Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Alytaus miesto teatro aktorius T. Kunčinas: kiekvienas turime savo Dievą

Tuš­čio­je te­at­ro sa­lė­je sė­di dvi tam­sios gal­vos. Tarp jų, ant ki­li­mo, skau­džiai iš­gy­ve­nu­sio tūks­tan­čių ba­tų pri­si­lie­ti­mus, pa­dė­tas dik­to­fo­nas. Jis su­ge­ria gar­sus iš ap­lin­kui – žo­džius, kel­nių šiugž­dė­ji­mą, kė­dės at­lo­šo cyp­te­lė­ji­mą ir bal­sų ai­dą, ro­po­jan­tį šal­to­mis ir už­si­mer­ku­sio­mis sie­no­mis. Dik­to­fo­nas ne­ga­li įra­šy­ti kva­pų ir vaiz­dų, šyp­se­nos vei­de ar bliz­gan­čių akių. Bet bū­tent apie tuos kva­pus, mu­zi­ką, ku­ri lei­džia jaus­tis gy­vam, ir Die­vą, ku­rį tu­ri­me kiek­vie­nas sa­vo, mes šian­dien ir kal­ba­mės su Aly­taus mies­to te­at­ro ak­to­riu­mi To­mu Kun­či­nu.

– Kuo Jums kve­pia te­at­ras?

– Kva­pų spek­tras la­bai pla­tus. Jei­gu tie­sio­gi­ne pras­me – kar­tais sce­no­je kve­pia ir ben­zi­nu, ir ci­ga­re­tė­mis. Kai esu už­si­ver­tęs dar­bais, jis tie­siog kve­pia ka­vi­nės mais­tu. Kar­tais te­at­ras kve­pia vie­nat­ve, kar­tais aist­ra, gy­vu­liš­ku šleikš­tu­liu. At­ro­do, jog tai eks­ta­zės po­jū­tis...

– O gim­ta­sis mies­tas tu­ri sa­vo kva­pą?

– Tai grei­čiau ne kva­pas. To ne­įvar­dy­si kva­pu. Tai lyg iš­si­lie­ji­mas, spal­vų pa­le­tė. Pa­me­nu, kai gy­ve­nau Pra­mo­nės ra­jo­ne, nuo ga­myk­lų per vi­są mies­tą ėjo smo­gas – tai įstri­go iki šiol. O šiaip... Vie­ną sek­ma­die­nį po lie­taus Jau­ni­mo par­ke taip pa­kvi­po ro­žės, kad net nu­ste­bau. Ne­pa­me­nu, ka­da bu­vau to­kį stip­rų kva­pą jau­tęs.

– Pa­pa­sa­ko­ki­te apie sa­vo vai­kys­tę. Kaip Jū­sų gy­ve­ni­me at­si­ra­do te­at­ras?

– Iš pra­džių at­ėjo ne pats te­at­ras, o sce­na. Ėji­mas į sce­ną yra ins­pi­ruo­tas ma­no tė­čio. Kai man bu­vo be­veik ket­ve­ri, vy­ko Aly­taus mies­to šven­tė. Ir ta­da Šau­lių na­muo­se ma­ne nu­fo­tog­ra­fa­vo sto­vin­tį su juos­ta „400 me­tų“ ša­lia tė­čio bei jo ko­le­gų, ku­rie ma­ne pri­sta­tė kaip mies­to sim­bo­lį.

Vė­liau lan­kiau lė­lių te­at­ro bū­re­lį, va­ži­nė­da­vau į sto­vyk­las, ku­rio­se rei­kė­da­vo reng­ti pa­si­ro­dy­mus. Da­ly­va­vau stu­den­tų są­jun­gos veik­lo­je, sta­tė­me spek­tak­lius. Po tru­pu­tį taip ir vy­ko ju­dė­ji­mas sce­nos link. Aly­taus ko­le­gi­jo­je (tuo me­tu Aly­taus aukš­tes­nio­ji ver­slo mo­kyk­la) kas­met bu­vo ren­gia­mos „Ver­sli­nin­kų die­nos“, aukš­tes­nių­jų mo­kyk­lų ver­sli­nin­kų kon­kur­sas. Vie­na iš rung­čių bū­da­vo pri­sis­ta­ty­mas. Vi­sa­da kvies­da­vo ma­ne.

