Jau dvidešimt metų tarp žurnalistikos ir meno besisukantis alytiškis Alius Mikelionis (44 m.) sako, kad jo darbas yra jo gyvenimas, o didžiausias turtas yra žmonės. „Kartais pagaunu save mąstantį, dėl ko visa tai darau, tačiau tuoj pat ateina atsakymas – dėl žmonių, kurie mato mano darbą“, – sakė žiniasklaidos atstovas, kuris atvirai pasakojo apie žiniasklaidos užkulisius ir save realizuoti leidžiantį meną.
Alytaus miesto teatre esančioje kelių kvadratinių metrų studijoje be dienos šviesos darbo vietą įsikūręs Alius čia praleidžia labai daug laiko, tad čia gimsta ir jo darbai, kuriuose menas susipina su žurnalistika.
Jis ne tik kuria reportažus vietinei ir nacionalinei žiniasklaidai, bet ir dalyvauja įvairiuose meniniuose, socialiniuose projektuose. Visai neseniai A.Mikelionis triūsė filmuodamas režisierės Andros Kavaliauskaitės kurtą monospektaklį „Seen“, paliečiantį vieną opiausių jaunimo socialinių problemų. Spektaklio debiutas Alytaus miesto teatre numatytas ketvirtadienį, birželio 21 dieną.
O daugiau nei prieš metus Alius tapo Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento organizuoto socialinių vaizdo klipų konkurso laureatu.
Jis yra sukūręs ne vieną vaizdo klipą, reprezentuojantį gimtąjį Alytų, ir dar įamžinęs šimtus kitų svarbių įvykių bei akimirkų.
Alius baigęs ne žurnalistikos mokslus, Vilniuje jis studijavo užsienio kalbas – anglų ir vokiečių, vėliau Alytaus kolegijoje baigė su vaizdo, dizaino ir leidybos technologijomis susijusią specialybę.
Žurnalistas turi tvirtą ir santūriai išlaikytą požiūrį apie savo profesiją, jos subtilybes, politikos ir žiniasklaidos sąveiką. Jis pasidalijo ir prisiminimais iš pirmųjų debiutų žurnalistikoje, įspūdžiais iš darbo tiesioginiame eteryje bei pamąstymais apie sparčiai besikeičiančią žurnalistiką, kuri šių dienų kontekste tampa vis svaresniu įrankiu nei ginklas kovoti dėl įtakos.
– Jau daug metų save realizuoji žiniasklaidos pasaulyje. Koks buvo Tavo pirmasis kaip žiniasklaidos atstovo debiutas?
– Į žurnalistiką ir vaizdo meną patraukiau 1998 metais, kai pradėjo kurtis Alytaus regioninė televizija. Atsidūrėme tarp tų kuriančiųjų. Turėjome noro kažkur dalyvauti, kažką įdomaus veikti, o ne sėdėti laiptinėje su draugais. Mano draugas pamatė per televiziją bėgančią eilutę apie kuriamą Alytaus televiziją ir ieškomus žmones. Nusprendėme pabandyti. Mums pasiūlė rengti laidą apie jaunimą ir taip įrodyti, ką galime.
Pamenu, nuvažiavome į Simno šokius daryti pirmos laidos. Tema – ar šiuolaikinis jaunimas moka linksmintis. O linksmybės tais laikais buvo su alkoholiu, konfliktais ir išradingais pasismaginimais. Bet labiausiai man įstrigo, kad anuomet žmonės geranoriškai filmuodavosi, pasakodavo, kas vyksta. Šiuo metu įkalbinti žmogų tai padaryti labai sunku.
Padarėme pusvalandžio laidą, kurioje buvo ir siužetų iš kitų renginių. Bekurdami tą laidą, patys įsirengėme studiją, pasigaminome milžiniškas dekoracijas, stendą, kurį dažėme garažuose. O tada buvo žiema, todėl dažai sunkiai džiuvo. Galop pristatėme savo laidą ir ji buvo pripažinta. Vėliau pasiūlė paskanauti tiesioginio eterio, vedėme laidą „Triukšmas“.
Šiemet bus jau dvidešimt metų kai sukuosi žurnalistikoje.
– Esi žmogus tarp žurnalistikos ir meno, sukūrei daugybę vaizdo meno darbų. Kaip Tavo gyvenime apskritai atsirado toks reiškinys kaip menas?
– Labai gerai pastebėta – esu tarp meno ir žurnalistikos. Tikrai. Gyvenime man labai svarbi muzika. Man patinka jos klausyti, atrasti ją, išgirsti iš naujo. Patinka eiti į gerus koncertus. Groju ir pats. Kažkada mokiausi Muzikos mokykloje. Grojau pianinu, pats išmokau skambinti gitara.
Muziką sujungus su vaizdu, jeigu vienas kitą atitinka, tai sudaro gražų junginį, sukelia gražių emocijų, impresiją, ekspresiją. Vaizdą sujungus su muzika galima parodyti nuostabių dalykų.
