Tuš­čio­je te­at­ro sa­lė­je sė­di dvi tam­sios gal­vos. Tarp jų, ant ki­li­mo, skau­džiai iš­gy­ve­nu­sio tūks­tan­čių ba­tų pri­si­lie­ti­mus, pa­dė­tas dik­to­fo­nas. Jis su­ge­ria gar­sus iš ap­lin­kui – žo­džius, kel­nių šiugž­dė­ji­mą, kė­dės at­lo­šo cyp­te­lė­ji­mą ir bal­sų ai­dą, ro­po­jan­tį šal­to­mis ir už­si­mer­ku­sio­mis sie­no­mis. Dik­to­fo­nas ne­ga­li įra­šy­ti kva­pų ir vaiz­dų, šyp­se­nos vei­de ar bliz­gan­čių akių. Bet bū­tent apie tuos kva­pus, mu­zi­ką, ku­ri lei­džia jaus­tis gy­vam, ir Die­vą, ku­rį tu­ri­me kiek­vie­nas sa­vo, mes šian­dien ir kal­ba­mės su Aly­taus mies­to te­at­ro ak­to­riu­mi To­mu Kun­či­nu.

– Kuo Jums kve­pia te­at­ras?

– Kva­pų spek­tras la­bai pla­tus. Jei­gu tie­sio­gi­ne pras­me – kar­tais sce­no­je kve­pia ir ben­zi­nu, ir ci­ga­re­tė­mis. Kai esu už­si­ver­tęs dar­bais, jis tie­siog kve­pia ka­vi­nės mais­tu. Kar­tais te­at­ras kve­pia vie­nat­ve, kar­tais aist­ra, gy­vu­liš­ku šleikš­tu­liu. At­ro­do, jog tai eks­ta­zės po­jū­tis...

– O gim­ta­sis mies­tas tu­ri sa­vo kva­pą?

– Tai grei­čiau ne kva­pas. To ne­įvar­dy­si kva­pu. Tai lyg iš­si­lie­ji­mas, spal­vų pa­le­tė. Pa­me­nu, kai gy­ve­nau Pra­mo­nės ra­jo­ne, nuo ga­myk­lų per vi­są mies­tą ėjo smo­gas – tai įstri­go iki šiol. O šiaip... Vie­ną sek­ma­die­nį po lie­taus Jau­ni­mo par­ke taip pa­kvi­po ro­žės, kad net nu­ste­bau. Ne­pa­me­nu, ka­da bu­vau to­kį stip­rų kva­pą jau­tęs.

– Pa­pa­sa­ko­ki­te apie sa­vo vai­kys­tę. Kaip Jū­sų gy­ve­ni­me at­si­ra­do te­at­ras?

– Iš pra­džių at­ėjo ne pats te­at­ras, o sce­na. Ėji­mas į sce­ną yra ins­pi­ruo­tas ma­no tė­čio. Kai man bu­vo be­veik ket­ve­ri, vy­ko Aly­taus mies­to šven­tė. Ir ta­da Šau­lių na­muo­se ma­ne nu­fo­tog­ra­fa­vo sto­vin­tį su juos­ta „400 me­tų“ ša­lia tė­čio bei jo ko­le­gų, ku­rie ma­ne pri­sta­tė kaip mies­to sim­bo­lį.

Vė­liau lan­kiau lė­lių te­at­ro bū­re­lį, va­ži­nė­da­vau į sto­vyk­las, ku­rio­se rei­kė­da­vo reng­ti pa­si­ro­dy­mus. Da­ly­va­vau stu­den­tų są­jun­gos veik­lo­je, sta­tė­me spek­tak­lius. Po tru­pu­tį taip ir vy­ko ju­dė­ji­mas sce­nos link. Aly­taus ko­le­gi­jo­je (tuo me­tu Aly­taus aukš­tes­nio­ji ver­slo mo­kyk­la) kas­met bu­vo ren­gia­mos „Ver­sli­nin­kų die­nos“, aukš­tes­nių­jų mo­kyk­lų ver­sli­nin­kų kon­kur­sas. Vie­na iš rung­čių bū­da­vo pri­sis­ta­ty­mas. Vi­sa­da kvies­da­vo ma­ne.