Re­ži­sie­rius Ar­vy­das Kin­de­ris pa­siū­lė mo­ky­tis Lie­tu­vos mu­zi­kos ir te­at­ro aka­de­mi­jo­je (LMTA), nes tuo me­tu bu­vo ren­ka­mi ak­to­riai, ku­rie vė­liau vai­din­tų Aly­taus mies­to te­at­re. Ta­da tai man at­ro­dė lyg ne­tik­ra, bet... įsto­jau! Kai su­si­py­nė vi­sos emo­ci­jos, kū­ry­ba, su­vo­kiau, kad ak­to­rys­tė yra man. Iki tol tai bu­vo tik ho­bis.

– Tur­būt daug kar­tų esa­te su­lau­kęs šio klau­si­mo, bet pri­va­lau pa­klaus­ti – ko­kią įta­ką Jums pa­da­rė dė­dė ra­šy­to­jas Jur­gis Kun­či­nas? Ko­kį jį pri­si­me­na­te?

– Kai stu­di­ja­vau LMTA, gy­ven­da­vau pas jį. Jis juok­da­vo­si, kad mes gi­mi­nė­je vie­nin­te­liai me­ni­nin­kai. Iš vai­kys­tės pri­si­me­nu, kai jis su bro­liais (tė­čiu ir ki­tu dė­de) su­sės­da­vo pas mo­čiu­tę prie sta­lo ir dis­ku­tuo­da­vo apie po­li­ti­ką. Dė­dės tu­rė­jo skir­tin­gas ide­o­lo­gi­jas, to­dėl apie tuo­me­ti­nes ak­tu­a­li­jas įsi­plieks­da­vo gin­čai.

Pri­si­me­nu, kaip vai­kys­tė­je jis man do­va­no­da­vo ei­lė­raš­čių. Bū­da­vo nuo­sta­bu. Ne­se­niai tvar­ky­da­mas kam­ba­rį ra­dau juos, ir vis­kas vėl su­švi­to ki­to­mis spal­vo­mis.

Kar­tą ra­šiau kaž­ko­kį ra­ši­nė­lį, ir jis man pa­si­ro­dė toks ge­ras, pa­ti­ko vi­siems. Nu­spren­džiau jį pra­plės­ti ir be­si­di­džiuo­da­mas pa­ro­džiau dė­dei Jur­giui, kaip eks­per­tui. Jis tik pa­sa­kė: „Skai­tyk kny­gas, svar­biau­sia, skai­tyk kny­gas.“ Tai man la­bai įstri­go. Aš su­pran­tu, kad dė­dė iš pa­ska­ti­ni­mo ir iš pa­lai­ky­mo ne­su­kri­ti­ka­vo ma­nęs ar­šiai, ta­čiau sten­gė­si nu­kreip­ti tei­gia­ma kryp­ti­mi.

Ne­iš­skir­čiau dė­dės kaip vie­nin­te­lio, da­riu­sio man įta­ką, – tai ir ak­ty­vus tė­tis, pe­da­go­gai se­ne­liai, ku­rie mo­kė gy­ve­ni­mo tie­sų. Tai tur­būt vi­sos gi­mi­nės įta­ka.

– Vai­di­no­te dė­dę Jur­gį Kun­či­ną spek­tak­ly­je „Be ad­re­so. Be pa­va­di­ni­mo“. Ar jau­tė­te di­de­lį spau­di­mą?

– Taip, tai bu­vo iš­šū­kis... Kun­či­nas vai­di­na Kun­či­ną. At­sa­ko­my­bės jaus­mas bu­vo di­džiu­lis. Į prem­je­rą at­va­žia­vo Jur­gio bro­lis (ki­tas dė­dė), vi­si gi­mi­nai­čiai, ku­rie pa­ži­no­jo pa­tį Jur­gį Kun­či­ną kiau­rai. Jau­čiau, kad vai­di­nu vie­ną di­džiau­sių ir at­sa­kin­giau­sių vaid­me­nų. O kaip se­kė­si? Vi­sa­da ma­tai, kur ga­li­ma to­bu­lė­ti, bet spren­džia žiū­ro­vas. Rei­kia klaus­ti jų pa­čių – jie pa­sa­kys, ku­ris ak­to­rius vai­di­na ge­riau­siai. Aš pats esu su­ga­din­tas žiū­ro­vas, nes pa­ste­biu vi­sas de­ta­les. Ir džiau­giuo­si, kai kū­ri­niai įtrau­kia taip, kad ne­ga­liu pa­ste­bė­ti jo­kių ma­žų de­ta­lių. Nes bū­na: „Aha, čia per anks­ti už­žie­bė švie­są, čia ne taip iš­ėji­mas pa­vy­ko...“