Man labai patinka pakelti droną į padanges ir su juo apžvelgti gražiausias apylinkės vietas, visa tai įamžinti. Tai sujungus su muzika, jau daugybę kartų matytas vietoves galima pamatyti visai kitomis akimis.
– Tai kuriai sričiai teiki prioritetą – menui ar žurnalistikai?
– Sunku pasakyti. Jeigu pasakyčiau, kad žurnalistikai, tai būčiau neteisus pats prieš save. Jeigu – menui, tai apvilčiau žurnalistiką. Gal aš tais ašmenimis ir pavaikščiosiu.
– Vieną naujausių Tavo meno srities darbų galėsime pamatyti jau netrukus, poryt vyksiančioje spektaklio „Seen“ premjeroje. Užkulisiuose tenka išgirsti patyliukais besišnabždančius žmones, kad tai iki šiol bene didžiausią įspūdį paliekantis Tavo meninis darbas. Turėjai ypatingą įkvėpimą jam?
– Iš teatro galima labai daug ko išmokti, nes menininkai į viską žiūri kitu kampu. Jeigu žiniasklaidoje svarbu viską padaryti greitai ir pagal standartus, tai čia gali apgalvoti, laužyti taisykles, eksperimentuoti. Tas mane ir vežė, kad neapsiriboji standartais filmuodamas. Galėjau daryti taip, kaip man patinka. Tai yra labai įdomu.
– Kaip suprantu, ir pats džiaugiesi šiuo savo darbu?
– Jeigu būtų galimybė dalyvauti spektaklių vaizdo projekcijų konkurse, tai su šio spektaklio projekcijomis tikrai dalyvaučiau. Susirinkome bendraminčiai, visi žinojome savo vaidmenis, niekas neskaičiavo laiko, nebuvo jokios panikos. Kai pasinerdavome į filmavimus, kūrėme, eksperimentavome, o sujungus kostiumus, aktorę, energiją, išėjo visiškai neįprastas vaizdas, neįprasti rakursai, neįprasti sprendimai. Filmavome penkias dienas. Jeigu man kas nors iš šalies atneštų peržiūrėti tokius filmuotus vaizdus ir pasakytų, kad tai filmuota Alytuje, nepasakyčiau, kuriose konkrečiai vietose tai buvo padaryta. Tai reikia pamatyti. Dar nesu iki šiol nieko panašaus daręs, nors spektakliams esu sukūręs dešimtis projekcijų.
Neprisiimu laurų sau, prie to kiti žmonės dirbo visą naktį, nemiegojo, o man beliko tik įamžinti, padėti įgyvendinti režisierės idėjas. Tačiau turbūt kiekvienas operatorius tai padarytų savaip.
– Esi sukūręs nemažai vaizdo klipų, reprezentuojančių Alytų. Koks jis Tavo kaip žurnalisto akimis?
– Esu įsitikinęs, kad mes patys turime kurti grožį. Jeigu archyvuose susirastume ir peržiūrėtume medžiagą, kaip atrodė Alytus prieš aštuoniolika metų, pastebėtume, kaip jis išgražėjo, miesto centre turime dvi Dailides, o seniau tai buvo sunkiaisiais metalais užteršti ežerėliai. Pažiūrėkime į gatves, šaligatvius, dviračių takus. Žmonės kartais viso to nepastebi. Kai čia atvyksta mano draugai iš kitų miestų, jie lieka sužavėti mūsų miesto grožiu ir noriai į jį sugrįžta vėl, tik jau su šeimomis. Tai puikus miesto įvertinimas.
– Kaip manai, koks yra žiniasklaidos indėlis formuojant miesto įvaizdį?
– Miesto įvaizdį turi kurti visi miesto gyventojai. Pakanka šaukšto deguto į medaus statinę ir jis gali būti sugadintas. Mes visi turime jį kurti ir negalime šios funkcijos atiduoti tik savivaldybei, juk esame miesto dalis. O žiniasklaida yra įrankis plačiai visuomenei sužinoti apie mus.
Kartais bandome akcentuoti, pagražinti tam tikras vietas, tačiau tie pagiriamieji žodžiai turi būti labai apgalvoti.
– Kaip manai, kodėl šiais laikais taip sunku įkalbėti žmones ką nors pasakyti prieš kamerą?
– Apie tai esu galvojęs daugybę kartų. Manau, kad komercinės televizijos įvairiais būdais bando prisijaukinti žiūrovą skambiomis antraštėmis, anonsais. Dalis jų neatitinka turinio. Be to, atsirado labai daug laidų geltonosios spaudos formatu. Žmonės, matydami, kaip kaimynas televizijoje buvo atvaizduotas kaip pajuokos objektas, pradėjo nepasitikėti žiniasklaida ir per daug metų susiformavo tendencija, kad dabar žmogų pakalbinti labai sunku.
– Kokie principai Tavo profesinėje veikloje atrodo svarbiausi? Kokiais vadovaujiesi?
