Jau dvi­de­šimt me­tų tarp žur­na­lis­ti­kos ir me­no be­si­su­kan­tis aly­tiš­kis Alius Mi­ke­lio­nis (44 m.) sa­ko, kad jo dar­bas yra jo gy­ve­ni­mas, o di­džiau­sias tur­tas yra žmo­nės. „Kar­tais pa­gau­nu sa­ve mąs­tan­tį, dėl ko vi­sa tai da­rau, ta­čiau tuoj pat at­ei­na at­sa­ky­mas – dėl žmo­nių, ku­rie ma­to ma­no dar­bą“, – sa­kė ži­niask­lai­dos at­sto­vas, ku­ris at­vi­rai pa­sa­ko­jo apie ži­niask­lai­dos už­ku­li­sius ir sa­ve re­a­li­zuo­ti lei­džian­tį me­ną.

Aly­taus mies­to te­at­re esan­čio­je ke­lių kvad­ra­ti­nių met­rų stu­di­jo­je be die­nos švie­sos dar­bo vie­tą įsi­kū­ręs Alius čia pra­lei­džia la­bai daug lai­ko, tad čia gims­ta ir jo dar­bai, ku­riuo­se me­nas su­si­pi­na su žur­na­lis­ti­ka.

Jis ne tik ku­ria re­por­ta­žus vie­ti­nei ir na­cio­na­li­nei ži­niask­lai­dai, bet ir da­ly­vau­ja įvai­riuo­se me­ni­niuo­se, so­cia­li­niuo­se pro­jek­tuo­se. Vi­sai ne­se­niai A.Mi­ke­lio­nis triū­sė fil­muo­da­mas re­ži­sie­rės An­dros Ka­va­liaus­kai­tės kur­tą mo­nos­pek­tak­lį „Se­en“, pa­lie­čian­tį vie­ną opiau­sių jau­ni­mo so­cia­li­nių pro­ble­mų. Spek­tak­lio de­biu­tas Aly­taus mies­to te­at­re nu­ma­ty­tas ket­vir­ta­die­nį, bir­že­lio 21 die­ną.

O dau­giau nei prieš me­tus Alius ta­po Prieš­gais­ri­nės ap­sau­gos ir gel­bė­ji­mo de­par­ta­men­to or­ga­ni­zuo­to so­cia­li­nių vaiz­do kli­pų kon­kur­so lau­re­a­tu.

Jis yra su­kū­ręs ne vie­ną vaiz­do kli­pą, rep­re­zen­tuo­jan­tį gim­tą­jį Aly­tų, ir dar įam­ži­nęs šim­tus ki­tų svar­bių įvy­kių bei aki­mir­kų.

Alius bai­gęs ne žur­na­lis­ti­kos moks­lus, Vil­niu­je jis stu­di­ja­vo už­sie­nio kal­bas – an­glų ir vo­kie­čių, vė­liau Aly­taus ko­le­gi­jo­je bai­gė su vaiz­do, di­zai­no ir lei­dy­bos tech­no­lo­gi­jo­mis su­si­ju­sią spe­cia­ly­bę.

Žur­na­lis­tas tu­ri tvir­tą ir san­tū­riai iš­lai­ky­tą po­žiū­rį apie sa­vo pro­fe­si­ją, jos sub­ti­ly­bes, po­li­ti­kos ir ži­niask­lai­dos są­vei­ką. Jis pa­si­da­li­jo ir pri­si­mi­ni­mais iš pir­mų­jų de­biu­tų žur­na­lis­ti­ko­je, įspū­džiais iš dar­bo tie­sio­gi­nia­me ete­ry­je bei pa­mąs­ty­mais apie spar­čiai be­si­kei­čian­čią žur­na­lis­ti­ką, ku­ri šių die­nų kon­teks­te tam­pa vis sva­res­niu įran­kiu nei gin­klas ko­vo­ti dėl įta­kos.

– Jau daug me­tų sa­ve re­a­li­zuo­ji ži­niask­lai­dos pa­sau­ly­je. Koks bu­vo Ta­vo pir­ma­sis kaip ži­niask­lai­dos at­sto­vo de­biu­tas?