– Kai sce­no­je už­gęs­ta švie­sos, pra­si­de­da vai­di­ni­mas. Kai vėl įjun­gia švie­sas, Jums sun­ku iš­lip­ti iš per­so­na­žo odos?

– Kaip ka­da. Sten­giuo­si su sa­vo per­so­na­žais „su­si­tar­ti“. Kar­tais vis­ką ga­li lem­ti tai, kiek lai­ko sky­riau pa­si­ruo­ši­mui. Yra net­gi tai­syk­lė, jog jau va­lan­dą prieš spek­tak­lį tu­ri bū­ti vi­siš­kai pa­si­ruo­šęs. Aiš­ku, bū­na, kai ku­rie į te­at­rą at­bė­ga tik prieš pa­čią pra­džią ir ta­da jau­čia­si, kad sce­no­je ne per­so­na­žas, o jis pats duo­to­se ap­lin­ky­bė­se. Kuo dau­giau įsi­gy­ve­ni į vaid­me­nį, tuo sun­kiau iš jo iš­ei­ti.

– O koks mėgs­ta­miau­sias Jū­sų pa­ties vaid­muo?

– Ma­nau, čia tas pats, kas klaus­ti, ku­rį iš sa­vo vai­kų la­biau­siai my­li. Taip pa­pras­tai ne­ga­liu at­sa­ky­ti, ta­čiau jei­gu rei­kė­tų rink­tis... Man la­bai pa­ti­ko vai­din­ti An­drių Ša­tą spek­tak­ly­je „Škac, mir­tie, vi­sa­dos škac!” pa­gal Sau­liaus Šal­te­nio apy­sa­ką „Rie­šu­tų duo­na“. Tai vie­nas la­biau­siai pa­lie­tu­sių, jaut­riau­sių vaid­me­nų. Dar Jur­gio Kun­či­no vaid­muo jau mi­nė­ta­me spek­tak­ly­je, Abe­lio vaid­muo „Kai­nas ir Abe­lis. Kas­die­nė mir­tis“ pa­sta­ty­me.

Vie­ni vaid­me­nis ly­gi­na su gim­dy­mu – sten­gie­si, kad per­so­na­žas iš­vys­tų die­nos švie­są, ta­čiau kai jį pa­lei­di į pa­sau­lį... Kar­tais jam pa­vyks­ta, kar­tais ne.

– Jū­sų nuo­mo­ne, ki­nas su­ke­lia to­kių pa­čių emo­ci­jų kaip ir te­at­ras? Ne­gal­vo­jo­te iš­ban­dy­ti sa­vęs to­je in­dust­ri­jo­je?

– Ki­ne ki­ta spe­ci­fi­ka. Te­at­re tu ga­li ieš­ko­ti, kur­ti, o ki­ne tem­pas yra la­bai grei­tas, tar­si pri­va­lai pa­sta­ty­ti pre­kę ant pre­kys­ta­lio iš­kart. Ži­no­ma, te­at­re ir­gi vi­sa­da pri­trūks­ta lai­ko at­ras­ti ir iki ga­lo su­kur­ti per­so­na­žą, ta­čiau ki­ne ne­ga­li­ma skir­ti tiek lai­ko ieš­ko­ji­mams. Tai yra kie­tas iš­ban­dy­mas.

Šio­kių to­kių ma­no pa­ban­dy­mų vai­din­ti yra, ta­čiau da­bar pa­siū­ly­mai tik ko­me­di­jų ar ko­mer­ci­nių fil­mų, jie ma­nęs taip stip­riai ne­vi­lio­ja.

– Pats esa­te ki­no mė­gė­jas?