Re­ži­sie­rius Ar­vy­das Kin­de­ris pa­siū­lė mo­ky­tis Lie­tu­vos mu­zi­kos ir te­at­ro aka­de­mi­jo­je (LMTA), nes tuo me­tu bu­vo ren­ka­mi ak­to­riai, ku­rie vė­liau vai­din­tų Aly­taus mies­to te­at­re. Ta­da tai man at­ro­dė lyg ne­tik­ra, bet... įsto­jau! Kai su­si­py­nė vi­sos emo­ci­jos, kū­ry­ba, su­vo­kiau, kad ak­to­rys­tė yra man. Iki tol tai bu­vo tik ho­bis.

– Tur­būt daug kar­tų esa­te su­lau­kęs šio klau­si­mo, bet pri­va­lau pa­klaus­ti – ko­kią įta­ką Jums pa­da­rė dė­dė ra­šy­to­jas Jur­gis Kun­či­nas? Ko­kį jį pri­si­me­na­te?

– Kai stu­di­ja­vau LMTA, gy­ven­da­vau pas jį. Jis juok­da­vo­si, kad mes gi­mi­nė­je vie­nin­te­liai me­ni­nin­kai. Iš vai­kys­tės pri­si­me­nu, kai jis su bro­liais (tė­čiu ir ki­tu dė­de) su­sės­da­vo pas mo­čiu­tę prie sta­lo ir dis­ku­tuo­da­vo apie po­li­ti­ką. Dė­dės tu­rė­jo skir­tin­gas ide­o­lo­gi­jas, to­dėl apie tuo­me­ti­nes ak­tu­a­li­jas įsi­plieks­da­vo gin­čai.

Pri­si­me­nu, kaip vai­kys­tė­je jis man do­va­no­da­vo ei­lė­raš­čių. Bū­da­vo nuo­sta­bu. Ne­se­niai tvar­ky­da­mas kam­ba­rį ra­dau juos, ir vis­kas vėl su­švi­to ki­to­mis spal­vo­mis.

Kar­tą ra­šiau kaž­ko­kį ra­ši­nė­lį, ir jis man pa­si­ro­dė toks ge­ras, pa­ti­ko vi­siems. Nu­spren­džiau jį pra­plės­ti ir be­si­di­džiuo­da­mas pa­ro­džiau dė­dei Jur­giui, kaip eks­per­tui. Jis tik pa­sa­kė: „Skai­tyk kny­gas, svar­biau­sia, skai­tyk kny­gas.“ Tai man la­bai įstri­go. Aš su­pran­tu, kad dė­dė iš pa­ska­ti­ni­mo ir iš pa­lai­ky­mo ne­su­kri­ti­ka­vo ma­nęs ar­šiai, ta­čiau sten­gė­si nu­kreip­ti tei­gia­ma kryp­ti­mi.

Ne­iš­skir­čiau dė­dės kaip vie­nin­te­lio, da­riu­sio man įta­ką, – tai ir ak­ty­vus tė­tis, pe­da­go­gai se­ne­liai, ku­rie mo­kė gy­ve­ni­mo tie­sų. Tai tur­būt vi­sos gi­mi­nės įta­ka.

– Vai­di­no­te dė­dę Jur­gį Kun­či­ną spek­tak­ly­je „Be ad­re­so. Be pa­va­di­ni­mo“. Ar jau­tė­te di­de­lį spau­di­mą?

– Taip, tai bu­vo iš­šū­kis... Kun­či­nas vai­di­na Kun­či­ną. At­sa­ko­my­bės jaus­mas bu­vo di­džiu­lis. Į prem­je­rą at­va­žia­vo Jur­gio bro­lis (ki­tas dė­dė), vi­si gi­mi­nai­čiai, ku­rie pa­ži­no­jo pa­tį Jur­gį Kun­či­ną kiau­rai. Jau­čiau, kad vai­di­nu vie­ną di­džiau­sių ir at­sa­kin­giau­sių vaid­me­nų. O kaip se­kė­si? Vi­sa­da ma­tai, kur ga­li­ma to­bu­lė­ti, bet spren­džia žiū­ro­vas. Rei­kia klaus­ti jų pa­čių – jie pa­sa­kys, ku­ris ak­to­rius vai­di­na ge­riau­siai. Aš pats esu su­ga­din­tas žiū­ro­vas, nes pa­ste­biu vi­sas de­ta­les. Ir džiau­giuo­si, kai kū­ri­niai įtrau­kia taip, kad ne­ga­liu pa­ste­bė­ti jo­kių ma­žų de­ta­lių. Nes bū­na: „Aha, čia per anks­ti už­žie­bė švie­są, čia ne taip iš­ėji­mas pa­vy­ko...“