– Į žur­na­lis­ti­ką ir vaiz­do me­ną pa­trau­kiau 1998 me­tais, kai pra­dė­jo kur­tis Aly­taus re­gio­ni­nė te­le­vi­zi­ja. At­si­dū­rė­me tarp tų­ ku­rian­čių­jų. Tu­rė­jo­me no­ro kaž­kur da­ly­vau­ti, kaž­ką įdo­maus veik­ti, o ne sė­dė­ti laip­ti­nė­je su drau­gais. Ma­no drau­gas pa­ma­tė per te­le­vi­zi­ją bė­gan­čią ei­lu­tę apie ku­ria­mą Aly­taus te­le­vi­zi­ją ir ieš­ko­mus žmo­nes. Nu­spren­dė­me pa­ban­dy­ti. Mums pa­siū­lė reng­ti lai­dą apie jau­ni­mą ir taip įro­dy­ti, ką ga­li­me.

Pa­me­nu, nu­va­žia­vo­me į Sim­no šo­kius da­ry­ti pir­mos lai­dos. Te­ma – ar šiuo­lai­ki­nis jau­ni­mas mo­ka links­min­tis. O links­my­bės tais lai­kais bu­vo su al­ko­ho­liu, kon­flik­tais ir iš­ra­din­gais pa­si­sma­gi­ni­mais. Bet la­biau­siai man įstri­go, kad anuo­met žmo­nės ge­ra­no­riš­kai fil­muo­da­vo­si, pa­sa­ko­da­vo, kas vyks­ta. Šiuo me­tu įkal­bin­ti žmo­gų tai pa­da­ry­ti la­bai sun­ku.

Pa­da­rė­me pus­va­lan­džio lai­dą, ku­rio­je bu­vo ir siu­že­tų iš ki­tų ren­gi­nių. Be­kur­da­mi tą lai­dą, pa­tys įsi­ren­gė­me stu­di­ją, pa­si­ga­mi­no­me mil­ži­niš­kas de­ko­ra­ci­jas, sten­dą, ku­rį da­žė­me ga­ra­žuo­se. O ta­da bu­vo žie­ma, to­dėl da­žai sun­kiai džiu­vo. Ga­lop pri­sta­tė­me sa­vo lai­dą ir ji bu­vo pri­pa­žin­ta. Vė­liau pa­siū­lė pa­ska­nau­ti tie­sio­gi­nio ete­rio, ve­dė­me lai­dą „Triukš­mas“.

Šie­met bus jau dvi­de­šimt me­tų kai su­kuo­si žur­na­lis­ti­ko­je.

– Esi žmo­gus tarp žur­na­lis­ti­kos ir me­no, su­kū­rei dau­gy­bę vaiz­do me­no dar­bų. Kaip Ta­vo gy­ve­ni­me ap­skri­tai at­si­ra­do toks reiš­ki­nys kaip me­nas?

– La­bai ge­rai pa­ste­bė­ta – esu tarp me­no ir žur­na­lis­ti­kos. Tik­rai. Gy­ve­ni­me man la­bai svar­bi mu­zi­ka. Man pa­tin­ka jos klau­sy­ti, at­ras­ti ją, iš­girs­ti iš nau­jo. Pa­tin­ka ei­ti į ge­rus kon­cer­tus. Gro­ju ir pats. Kaž­ka­da mo­kiau­si Mu­zi­kos mo­kyk­lo­je. Gro­jau pia­ni­nu, pats iš­mo­kau skam­bin­ti gi­ta­ra.

Mu­zi­ką su­jun­gus su vaiz­du, jei­gu vie­nas ki­tą ati­tin­ka, tai su­da­ro gra­žų jun­gi­nį, su­ke­lia gra­žių emo­ci­jų, im­pre­si­ją, eks­pre­si­ją. Vaiz­dą su­jun­gus su mu­zi­ka ga­li­ma pa­ro­dy­ti nuo­sta­bių da­ly­kų.

Man la­bai pa­tin­ka pa­kel­ti dro­ną į pa­dan­ges ir su juo ap­žvelg­ti gra­žiau­sias apy­lin­kės vie­tas, vi­sa tai įam­žin­ti. Tai su­jun­gus su mu­zi­ka, jau dau­gy­bę kar­tų ma­ty­tas vie­to­ves ga­li­ma pa­ma­ty­ti vi­sai ki­to­mis aki­mis.

