miestą, nepamiršti, kad Biržai stiprūs ne savo dydžiu, o žmonių tvirtybe. Meras ragino biržiečius neprarasti pasitikėjimo ir orumo, nepamiršti savo šaknų bei didžiuotis jomis.

Vicemerė Irutė Varzienė kalbėjo apie asmeninių ir miesto tapatybės ženklų paiešką, Biržų istoriją lėmusią Radvilų giminės istoriją, apie šių didikų asmeniškumą, santykį su mūsų miestu. E. Lansbergienė pabrėžė, kad kalbėdami apie miesto gimimą, neturėtume pamiršti ir miestiečių luomo.

Nors tai buvo ir žemesnis luomas, tačiau jie jautė pareigą ir atsakomybę už savo miestą. Todėl turime ir materialų šios veiklos rezultatą - slaptąjį miestiečių archyvą, saugotą ir keliavusį per šimtmečius iki mūsų dienų.

Pirmos viešos žinios apie archyvą

Anot E. Lansbergienės, žinia apie slaptojo miesto archyvo egzistavimą plačiau viešumoje pasklido tuomet, kai profesorius Jonas Yčas 1930 metais ėmė rinkti medžiagą knygai „Biržai. Tvirtovė, miestas ir kunigaikštystė. Istorijos eskizas". Tada profesorius išgirdo apie esantį slaptąjį miesto archyvą, tačiau surasti jį saugančius žmones ir susipažinti su dokumentais pasirodė ne taip paprasta Kaip vėliau knygoje rašė J. Yčas, „... tas senasis viduramžių bir­žie­čių mies­te­lė­nų luo­mas nė­ra su­si­jęs su da­bar­ti­ne vi­suo­me­ne ir su­da­ro kaip se­no­vės pa­lai­ką, ku­ris tu­ri, be abe­jo, slap­tą vy­res­ny­bę ir or­ga­ni­za­ci­ją, tvar­ko luo­mo re­gist­ra­ci­ją ir slap­tai pa­lai­ko kaip sa­vo nuo­sa­vy­bę ar­chy­vą, ne­leis­da­mi jo vie­šu­mon."

Profesoriui, Biržuose žinomam žmogui, tarpininkaujant burmistrui Povilui Klybui bei uošviams Neimanams, pavyko susitikti su miestiečių įgaliotiniu Henriku Steponavičiumi. Pastarasis pasakė, jog esąs ilgametis archyvo saugotojas ir priklauso vienuolikai iš­rink­tų mies­tiečių luo­mo na­rių ko­mi­si­jai. Jis J. Yčui atnešė keliolika svarbiausių dokumentų ir leido su jais susipažinti keletą dienų. Vėliau H. Steponavičius dokumentus atsiėmė.

Yčas minėtoje knygoje matytus dokumentus aprašė, juos ir kai kuriuos jų antspaudus nufotografavo. Taip į plačiąją visuomenę buvo pasiųsta žinia apie biržiečių slaptąjį archyvą.

Nors profesorius vylėsi ir rašė, kad „rei­kia ti­kė­tis, mū­sų Lie­tu­vai su­stip­rė­jus ir ne­beg­re­siant len­kų se­no­vės ir len­kų uni­jos pa­vo­jui, pa­tys Bir­žų mies­te­lė­nai, gal ir be vals­ty­bės prie­var­tos, su­si­pras ir sa­vo taip uo­liai iki šiol iš­sau­go­tus do­ku­men­tus pa­ves bur­mist­rui ir sa­vo tei­sė­tai sa­vi­val­dy­bei ar­ba Bir­žų ne­blo­gai tvar­ko­mam mu­zie­jui", tačiau archyvas vėl ilgesniam laikui dingo iš visuomenės akiračio.

Atslinko okupacijos, karas bei pokaris ir tik 1960 metais dalį archyvo H. Steponavičius perdavė bu­vu­siam tei­si­nin­kui, spaudos darbuotojui, Si­bi­ro la­ge­rių ka­li­niui Juo­zui Žag­ra­ka­liui, kuris buvo vedęs Pauliną Aukštikalnytę iš senos miestiečių Aukštikalnių giminės.