– Kai sce­no­je už­gęs­ta švie­sos, pra­si­de­da vai­di­ni­mas. Kai vėl įjun­gia švie­sas, Jums sun­ku iš­lip­ti iš per­so­na­žo odos?

– Kaip ka­da. Sten­giuo­si su sa­vo per­so­na­žais „su­si­tar­ti“. Kar­tais vis­ką ga­li lem­ti tai, kiek lai­ko sky­riau pa­si­ruo­ši­mui. Yra net­gi tai­syk­lė, jog jau va­lan­dą prieš spek­tak­lį tu­ri bū­ti vi­siš­kai pa­si­ruo­šęs. Aiš­ku, bū­na, kai ku­rie į te­at­rą at­bė­ga tik prieš pa­čią pra­džią ir ta­da jau­čia­si, kad sce­no­je ne per­so­na­žas, o jis pats duo­to­se ap­lin­ky­bė­se. Kuo dau­giau įsi­gy­ve­ni į vaid­me­nį, tuo sun­kiau iš jo iš­ei­ti.

– O koks mėgs­ta­miau­sias Jū­sų pa­ties vaid­muo?

– Ma­nau, čia tas pats, kas klaus­ti, ku­rį iš sa­vo vai­kų la­biau­siai my­li. Taip pa­pras­tai ne­ga­liu at­sa­ky­ti, ta­čiau jei­gu rei­kė­tų rink­tis... Man la­bai pa­ti­ko vai­din­ti An­drių Ša­tą spek­tak­ly­je „Škac, mir­tie, vi­sa­dos škac!” pa­gal Sau­liaus Šal­te­nio apy­sa­ką „Rie­šu­tų duo­na“. Tai vie­nas la­biau­siai pa­lie­tu­sių, jaut­riau­sių vaid­me­nų. Dar Jur­gio Kun­či­no vaid­muo jau mi­nė­ta­me spek­tak­ly­je, Abe­lio vaid­muo „Kai­nas ir Abe­lis. Kas­die­nė mir­tis“ pa­sta­ty­me.

Vie­ni vaid­me­nis ly­gi­na su gim­dy­mu – sten­gie­si, kad per­so­na­žas iš­vys­tų die­nos švie­są, ta­čiau kai jį pa­lei­di į pa­sau­lį... Kar­tais jam pa­vyks­ta, kar­tais ne.

– Jū­sų nuo­mo­ne, ki­nas su­ke­lia to­kių pa­čių emo­ci­jų kaip ir te­at­ras? Ne­gal­vo­jo­te iš­ban­dy­ti sa­vęs to­je in­dust­ri­jo­je?

– Ki­ne ki­ta spe­ci­fi­ka. Te­at­re tu ga­li ieš­ko­ti, kur­ti, o ki­ne tem­pas yra la­bai grei­tas, tar­si pri­va­lai pa­sta­ty­ti pre­kę ant pre­kys­ta­lio iš­kart. Ži­no­ma, te­at­re ir­gi vi­sa­da pri­trūks­ta lai­ko at­ras­ti ir iki ga­lo su­kur­ti per­so­na­žą, ta­čiau ki­ne ne­ga­li­ma skir­ti tiek lai­ko ieš­ko­ji­mams. Tai yra kie­tas iš­ban­dy­mas.

Šio­kių to­kių ma­no pa­ban­dy­mų vai­din­ti yra, ta­čiau da­bar pa­siū­ly­mai tik ko­me­di­jų ar ko­mer­ci­nių fil­mų, jie ma­nęs taip stip­riai ne­vi­lio­ja.

– Pats esa­te ki­no mė­gė­jas?