– Tai ku­riai sri­čiai tei­ki pri­ori­te­tą – me­nui ar žur­na­lis­ti­kai?

– Sun­ku pa­sa­ky­ti. Jei­gu pa­sa­ky­čiau, kad žur­na­lis­ti­kai, tai bū­čiau ne­tei­sus pats prieš sa­ve. Jei­gu – me­nui, tai ap­vil­čiau žur­na­lis­ti­ką. Gal aš tais aš­me­ni­mis ir pa­vaikš­čio­siu.

– Vie­ną nau­jau­sių Ta­vo me­no sri­ties dar­bų ga­lė­si­me pa­ma­ty­ti jau ne­tru­kus, po­ryt vyk­sian­čio­je spek­tak­lio „Se­en“ prem­je­ro­je. Už­ku­li­siuo­se ten­ka iš­girs­ti pa­ty­liu­kais be­si­šnabž­dan­čius žmo­nes, kad tai iki šiol be­ne di­džiau­sią įspū­dį pa­lie­kan­tis Ta­vo me­ni­nis dar­bas. Tu­rė­jai ypa­tin­gą įkvė­pi­mą jam?

– Iš te­at­ro ga­li­ma la­bai daug ko iš­mok­ti, nes me­ni­nin­kai į vis­ką žiū­ri ki­tu kam­pu. Jei­gu ži­niask­lai­do­je svar­bu vis­ką pa­da­ry­ti grei­tai ir pa­gal stan­dar­tus, tai čia ga­li ap­gal­vo­ti, lau­žy­ti tai­syk­les, eks­pe­ri­men­tuo­ti. Tas ma­ne ir ve­žė, kad ne­ap­si­ri­bo­ji stan­dar­tais fil­muo­da­mas. Ga­lė­jau da­ry­ti taip, kaip man pa­tin­ka. Tai yra la­bai įdo­mu.

– Kaip su­pran­tu, ir pats džiau­gie­si šiuo sa­vo dar­bu?

– Jei­gu bū­tų ga­li­my­bė da­ly­vau­ti spek­tak­lių vaiz­do pro­jek­ci­jų kon­kur­se, tai su šio spek­tak­lio pro­jek­ci­jo­mis tik­rai da­ly­vau­čiau. Su­si­rin­ko­me ben­dra­min­čiai, vi­si ži­no­jo­me sa­vo vaid­me­nis, nie­kas ne­skai­čia­vo lai­ko, ne­bu­vo jo­kios pa­ni­kos. Kai pa­si­ner­da­vo­me į fil­ma­vi­mus, kū­rė­me, eks­pe­ri­men­ta­vo­me, o su­jun­gus kos­tiu­mus, ak­to­rę, ener­gi­ją, iš­ėjo vi­siš­kai ne­įpras­tas vaiz­das, ne­įpras­ti ra­kur­sai, ne­įpras­ti spren­di­mai. Fil­ma­vo­me pen­kias die­nas. Jei­gu man kas nors iš ša­lies at­neš­tų per­žiū­rė­ti to­kius fil­muo­tus vaiz­dus ir pa­sa­ky­tų, kad tai fil­muo­ta Aly­tu­je, ne­pa­sa­ky­čiau, ku­rio­se kon­kre­čiai vie­to­se tai bu­vo pa­da­ry­ta. Tai rei­kia pa­ma­ty­ti. Dar ne­su iki šiol nie­ko pa­na­šaus da­ręs, nors spek­tak­liams esu su­kū­ręs de­šim­tis pro­jek­ci­jų.

Ne­pri­si­i­mu lau­rų sau, prie to ki­ti žmo­nės dir­bo vi­są nak­tį, ne­mie­go­jo, o man be­li­ko tik įam­žin­ti, pa­dė­ti įgy­ven­din­ti re­ži­sie­rės idė­jas. Ta­čiau tur­būt kiek­vie­nas ope­ra­to­rius tai pa­da­ry­tų sa­vaip.