– Taip, esu ki­no­ma­nas. Žiū­riu vis­ką – pra­de­dant fan­tas­ti­ka, siau­bo žan­ru ir bai­giant eks­pe­ri­men­ti­niais fil­mais. Kar­tais la­bai nu­stem­bu, nes su­do­mi­na do­ku­men­ti­nis fil­mas apie Bra­zi­li­jo­je au­gan­čius me­džius. Ne­ga­liu iš­skir­ti kaž­ko kon­kre­taus, ban­dau pa­žiū­rė­ti kuo dau­giau.

– Pop­kul­tū­ros ga­mi­niai pri­im­ti­ni ir Jums?

– Tam tik­ra pras­me, taip. Ne vi­si, man ne­pa­tin­ka „pi­gūs“ ir lėkš­ti, ta­čiau aš juos ap­len­kiu. Yra žmo­nių, ku­rie tai žiū­ri, ir tai džiu­gu. Te­gul gy­vuo­ja kuo dau­giau kū­ri­nių ir kū­rė­jai iš to val­go duo­ną. Iš tos įvai­ro­vės ir gims­ta tam tik­ri per­lai, ku­rie ga­li džiu­gin­ti.

– O ko­kia mu­zi­ka pri­ver­čia jaus­tis To­mą Kun­či­ną gy­vą?

– Esu elek­tro­ni­nės mu­zi­kos fa­na­ti­kas, ta­čiau ma­ne ga­li už­ka­bin­ti bet kas. „Ra­dio­he­ad“, Ade­le, net SEL ga­ba­lai su­vir­pi­na šir­dies sty­gą, nes jo mu­zi­ka pri­me­na pa­aug­lys­tę.

Ap­skri­tai, ta mu­zi­ka, ku­ri šiek tiek skau­di­na, jau­čia vers­tis ma­ne gy­vą. Nes kai klau­sai džiaugs­min­gos mu­zi­kos, apie nie­ką ne­mąs­tai, tie­siog džiau­gie­si. O kai klau­sai me­lan­cho­liš­kos, su­si­mąs­tai ir apie gy­ve­ni­mo pras­mę, ir apie sa­vo vie­tą pa­sau­ly­je.

Kai ku­rie žmo­nės mėgs­ta me­lan­cho­liš­kai sa­ve pa­kan­kin­ti – spe­cia­liai klau­so liūd­nos mu­zi­kos, kad jaus­tų spe­ci­fi­nę nuo­tai­ką.

Man taip bu­vo pa­aug­lys­tė­je. Pro­vo­kuo­da­vau sa­ve tam, kad pa­si­jaus­čiau ypa­tin­gas dėl to, jog pa­sau­lis be­gė­diš­kas, ma­nęs ne­su­pran­ta, jaus­da­vau­si be­jė­gis. Tai yra tam tik­ra bren­di­mo pro­ce­so da­lis, eta­pas. Da­bar, grei­čiau, yra nuo­tai­kos pra­skaid­ri­ni­mas. Kar­tais su­kie­si ru­ti­nos ra­te ir mu­zi­ka pa­de­da at­si­kra­ty­ti įky­rių min­čių bei iš to ra­to iš­lip­ti. Aiš­ku, ga­li­ma iš to­kio ra­to ban­dy­ti lip­ti pa­de­dant al­ko­ho­liui, ta­čiau al­ko­ho­lis jaut­rius me­ni­nin­kus nu­ve­da ne tais ke­liais.

– Mu­zi­ka šiek tiek pa­trauk­les­nė pri­klau­so­my­bė...

– Iš tie­sų. Ir klau­so­ma gar­siai.

– Dė­dė Jur­gis Kun­či­nas Jums lie­pė skai­ty­ti kny­gas. Mėgs­ta­te li­te­ra­tū­rą?

– Lai­kui bė­gant su­vo­kiau, kad kny­gos pra­ple­čia ir žo­dy­ną, ir aki­ra­tį. Da­bar pa­grin­di­nis ma­no kny­gų skai­ty­mas yra pa­sa­kos prieš mie­gą, nes tu­riu du sū­nus, ku­riems dar pa­tin­ka pa­sa­kos. Vy­res­nė­lis jau pats skai­to ir mėgs­ta Ha­rį Po­te­rį. Nie­kaip ne­ran­da­me pirk­ti vie­nos da­lies...