– Taip, esu ki­no­ma­nas. Žiū­riu vis­ką – pra­de­dant fan­tas­ti­ka, siau­bo žan­ru ir bai­giant eks­pe­ri­men­ti­niais fil­mais. Kar­tais la­bai nu­stem­bu, nes su­do­mi­na do­ku­men­ti­nis fil­mas apie Bra­zi­li­jo­je au­gan­čius me­džius. Ne­ga­liu iš­skir­ti kaž­ko kon­kre­taus, ban­dau pa­žiū­rė­ti kuo dau­giau.

– Pop­kul­tū­ros ga­mi­niai pri­im­ti­ni ir Jums?

– Tam tik­ra pras­me, taip. Ne vi­si, man ne­pa­tin­ka „pi­gūs“ ir lėkš­ti, ta­čiau aš juos ap­len­kiu. Yra žmo­nių, ku­rie tai žiū­ri, ir tai džiu­gu. Te­gul gy­vuo­ja kuo dau­giau kū­ri­nių ir kū­rė­jai iš to val­go duo­ną. Iš tos įvai­ro­vės ir gims­ta tam tik­ri per­lai, ku­rie ga­li džiu­gin­ti.

– O ko­kia mu­zi­ka pri­ver­čia jaus­tis To­mą Kun­či­ną gy­vą?

– Esu elek­tro­ni­nės mu­zi­kos fa­na­ti­kas, ta­čiau ma­ne ga­li už­ka­bin­ti bet kas. „Ra­dio­he­ad“, Ade­le, net SEL ga­ba­lai su­vir­pi­na šir­dies sty­gą, nes jo mu­zi­ka pri­me­na pa­aug­lys­tę.

Ap­skri­tai, ta mu­zi­ka, ku­ri šiek tiek skau­di­na, jau­čia vers­tis ma­ne gy­vą. Nes kai klau­sai džiaugs­min­gos mu­zi­kos, apie nie­ką ne­mąs­tai, tie­siog džiau­gie­si. O kai klau­sai me­lan­cho­liš­kos, su­si­mąs­tai ir apie gy­ve­ni­mo pras­mę, ir apie sa­vo vie­tą pa­sau­ly­je.

Kai ku­rie žmo­nės mėgs­ta me­lan­cho­liš­kai sa­ve pa­kan­kin­ti – spe­cia­liai klau­so liūd­nos mu­zi­kos, kad jaus­tų spe­ci­fi­nę nuo­tai­ką.

Man taip bu­vo pa­aug­lys­tė­je. Pro­vo­kuo­da­vau sa­ve tam, kad pa­si­jaus­čiau ypa­tin­gas dėl to, jog pa­sau­lis be­gė­diš­kas, ma­nęs ne­su­pran­ta, jaus­da­vau­si be­jė­gis. Tai yra tam tik­ra bren­di­mo pro­ce­so da­lis, eta­pas. Da­bar, grei­čiau, yra nuo­tai­kos pra­skaid­ri­ni­mas. Kar­tais su­kie­si ru­ti­nos ra­te ir mu­zi­ka pa­de­da at­si­kra­ty­ti įky­rių min­čių bei iš to ra­to iš­lip­ti. Aiš­ku, ga­li­ma iš to­kio ra­to ban­dy­ti lip­ti pa­de­dant al­ko­ho­liui, ta­čiau al­ko­ho­lis jaut­rius me­ni­nin­kus nu­ve­da ne tais ke­liais.

– Mu­zi­ka šiek tiek pa­trauk­les­nė pri­klau­so­my­bė...

– Iš tie­sų. Ir klau­so­ma gar­siai.

– Dė­dė Jur­gis Kun­či­nas Jums lie­pė skai­ty­ti kny­gas. Mėgs­ta­te li­te­ra­tū­rą?

– Lai­kui bė­gant su­vo­kiau, kad kny­gos pra­ple­čia ir žo­dy­ną, ir aki­ra­tį. Da­bar pa­grin­di­nis ma­no kny­gų skai­ty­mas yra pa­sa­kos prieš mie­gą, nes tu­riu du sū­nus, ku­riems dar pa­tin­ka pa­sa­kos. Vy­res­nė­lis jau pats skai­to ir mėgs­ta Ha­rį Po­te­rį. Nie­kaip ne­ran­da­me pirk­ti vie­nos da­lies...