– Esi su­kū­ręs ne­ma­žai vaiz­do kli­pų, rep­re­zen­tuo­jan­čių Aly­tų. Koks jis Ta­vo kaip žur­na­lis­to aki­mis?

– Esu įsi­ti­ki­nęs, kad mes pa­tys tu­ri­me kur­ti gro­žį. Jei­gu ar­chy­vuo­se su­si­ras­tu­me ir per­žiū­rė­tu­me me­džia­gą, kaip at­ro­dė Aly­tus prieš aš­tuo­nio­li­ka me­tų, pa­ste­bė­tu­me, kaip jis iš­gra­žė­jo, mies­to cen­tre tu­ri­me dvi Dai­li­des, o se­niau tai bu­vo sun­kiai­siais me­ta­lais už­terš­ti eže­rė­liai. Pa­žiū­rė­ki­me į gat­ves, ša­li­gat­vius, dvi­ra­čių ta­kus. Žmo­nės kar­tais vi­so to ne­pa­ste­bi. Kai čia at­vyks­ta ma­no drau­gai iš ki­tų mies­tų, jie lie­ka su­ža­vė­ti mū­sų mies­to gro­žiu ir no­riai į jį su­grįž­ta vėl, tik jau su šei­mo­mis. Tai pui­kus mies­to įver­ti­ni­mas.

– Kaip ma­nai, koks yra ži­niask­lai­dos in­dė­lis for­muo­jant mies­to įvaiz­dį?

– Mies­to įvaiz­dį tu­ri kur­ti vi­si mies­to gy­ven­to­jai. Pa­kan­ka šaukš­to de­gu­to į me­daus sta­ti­nę ir jis ga­li bū­ti su­ga­din­tas. Mes vi­si tu­ri­me jį kur­ti ir ne­ga­li­me šios funk­ci­jos ati­duo­ti tik sa­vi­val­dy­bei, juk esa­me mies­to da­lis. O ži­niask­lai­da yra įran­kis pla­čiai vi­suo­me­nei su­ži­no­ti apie mus.

Kar­tais ban­do­me ak­cen­tuo­ti, pa­gra­žin­ti tam tik­ras vie­tas, ta­čiau tie pa­gi­ria­mie­ji žo­džiai tu­ri bū­ti la­bai ap­gal­vo­ti.

– Kaip ma­nai, ko­dėl šiais lai­kais taip sun­ku įkal­bė­ti žmo­nes ką nors pa­sa­ky­ti prieš ka­me­rą?

– Apie tai esu gal­vo­jęs dau­gy­bę kar­tų. Ma­nau, kad ko­mer­ci­nės te­le­vi­zi­jos įvai­riais bū­dais ban­do pri­si­jau­kin­ti žiū­ro­vą skam­bio­mis ant­ra­štė­mis, anon­sais. Da­lis jų ne­ati­tin­ka tu­ri­nio. Be to, at­si­ra­do la­bai daug lai­dų gel­to­no­sios spau­dos for­ma­tu. Žmo­nės, ma­ty­da­mi, kaip kai­my­nas te­le­vi­zi­jo­je bu­vo at­vaiz­duo­tas kaip pa­juo­kos ob­jek­tas, pra­dė­jo ne­pa­si­ti­kė­ti ži­niask­lai­da ir per daug me­tų su­si­for­ma­vo ten­den­ci­ja, kad da­bar žmo­gų pa­kal­bin­ti la­bai sun­ku.

– Ko­kie prin­ci­pai Ta­vo pro­fe­si­nė­je veik­lo­je at­ro­do svar­biau­si? Ko­kiais va­do­vau­jie­si?

– Pa­si­ti­kė­ji­mas. Aš vi­suo­met no­riu žmo­gų pa­ro­dy­ti iš tei­gia­mos pu­sės, po­zi­ty­viai. Svar­bu ne­už­gau­ti, bū­ti są­ži­nin­gam prieš skai­ty­to­ją, žiū­ro­vą. Ne­pil­ti pa­maz­gų. Ir gal­būt vi­so to la­bai trūks­ta kai ku­rio­se ži­niask­lai­dos prie­mo­nė­se. Gal­būt skam­bi ant­raš­tė, anon­sas ir pri­trauks dau­giau skai­ty­to­jų, žiū­ro­vų, ta­čiau ži­niask­lai­do­je sklei­džia­mas gė­ris ga­li duo­ti ge­res­nių re­zul­ta­tų.