Prieš spek­tak­lius ten­ka pa­skai­ty­ti dau­giau ir gi­liau apie per­so­na­žą. Vien iš pro­fe­si­nės pu­sės esu tar­si pri­vers­tas skai­ty­ti. Pa­aug­lys­tė­je skai­ty­da­vau dau­giau – ypač is­to­ri­jas apie in­dė­nų va­dą Vi­ne­tu. Ak­ty­viai skai­čiau iki pen­kio­li­kos–še­šio­li­kos me­tų, nes pra­si­dė­jo vi­sas vir­smas ir kny­gos bu­vo pa­dė­tos į šo­ną. Prie kny­gų su­grį­žau stu­di­juo­da­mas.

– Mo­kė­tės Vil­niu­je, Lie­tu­vos mu­zi­kos ir te­at­ro aka­de­mi­jo­je. Nie­kuo­met ne­ki­lo no­ras lik­ti ten gy­ven­ti? Ko­dėl grį­žo­te į Aly­tų?

– Gal­būt ne aš pa­si­rin­kau Aly­tų, o Aly­tus pa­si­rin­ko ma­ne. Kai ma­ne pa­kvie­tė stu­di­juo­ti, kur­są rin­ko Aly­taus mies­to te­at­rui. Tie, ku­rie bai­gė moks­lus, dau­gu­ma su­grį­žo į Dzū­ki­ją. Ki­ti ne­bai­gė ir pa­su­ko ki­tais ke­liais.

Tai bu­vo ben­dras ma­no ir mies­to su­si­ta­ri­mas. Mes pa­si­ta­rė­me ir nu­spren­dė­me (šyp­so­si). Aly­taus te­at­re są­ly­gos pui­kios – tu­ri­me sce­ną, ku­rio­je ga­li­me re­pe­tuo­ti, kar­tais di­džių­jų mies­tų ak­to­riai ne­tu­ri to­kios ga­li­my­bės, nes sa­lės bū­na už­im­tos, jie su­si­ren­ka tik prieš pat prem­je­rą.

– Ak­to­riaus duo­na la­bai sun­ki?

– Ži­no­ma. Daž­nai žiū­ro­vas ne­ma­to di­džio­sios pa­si­ruo­ši­mo pu­sės, jam at­ro­do, kad ak­to­riui ne­bu­vo sun­ku – juk pa­pras­ta pa­dai­nuo­ti, pa­šok­ti, sce­no­je my­lė­ti. Vi­siems daž­niau­siai ky­la klau­si­mas – „kaip jie iš­moks­ta tą teks­tą?..“ Žmo­nės ma­no, kad tai sun­kiau­sia, ta­čiau dau­giau­sia iš­šū­kių ke­lia per­so­na­žo ieš­ko­ji­mas, re­ži­sie­riaus spren­di­mų su­vo­ki­mas, es­mės pa­tei­ki­mas.

Re­ži­sie­rius Juo­zas Mil­ti­nis yra pa­sa­kęs, jog ge­ras ak­to­rius tas, ku­ris yra ak­ro­ba­tas ir fi­lo­so­fas.

Ir mei­lu­žis, ir bu­hal­te­ris, ir pe­da­go­gas, ir nu­si­kal­tė­lis. Tu­ri bū­ti vi­sa­pu­siš­kas. Žiū­ro­vas la­bai krei­pia dė­me­sį į smul­kme­nas, o mū­sų, ak­to­rių, dar­bas yra pri­vers­ti juos pa­ti­kė­ti, kad tie per­so­na­žai gy­vi ir eg­zis­tuo­ja ne tik sce­no­je. Aiš­ku, ga­li­ma ir spe­cia­li­zuo­tis – ja­po­nai tu­ri sa­vo ka­bu­kio te­at­rą, ku­ris yra spe­ci­fi­nis. Bet mes tu­ri­me pri­vers­ti žiū­ro­vą įsi­jaus­ti į te­at­rą, bū­ti jo da­li­mi.

– Šie­met Jums ke­tu­rias­de­šimt. Ar su­pra­to­te ko­kią nors svar­bią gy­ve­ni­mo tie­są?

– Su­pra­tau, kad vie­nos tie­sos nė­ra. Da­bar daug da­ly­kų at­ro­do ki­taip nei pa­aug­lys­tė­je. Vien tas su­vo­ki­mas, jog tuoj ke­tu­rias­de­šimt, yra kaž­koks keis­tas. „Ką, man tiek me­tų?!” – pa­gal­vo­ju.