Prieš spek­tak­lius ten­ka pa­skai­ty­ti dau­giau ir gi­liau apie per­so­na­žą. Vien iš pro­fe­si­nės pu­sės esu tar­si pri­vers­tas skai­ty­ti. Pa­aug­lys­tė­je skai­ty­da­vau dau­giau – ypač is­to­ri­jas apie in­dė­nų va­dą Vi­ne­tu. Ak­ty­viai skai­čiau iki pen­kio­li­kos–še­šio­li­kos me­tų, nes pra­si­dė­jo vi­sas vir­smas ir kny­gos bu­vo pa­dė­tos į šo­ną. Prie kny­gų su­grį­žau stu­di­juo­da­mas.

– Mo­kė­tės Vil­niu­je, Lie­tu­vos mu­zi­kos ir te­at­ro aka­de­mi­jo­je. Nie­kuo­met ne­ki­lo no­ras lik­ti ten gy­ven­ti? Ko­dėl grį­žo­te į Aly­tų?

– Gal­būt ne aš pa­si­rin­kau Aly­tų, o Aly­tus pa­si­rin­ko ma­ne. Kai ma­ne pa­kvie­tė stu­di­juo­ti, kur­są rin­ko Aly­taus mies­to te­at­rui. Tie, ku­rie bai­gė moks­lus, dau­gu­ma su­grį­žo į Dzū­ki­ją. Ki­ti ne­bai­gė ir pa­su­ko ki­tais ke­liais.

Tai bu­vo ben­dras ma­no ir mies­to su­si­ta­ri­mas. Mes pa­si­ta­rė­me ir nu­spren­dė­me (šyp­so­si). Aly­taus te­at­re są­ly­gos pui­kios – tu­ri­me sce­ną, ku­rio­je ga­li­me re­pe­tuo­ti, kar­tais di­džių­jų mies­tų ak­to­riai ne­tu­ri to­kios ga­li­my­bės, nes sa­lės bū­na už­im­tos, jie su­si­ren­ka tik prieš pat prem­je­rą.

– Ak­to­riaus duo­na la­bai sun­ki?

– Ži­no­ma. Daž­nai žiū­ro­vas ne­ma­to di­džio­sios pa­si­ruo­ši­mo pu­sės, jam at­ro­do, kad ak­to­riui ne­bu­vo sun­ku – juk pa­pras­ta pa­dai­nuo­ti, pa­šok­ti, sce­no­je my­lė­ti. Vi­siems daž­niau­siai ky­la klau­si­mas – „kaip jie iš­moks­ta tą teks­tą?..“ Žmo­nės ma­no, kad tai sun­kiau­sia, ta­čiau dau­giau­sia iš­šū­kių ke­lia per­so­na­žo ieš­ko­ji­mas, re­ži­sie­riaus spren­di­mų su­vo­ki­mas, es­mės pa­tei­ki­mas.

Re­ži­sie­rius Juo­zas Mil­ti­nis yra pa­sa­kęs, jog ge­ras ak­to­rius tas, ku­ris yra ak­ro­ba­tas ir fi­lo­so­fas.

Ir mei­lu­žis, ir bu­hal­te­ris, ir pe­da­go­gas, ir nu­si­kal­tė­lis. Tu­ri bū­ti vi­sa­pu­siš­kas. Žiū­ro­vas la­bai krei­pia dė­me­sį į smul­kme­nas, o mū­sų, ak­to­rių, dar­bas yra pri­vers­ti juos pa­ti­kė­ti, kad tie per­so­na­žai gy­vi ir eg­zis­tuo­ja ne tik sce­no­je. Aiš­ku, ga­li­ma ir spe­cia­li­zuo­tis – ja­po­nai tu­ri sa­vo ka­bu­kio te­at­rą, ku­ris yra spe­ci­fi­nis. Bet mes tu­ri­me pri­vers­ti žiū­ro­vą įsi­jaus­ti į te­at­rą, bū­ti jo da­li­mi.

– Šie­met Jums ke­tu­rias­de­šimt. Ar su­pra­to­te ko­kią nors svar­bią gy­ve­ni­mo tie­są?

– Su­pra­tau, kad vie­nos tie­sos nė­ra. Da­bar daug da­ly­kų at­ro­do ki­taip nei pa­aug­lys­tė­je. Vien tas su­vo­ki­mas, jog tuoj ke­tu­rias­de­šimt, yra kaž­koks keis­tas. „Ką, man tiek me­tų?!” – pa­gal­vo­ju.