– Kai pa­ju­tai žur­na­lis­to duo­nos sko­nį, ar tai Ta­ve nu­vy­lė? Ar dar ne­bū­da­mas ži­niask­lai­dos pa­sau­ly­je jį įsi­vaiz­da­vai ki­to­kį?

– Su­pra­tau, kad žur­na­lis­ti­ka ma­ne ža­vi, nes tai nė­ra mo­no­to­niš­kas dar­bas. Vie­ną die­ną gi­li­nie­si į vie­ną te­mą, o ki­tą die­ną – jau į ki­tą. Tai ver­čia to­bu­lė­ti, daug su­ži­no­ti. Tu nuo­lat bū­ni kaž­ko­kia­me veiks­me.

Ta­čiau šiuo­lai­ki­nė ži­niask­lai­da la­bai ski­ria­si nuo tos, ku­rio­je pra­dė­jau dirb­ti. Jei­gu se­niau da­ry­ti re­por­ta­žo va­žiuo­ja ke­tu­ri žmo­nės – ope­ra­to­rius, žur­na­lis­tas, ap­švie­tė­jas ir vai­ruo­to­jas, tai da­bar įpras­ta, kad vi­sos šios at­sa­ko­my­bės ati­ten­ka vie­nam žmo­gui. Tu tu­ri pa­kal­bin­ti pa­šne­ko­vus ir nu­si­fil­muo­ti, su­si­mon­tuo­ti, su­re­da­guo­ti, pats skai­ty­ti siu­že­tus. Dėl to, ži­no­ma, ken­čia ko­ky­bė.

Tos ži­niask­lai­dos prie­mo­nės, ku­rios dar tu­ri ir ope­ra­to­rių, ir žur­na­lis­tą, jau yra pra­ban­ga.

– Ar yra te­mų, ku­rios Tau kaip žur­na­lis­tui ne­ma­lo­nios?

– Pas­ta­ruo­ju me­tu jau da­ro­si kaž­kaip sun­ku gvil­den­ti kri­mi­na­li­nes te­mas. Vie­nu me­tu man bu­vo pri­skir­ta reng­ti šios sri­ties ap­žval­gas. Kuo to­liau, tuo sun­kiau da­ro­si įjung­ti ka­me­rą, kai įvyks­ta kaž­ko­kia ne­lai­mė. Bet tai yra dar­bas ir tu­ri jį pa­da­ry­ti. Žmo­nės kaž­ko­dėl la­bai do­mi­si kri­mi­na­li­nė­mis te­mo­mis. Net kaž­kur esu skai­tęs, kad ne­ga­ty­vas žmo­nes sep­ty­nis kar­tus la­biau do­mi­na nei po­zi­ty­vas.

Be to, la­bai pa­vo­jin­gas de­ri­nys yra ži­niask­lai­da ir po­li­ti­ka. Ma­tau ten­den­ci­jas ne tik na­cio­na­li­niu mas­tu, bet ir vie­ti­niu. Vyks­ta la­bai ne­gra­žių da­ly­kų ir tai man ke­lia ne­ri­mą. Kai per ži­niask­lai­dos prie­mo­nes yra ma­ni­pu­liuo­ja­ma po­li­ti­ne in­for­ma­ci­ja, žmo­nės nu­si­vi­lia, ne­pa­si­ti­ki, emig­ruo­ja. Tos ap­raiš­kos ma­to­mos ir mū­sų mies­te.

– Ar esi su­si­dū­ręs su ne­ma­lo­nio­mis si­tu­a­ci­jo­mis reng­da­mas ne­ga­ty­vaus tu­ri­nio te­mas?