1965 metais H. Steponavičius muziejui perdavė medinę, kitados buvusią oda aptrauktą dėžę, kurioje, jo teigimu, buvo saugomi svarbūs miestiečių dokumentai. Tačiau dokumentų gauti tą kartą nepavyko.

Žagrakalys turėtą archyvo dalį 1973 metais perdavė dabartiniam Lie­tu­vos na­cio­na­li­niam mu­zie­jui. Likusi archyvo dalis į Biržų muziejų pateko tik 1999-2000 metais.

Archyvo kelias į „Sėlos" muziejų

Tuometinė muziejaus fondų saugotoja, dabar muziejininkė - emeritė Jadvyga Kriščiūnienė papasakojo, kaip jai teko perimti likusius dokumentus. „Dabar iš laiko perspektyvos kiek kitaip atrodo visas tas reikalas. Akivaizdu, kad kažkokio ypatingo saugojimo tada jau nebebuvo. H. Steponavičius mirė 1970 metais, svarbiausi dokumentai buvo perduoti į Nacionalinį muziejų. Biržų muziejuje ne kartą buvo kalbama, kad tuoj tuoj likusi dalis dokumentų bus padovanota mums. Taip tęsėsi ne vienerius metus, archyvo egzistavimas buvo tokia vieša paslaptis. Man atrodo, kad šviesaus atminimo muziejaus direktorius Algimantas Baublys jautė, kur ir pas ką yra tas archyvas.

Statant dabartinius pilies rūmus ir persikėlus į juos muziejui, atkuto ir sujudo senoji Biržų inteligentija. Tačiau įgyti jų pasitikėjimą nebuvo lengva, reikėjo rekomendacijų. Man tas rekomendacijas suteikė Bronislovas Petrauskas, kurio šeima buvo gerai žinoma ir gerbiama. Vieną kartą jis man sako: „Pasiruošk, turiu tau dar vieną svarbią misiją". O kokią - nepasakė. Tai buvo 1999 metų spalio pabaiga. Sutartą dieną mes einame Vytauto gatve, ji baigiasi. Aš pradedu klausinėti, kur mes einame, nes jau laukai prasideda. Jis mane įvedė į laukus, kur mes likome visiškai vieni, ir tik tada paklausė, ar aš girdėjau apie slaptąjį archyvą. Atsakiau, kad girdėjau, bet nemačiau. „Tai mes ten ir einame", - sako Bronislovas. Einu, o man fantazija pradėjo veikti - galvoju, kaip čia viskas bus paslėpta, gal kokioje spintoje ar seife guli tie slapčiausi dokumentai.

Ateiname - namai gražūs, durys atrakintos. Pasitinka senukas su dviem lazdomis, sunkiai vaikščiojantis. Tuo metu H. Steponavičiaus sūnui Teofiliui jau buvo 81 metai. Bronislovas mane pristato, tas žmogus sako, kad apie mane jau žino. Ir kviečia eiti toliau, veda. Aš einu, laukdama kažkokios paslapties. Įeiname į miegamąjį, ten stovi kaimiška krosnis. „Tai čia", - sako. Ant krosnies - tvirto polietileno maišelis, bet kaip prikištas popierių. „Čia viskas, kas liko". Senukas kaip senukas, bet kaip į mane žiūrėjo Bronislovas! Jis turbūt tikėjosi, kad aš pradėsiu iš džiaugsmo šokti.