– Pra­ei­tis, da­bar­tis ar at­ei­tis?

– Pra­ei­tis – ge­rai, da­bar­tis – ge­riau, at­ei­tis – ge­riau­sia. Pa­keis­ti gy­ve­ni­me ne­ga­liu nie­ko, nors yra įvy­kių, ku­rie bu­vo gė­din­gi. Ta­čiau vis­kas, ką pa­da­riau, iš­ug­dė ma­ne to­kią as­me­ny­bę, koks esu da­bar. Yra kur to­bu­lė­ti, bet aš džiau­giuo­si. O at­ei­tis… Mes ją ku­ria­mės pa­tys ir ti­kiuo­si, kad vi­si su­kur­si­me kuo ge­res­nę.

– Kai ku­rie žmo­nės sa­ko, kad bi­jo už­marš­ties. Jūs bi­jo­te bū­ti pa­mirš­tas?

– Tik ar­ti­mų­jų, šei­mos. O vi­si ki­ti – ne­si­jau­čiu toks ži­no­mas, kad jaus­čiau­si blo­gai, jei kas nors pa­mirš­tų. Ma­no tiks­las nė­ra toks. Jei­gu at­si­mins spek­tak­lio pa­si­ro­dy­mą ar dar­bą, bus ma­lo­niau, ne­gu at­si­mins ma­ne pa­tį.

– Jūs ti­ki­te Die­vą?

– Tam tik­ra pras­me – taip. Kiek­vie­nas tu­ri­me sa­vo Die­vą. Vie­nam Die­vas yra mė­sa, ki­tam – me­džiai, ki­tam – po­li­ti­ka, ki­tam – pi­ni­gai. Vie­ni sek­ma­die­niais ap­si­per­ka, ki­ti ei­na į baž­ny­čią. Gal aš ne­su prak­ti­kuo­jan­tis ka­ta­li­kas ar pro­tes­tan­tas, ar pri­klau­san­tis ki­tam ti­kė­ji­mui kon­kre­čiai, ta­čiau ti­kiu aukš­tes­ni­ą­ja jė­ga.

– Jei tu­rė­tu­mė­te ga­li­my­bę bet ko­kį žmo­gų pa­si­kvies­ti į sa­vo spek­tak­lį ir pa­so­din­ti į žiū­ro­vo kė­dę, kas jis bū­tų?

– To ne­be­įma­no­ma pa­da­ry­ti, ta­čiau kvies­čiau­si sa­vo tė­tį. Jam ne­te­ko ma­nęs pa­ma­ty­ti tik­ro, bran­daus sce­no­je, nors jis ma­ne ten ir pa­stū­mė­jo. Gal­būt tė­tis ma­ne ste­bi kaž­kur iš aukš­čiau, ta­čiau ne­ga­li pa­sa­ky­ti, ar pa­ti­ko spek­tak­lis, ar ne. Jis gy­ve­na ma­no šir­dy­je, ir pats no­rė­čiau gy­ven­ti ar­ti­mų­jų šir­dy­se.

– Esa­te lai­min­gas, kai…

– Kai ga­liu ra­miai at­si­sės­ti į krės­lą ir žiū­rė­ti į ban­guo­jan­čią jū­rą ar eže­rą. Ta­da už­plūs­ta fi­lo­so­fi­nė ra­my­bė. De­be­sys su­si­pi­na su van­de­niu, at­si­ran­da si­ner­gi­ja. Pa­ma­tau daug – ko ne­ži­no­jau ir ko ne­ma­čiau. Jau­čiu idi­lę ir lai­mę.

Ar­ba kai vai­kas at­ne­ša su­pin­tą pie­vų gė­lių vai­ni­ką. Ar­ba kai va­žiuo­ju au­to­mo­bi­liu ir klau­sau­si ge­ros mu­zi­kos. Tų lai­mės mo­men­tų yra daug. Tas pats su kū­ry­ba – po kaž­ku­rio vaid­mens ga­li jaus­tis pa­lai­min­tas, o po kaž­ku­rio ne­ži­nai, ar bėg­ti, ar rėk­ti…

 

Rūta GINIŪNAITĖ

Rekomenduojami video