– Taip, esu pa­te­kęs į si­tu­a­ci­ją, ku­ri iš­si­ru­tu­lio­jo net iki teis­mo. Žmo­nės la­bai jaut­riai re­a­guo­ja, be to, Lie­tu­vo­je žur­na­lis­tams tai­ko­ma dau­gy­bė ap­ri­bo­ji­mų, ku­rie nuo­lat kei­čia­si. Be­si­suk­da­mas dar­buo­se lyg vo­ve­rė ra­te tu­ri reng­ti ak­tu­a­lias te­mas ir dar gi­lin­tis, ar kaž­kas ne­pa­si­kei­tė tei­si­nė­je ba­zė­je. Yra žmo­nių, ku­rie to tik ir lau­kia, kad su­klys­tum, kad iš ta­vęs iš­peš­tų ko­kios nors nau­dos.

– Ar bū­na die­nų, kai klau­si sa­vęs, dėl ko vi­sa tai da­rai?

– Prieš ke­le­tą die­nų ei­nu į fil­ma­vi­mą, vie­no­je ran­ko­je – sto­vas, ki­to­je – ka­me­ra, ki­še­nė­je – mik­ro­fo­nas. Karš­ta, plius 30 laips­nių. Gal­vo­ju: „Tiek me­tų aš ke­liau­ju su to­kia eki­puo­te ir dėl ko tai da­rau?“ Ogi da­rau dėl sa­vo žiū­ro­vų. Per tiek dar­bo me­tų už­au­go di­de­lis ra­tas žmo­nių, ku­rie ma­ni­mi pa­si­ti­ki, į ma­ne krei­pia­si, ste­bi ma­no dar­bą. Jie yra ma­no tur­tas. Ne ka­me­ra, ne mik­ro­fo­nas, ku­riuos bet ka­da ga­li pa­keis­ti į ki­tą, o jie, žmo­nės. Be jų reng­čiau tik ei­li­nius re­por­ta­žus, nes tik čia gy­ve­nan­tys žmo­nės ge­riau­siai ma­to, kas ap­link vyks­ta.

Per tre­jus me­tus pa­vy­ko už­au­gin­ti per tris mi­li­jo­nus ma­no kur­tų vaiz­do kli­pų per­žiū­rų. Dėl jų aš vi­sa tai da­rau. Ir tai stu­mia į prie­kį. Kar­tais bū­na sun­ku, kar­tais ten­ka gal­vo­ti, ko­kią te­mą pa­gvil­den­ti. Ta­čiau vis­kas at­si­per­ka.

– Ži­niask­lai­da ga­li bū­ti ir la­bai ga­lin­gas pro­pa­gan­dos įran­kis. Tai įro­do ir vi­sai ne­se­niai įvy­ku­si są­jun­gi­nin­kų šar­vuo­čių ava­ri­ja, kur in­ter­ne­ti­nė­je erd­vė­je bu­vo pa­skleis­ta in­for­ma­ci­ja, esą jos me­tu žu­vo ber­niu­kas dvi­ra­ti­nin­kas. Ma­ža to, su šia in­for­ma­ci­ja bu­vo su­sie­tas ir kon­kre­tus as­muo, Aly­tu­je at­lie­kan­tis tar­ny­bą. Kaip tu ver­ti­ni to­kį in­for­ma­ci­nės pro­pa­gan­dos bur­bu­lą?

– Ma­ne la­bai nu­ste­bi­no, ta­čiau ne­ga­liu pa­neig­ti, kad ne­si­ti­kė­jau, jog šiuo įvy­kiu bus pa­si­nau­do­ta pro­pa­gan­di­niais tiks­lais. To­kia in­for­ma­ci­ja su skam­bia ant­raš­te ga­li pa­da­ry­ti ne­ati­tai­so­mos ža­los vi­suo­me­nei. O pa­nei­gi­mo efek­tas tik­riau­siai bus kur kas sil­pnes­nis.

Juk apie tai kal­ba­ma pa­sau­lio mas­tu. Jau ka­riau­ja­me ne ra­ke­to­mis, gin­klais, o nau­jie­no­mis. Ži­niask­lai­da yra pa­si­tel­kia­ma sie­kiant pa­si­da­ly­ti įta­kos zo­nas. Kam ka­riau­ti ug­ni­mi, jei­gu ga­li­ma stip­riai smog­ti žo­džiais.

Bet čia ga­li­me įžvelg­ti ir ge­rą­ją ži­nią, kad gal pa­ga­liau tu­rė­si­me ge­rą ke­lią į Kau­ną (juo­kia­si).