– Pra­ei­tis, da­bar­tis ar at­ei­tis?

– Pra­ei­tis – ge­rai, da­bar­tis – ge­riau, at­ei­tis – ge­riau­sia. Pa­keis­ti gy­ve­ni­me ne­ga­liu nie­ko, nors yra įvy­kių, ku­rie bu­vo gė­din­gi. Ta­čiau vis­kas, ką pa­da­riau, iš­ug­dė ma­ne to­kią as­me­ny­bę, koks esu da­bar. Yra kur to­bu­lė­ti, bet aš džiau­giuo­si. O at­ei­tis… Mes ją ku­ria­mės pa­tys ir ti­kiuo­si, kad vi­si su­kur­si­me kuo ge­res­nę.

– Kai ku­rie žmo­nės sa­ko, kad bi­jo už­marš­ties. Jūs bi­jo­te bū­ti pa­mirš­tas?

– Tik ar­ti­mų­jų, šei­mos. O vi­si ki­ti – ne­si­jau­čiu toks ži­no­mas, kad jaus­čiau­si blo­gai, jei kas nors pa­mirš­tų. Ma­no tiks­las nė­ra toks. Jei­gu at­si­mins spek­tak­lio pa­si­ro­dy­mą ar dar­bą, bus ma­lo­niau, ne­gu at­si­mins ma­ne pa­tį.

– Jūs ti­ki­te Die­vą?

– Tam tik­ra pras­me – taip. Kiek­vie­nas tu­ri­me sa­vo Die­vą. Vie­nam Die­vas yra mė­sa, ki­tam – me­džiai, ki­tam – po­li­ti­ka, ki­tam – pi­ni­gai. Vie­ni sek­ma­die­niais ap­si­per­ka, ki­ti ei­na į baž­ny­čią. Gal aš ne­su prak­ti­kuo­jan­tis ka­ta­li­kas ar pro­tes­tan­tas, ar pri­klau­san­tis ki­tam ti­kė­ji­mui kon­kre­čiai, ta­čiau ti­kiu aukš­tes­ni­ą­ja jė­ga.

– Jei tu­rė­tu­mė­te ga­li­my­bę bet ko­kį žmo­gų pa­si­kvies­ti į sa­vo spek­tak­lį ir pa­so­din­ti į žiū­ro­vo kė­dę, kas jis bū­tų?

– To ne­be­įma­no­ma pa­da­ry­ti, ta­čiau kvies­čiau­si sa­vo tė­tį. Jam ne­te­ko ma­nęs pa­ma­ty­ti tik­ro, bran­daus sce­no­je, nors jis ma­ne ten ir pa­stū­mė­jo. Gal­būt tė­tis ma­ne ste­bi kaž­kur iš aukš­čiau, ta­čiau ne­ga­li pa­sa­ky­ti, ar pa­ti­ko spek­tak­lis, ar ne. Jis gy­ve­na ma­no šir­dy­je, ir pats no­rė­čiau gy­ven­ti ar­ti­mų­jų šir­dy­se.

– Esa­te lai­min­gas, kai…

– Kai ga­liu ra­miai at­si­sės­ti į krės­lą ir žiū­rė­ti į ban­guo­jan­čią jū­rą ar eže­rą. Ta­da už­plūs­ta fi­lo­so­fi­nė ra­my­bė. De­be­sys su­si­pi­na su van­de­niu, at­si­ran­da si­ner­gi­ja. Pa­ma­tau daug – ko ne­ži­no­jau ir ko ne­ma­čiau. Jau­čiu idi­lę ir lai­mę.

Ar­ba kai vai­kas at­ne­ša su­pin­tą pie­vų gė­lių vai­ni­ką. Ar­ba kai va­žiuo­ju au­to­mo­bi­liu ir klau­sau­si ge­ros mu­zi­kos. Tų lai­mės mo­men­tų yra daug. Tas pats su kū­ry­ba – po kaž­ku­rio vaid­mens ga­li jaus­tis pa­lai­min­tas, o po kaž­ku­rio ne­ži­nai, ar bėg­ti, ar rėk­ti…

Rūta GINIŪNAITĖ