Paėmiau taburetę, nusikėliau tą maišiuką, pradėjau žiūrinėti. Jis prisėdo ant lovos, pradėjome kalbėti. Man moja pirštu - prieik. Prieinu, o ten stovi siuvimo mašina. Rodo man į vieną stalčiuką - atidaryk. Atidarau, ten pilna mutarkų, atsuktuvai, dar kažkas. „Žiūrėk, žiūrėk toliau". Ir randu tris antspaudus! Čia jau man labai bartis norėjosi, bet negaliu, gali nieko nebeduoti. Ką daryti, negaliu aš viso to turto pasiimti ir neštis. Tas žmogus būtų atidavęs ir leidęs išsinešti, bet Bronislovas! „Čia reikia ekspertų, čia reikia komisiją sudaryti ir ištirti, čia XVI ir XVII amžiaus dokumentai", - karščiavosi mano palydovas. „Esu mačiusi tokių dokumentų, Bronislovai, mokėsiu susitvarkyti", - raminau jį. Sutarėme, kad aš atsivesiu ekspertą, kuris gerai archyvus supranta. Kitą dieną atėjome drauge su A. Baubliu ir B. Petrausku. Sudėliojome ir suskaičiavome lapus- iš viso 489. Pasišnekėjome susėdę su T. Steponavičiumi, sutarėme ir visą turtą parsinešėme. O 2000 metais mes pas Steponavičių ėjome dar du kartus - jis leido pasinaudoti jų šeimos išsaugotais daiktais. Daug vertingų knygų ir nuotraukų gavome. Tų pačių metų rudenį T. Steponavičius mirė.

Žmonės iš savo protėvių gauna nurodymą- saugoti. Kiek mažai betrūko, kad viskas būtų pražuvę, jei ne Bronislovas. Būtų išmesta ar atsidūrę krosnyje. Patikimiausia vieta tokiems dalykams yra muziejus, ir tai reikia suprasti".

Kas buvo ir kas liko

Anot E. Lansbergienės, patys brangiausi dokumentai archyve buvo Magdeburgo teisių privilegijos ir tų privilegijų nuorašai. Taip pat įvairūs kunigaikščių Radvilų nurodymai miesto magistratui. Čia buvo saugomos miesto magistrato aktų bei mokesčių knygos, mokesčių kvitai, nuomos dokumentai, susirašinėjimas su Radvilomis, kiti ūkiniai miesto magistrato dokumentai. Yra dokumentų, kurie rodo santykius tarp religinių bendruomenių, bylinėjimąsi dėl Nemunėlio Radviliškio kapinių žemės - šis buvo pasiekęs net Varšuvą.

E. Lansbergienė minėjo, kad į Nacionalinį muziejų 1973 metais J. Žagrakalys perdavė 39 vienetus dokumentų. Į Vilnių iškeliavo vertingiausi, seniausi, labiausiai susiję su savivalda dokumentai. Tarp šių senųjų pakliuvo ir 124 puslapių XIX amžiaus dokumentas - miestiečių bylinėjimosi su Tiškevičiais istorija bei kai kurie kiti dokumentai

Dabar kunigaikščių Radvilų salėje lankytojai gali išvysti iš Vilniaus laikinai sugrįžusius svarbius Biržų miesto savivaldą įteisinusius originalius dokumentus. Parodoje rodomi 8 originalūs dokumentai ir 15 skaitmeninių dokumentų kopijų. Čia galima išvysti Lenkijos karalių ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Biržų miestui XVI - XVIII amžiais suteiktų magdeburginių teisių privilegijų nuorašų originalus, paskutinio Abiejų Tautų Respublikos karaliaus Stanislovo Augusto rašto, kuriuo Biržų miestui patvirtintos laisvojo miesto teisės ir suteiktas herbas, originalą, Liudvikos Karolinos Radvilaitės nuostatų Biržų miestui rankraštinį rinkinį, XVIII amžiaus Biržų miesto gyventojų mokesčių knygą.

Biržų muziejus „Sėla" eksponuoja 14 originalių ir 15 skaitmeninių dokumentų kopijų, taip pat tris miesto antspaudus bei medinę dėžę, kurioje archyvas buvo saugojamas.

Pasak Istorinių tyrimų skyriaus vedėjos Emilijos Raibužytės - Kalninienės, paroda muziejuje veiks pusmetį. Tai maksimalus laikas, kiek galima tokius dokumentus eksponuoti ne saugyklos sąlygomis.

 

Biržų krašto laikraštis "Šiaurės rytai"

 

Rekomenduojami video