– Ta­vo dar­be nė­ra api­brėž­tų dar­bo va­lan­dų. Kaip sau ap­si­brė­ži ri­bas, kiek dirb­ti, kad lik­tų lai­ko pa­čiam, po­mė­giams, šei­mai? Ar ne­ten­ka iš­girs­ti prie­kaiš­tų iš šei­mos na­rių, kad jiems ski­ri ma­žai lai­ko?

– Dir­bu tol, kol pa­da­rau vi­sus nu­ma­ty­tus dar­bus. Kai nuo ma­nęs pri­klau­so ki­tų žmo­nių dar­bas, ta­da dar­bo va­lan­dų tie­siog ne­skai­čiuo­ju, nes lai­kau­si prin­ci­po, kad ne­ga­liu nu­vil­ti ki­tų. Ga­li nu­vil­ti sa­ve, bet ne ki­tus. Vi­sa­da pa­gal­vo­ju apie tai, kad mū­sų mies­tas ne­di­de­lis. Pa­kan­ka kar­tą ap­gau­ti žmo­gų ir apie ta­ve jau ži­nos vi­si.

O ma­no žmo­na bei aš­tuo­nio­lik­me­tė duk­ra ma­ne su­pran­ta ir pa­lai­ko. Jos ma­ni­mi ti­ki, pa­si­ti­ki, ma­to, kad daug dir­bu. Jos per tiek me­tų su­si­tai­kė su tuo, kad ma­no dar­bo die­na ne­pra­si­de­da 8 va­lan­dą ry­to ir ne­si­bai­gia 17 va­lan­dą va­ka­ro. Be to, jos tu­ri ir sa­vo dar­bų, pa­rei­gų, po­mė­gių. Duk­ra spor­tuo­ja.

Įsi­vaiz­duok, jei­gu tu dir­bi, su­kie­si, o dar su­lau­ki prie­kaiš­tų grį­žęs, tai kaip jaus­tis? Ma­nau, kad su­pra­ti­mas mū­sų šei­mo­je tik­rai yra.

– Su­tin­ki su po­sa­kiu, kad žur­na­lis­ti­ka yra gy­ve­ni­mo bū­das?

– Tik­riau­siai yra dau­gy­bė pro­fe­si­jų, ku­rioms ga­li­ma pri­tai­ky­ti šį po­sa­kį. Tie žmo­nės, ku­rie gy­ve­na iš sa­vo po­mė­gių, yra lai­min­gi. Mo­no­to­niš­kas dar­bas, ku­rio lai­kas yra įspraus­tas į kon­kre­čius rė­mus, ne­ma­nau, kad su­tei­kia daug lai­mės. To­kie žmo­nės nuo­lat lau­kia dar­bo pa­bai­gos.

Mes, kū­rė­jai, į sa­vo dar­bą žiū­ri­me ki­taip, o jei­gu dar ga­li­ma iš to ir pra­gy­ven­ti, tai nuo­sta­bu.

– Tai ar pats jau­tie­si lai­min­gas?

– Taip, ma­no dar­bas yra ma­no gy­ve­ni­mas.

– Ta­čiau tur­būt yra da­ly­kų, ku­rių pa­si­gen­di sa­vo dar­be, ku­rie ta­ve nu­vi­lia?

–Ži­no­ma, trūks­ta tos tik­ro­sios ge­ro­sios žur­na­lis­ti­kos, kai su žmo­gu­mi ga­li ben­drau­ti akis į akį, o ne nu­siųs­ti jam klau­si­mus elek­tro­ni­niu pa­štu ir jis į juos at­sa­ko. Ta­da ne­lie­ka emo­ci­jos, ne­už­si­mez­ga ry­šys, ma­žai nuo­šir­du­mo. Taip, tai pa­leng­vi­na dar­bą, ne­rei­kia nie­kur va­žiuo­ti, truk­dy­ti ki­tų žmo­nių. Ta­čiau kon­tak­to čia nė­ra. O tai juk yra se­no­ji ge­ro­ji žur­na­lis­ti­ka. Ji lei­džia pa­da­ry­ti daug įdo­mes­nių da­ly­kų.

– Ar jau­tie­si įver­tin­tas kaip sa­vo sri­ties pro­fe­sio­na­las?

– Aš ne­lau­kiu įver­ti­ni­mų. Di­džiau­sias įver­ti­ni­mas – kai ma­no kur­tą siu­že­tą pa­ma­to, gal­būt įver­ti­na žiū­ro­vas. Dir­bu dėl žmo­nių, o ne dėl įver­ti­ni­mų. Vi­sai ne­no­riu, kad ma­ne kaž­kas gir­tų ir liaup­sin­tų.

– Ar daž­nas Ta­vo pa­ly­do­vas mie­go trū­ku­mas?

– Mie­gas žmo­gui pa­de­da bū­ti dar­bin­gam. Žmo­gus ne­ga­li dirb­ti daug va­lan­dų, jis pri­va­lo ge­rai pail­sė­ti. Pa­žįs­tu žmo­nių, me­ni­nin­kų, ku­rie prieš prem­je­ras daug dir­ba, ma­žai mie­ga, nes pri­va­lo vis­ką nu­šli­fuo­ti, nuo jų pri­klau­so pro­jek­to ir ki­tų žmo­nių sėk­mė. Jie la­bai sa­ve iš­se­ki­na.

Ta­čiau ir man kar­tais ten­ka ma­žai mie­go­ti, bet taip nu­tin­ka ne­daž­nai.

– Kaip at­si­ri­bo­ji nuo vir­tu­a­ly­bės, ku­rios Ta­vo dar­be aps­tu? Kaip lei­di lais­va­lai­kį?

– Vė­ly­vą pa­va­sa­rį, va­sa­rą ir anks­ty­vą ru­de­nį į dar­bą ve­žuo­si ne pie­tus, o bur­len­tę. Jei­gu tik bū­na pa­lan­kus oras bu­ria­vi­mui, pir­miau­sia, ži­no­ma, jei tik lei­džia dar­bai, iš­va­žiuo­ju prie Du­sios eže­ro ir ten bu­riuo­ju ar­ba nu­lei­dęs bu­rę ant len­tos tie­siog pa­gu­liu, ste­biu, kaip skren­da paukš­čiai, vis­ką ap­mąs­tau. O par­plau­kęs į kran­tą vėl grįž­tu į dar­bą su nau­jo­mis jė­go­mis. Tai tik­rai ma­ne nu­nu­li­na, ypač ta­da, kai ne­si­se­ka, kad ir ką be­da­ry­tum.

Kar­tais už­ten­ka tie­siog pa­bū­ti gam­to­je, pa­si­žval­gy­ti, kad ir po Aly­taus pi­lia­kal­nio apy­lin­kes, ir ta­da į vis­ką žvel­gi vėl ki­to­mis aki­mis.

– Esi aly­tiš­kis nuo pat šak­nų. Ar ne­bu­vo ki­lu­sių pa­gun­dų pla­tes­nių ga­li­my­bių iš­vyk­ti ieš­ko­ti ki­tur?

– Tu­rė­jau ke­lis pa­siū­ly­mus iš ša­lies te­le­vi­zi­jų, ta­čiau jais ne­pa­si­nau­do­jau. Ir dėl to džiau­giuo­si. Nes man pa­tin­ka gy­ven­ti Aly­tu­je. Čia gra­žu. Mies­tas nė­ra to­li nuo di­džių­jų mies­tų. Ko­dėl tu­rė­čiau dus­ti grūs­ty­se ir ne­ma­ty­ti, kas vyks­ta ma­no mies­te? Ne­su­si­reikš­min­ki­me, gi­mė­me čia, tad jei­gu įma­no­ma, tu­ri­me dar­bus, tai ir li­ki­me čia gy­ven­ti.

– Ar ti­ki sa­vo mies­to gra­žia at­ei­ti­mi?

Jei­gu ne­ti­kė­čiau, čia ne­gy­ven­čiau. Tik­rai ti­kiu. Mies­tas gra­žė­ja, o vi­di­niai rei­ka­lai la­bai pri­klau­so nuo mū­sų pa­čių.

Laura BALIUKONIENĖ