– Pasitikėjimas. Aš visuomet noriu žmogų parodyti iš teigiamos pusės, pozityviai. Svarbu neužgauti, būti sąžiningam prieš skaitytoją, žiūrovą. Nepilti pamazgų. Ir galbūt viso to labai trūksta kai kuriose žiniasklaidos priemonėse. Galbūt skambi antraštė, anonsas ir pritrauks daugiau skaitytojų, žiūrovų, tačiau žiniasklaidoje skleidžiamas gėris gali duoti geresnių rezultatų.
– Kai pajutai žurnalisto duonos skonį, ar tai Tave nuvylė? Ar dar nebūdamas žiniasklaidos pasaulyje jį įsivaizdavai kitokį?
– Supratau, kad žurnalistika mane žavi, nes tai nėra monotoniškas darbas. Vieną dieną giliniesi į vieną temą, o kitą dieną – jau į kitą. Tai verčia tobulėti, daug sužinoti. Tu nuolat būni kažkokiame veiksme.
Tačiau šiuolaikinė žiniasklaida labai skiriasi nuo tos, kurioje pradėjau dirbti. Jeigu seniau daryti reportažo važiuoja keturi žmonės – operatorius, žurnalistas, apšvietėjas ir vairuotojas, tai dabar įprasta, kad visos šios atsakomybės atitenka vienam žmogui. Tu turi pakalbinti pašnekovus ir nusifilmuoti, susimontuoti, suredaguoti, pats skaityti siužetus. Dėl to, žinoma, kenčia kokybė.
Tos žiniasklaidos priemonės, kurios dar turi ir operatorių, ir žurnalistą, jau yra prabanga.
– Ar yra temų, kurios Tau kaip žurnalistui nemalonios?
– Pastaruoju metu jau darosi kažkaip sunku gvildenti kriminalines temas. Vienu metu man buvo priskirta rengti šios srities apžvalgas. Kuo toliau, tuo sunkiau darosi įjungti kamerą, kai įvyksta kažkokia nelaimė. Bet tai yra darbas ir turi jį padaryti. Žmonės kažkodėl labai domisi kriminalinėmis temomis. Net kažkur esu skaitęs, kad negatyvas žmones septynis kartus labiau domina nei pozityvas.
Be to, labai pavojingas derinys yra žiniasklaida ir politika. Matau tendencijas ne tik nacionaliniu mastu, bet ir vietiniu. Vyksta labai negražių dalykų ir tai man kelia nerimą. Kai per žiniasklaidos priemones yra manipuliuojama politine informacija, žmonės nusivilia, nepasitiki, emigruoja. Tos apraiškos matomos ir mūsų mieste.
– Ar esi susidūręs su nemaloniomis situacijomis rengdamas negatyvaus turinio temas?
– Taip, esu patekęs į situaciją, kuri išsirutuliojo net iki teismo. Žmonės labai jautriai reaguoja, be to, Lietuvoje žurnalistams taikoma daugybė apribojimų, kurie nuolat keičiasi. Besisukdamas darbuose lyg voverė rate turi rengti aktualias temas ir dar gilintis, ar kažkas nepasikeitė teisinėje bazėje. Yra žmonių, kurie to tik ir laukia, kad suklystum, kad iš tavęs išpeštų kokios nors naudos.
– Ar būna dienų, kai klausi savęs, dėl ko visa tai darai?
– Prieš keletą dienų einu į filmavimą, vienoje rankoje – stovas, kitoje – kamera, kišenėje – mikrofonas. Karšta, plius 30 laipsnių. Galvoju: „Tiek metų aš keliauju su tokia ekipuote ir dėl ko tai darau?“ Ogi darau dėl savo žiūrovų. Per tiek darbo metų užaugo didelis ratas žmonių, kurie manimi pasitiki, į mane kreipiasi, stebi mano darbą. Jie yra mano turtas. Ne kamera, ne mikrofonas, kuriuos bet kada gali pakeisti į kitą, o jie, žmonės. Be jų rengčiau tik eilinius reportažus, nes tik čia gyvenantys žmonės geriausiai mato, kas aplink vyksta.
Per trejus metus pavyko užauginti per tris milijonus mano kurtų vaizdo klipų peržiūrų. Dėl jų aš visa tai darau. Ir tai stumia į priekį. Kartais būna sunku, kartais tenka galvoti, kokią temą pagvildenti. Tačiau viskas atsiperka.
– Žiniasklaida gali būti ir labai galingas propagandos įrankis. Tai įrodo ir visai neseniai įvykusi sąjungininkų šarvuočių avarija, kur internetinėje erdvėje buvo paskleista informacija, esą jos metu žuvo berniukas dviratininkas. Maža to, su šia informacija buvo susietas ir konkretus asmuo, Alytuje atliekantis tarnybą. Kaip tu vertini tokį informacinės propagandos burbulą?
– Mane labai nustebino, tačiau negaliu paneigti, kad nesitikėjau, jog šiuo įvykiu bus pasinaudota propagandiniais tikslais. Tokia informacija su skambia antrašte gali padaryti neatitaisomos žalos visuomenei. O paneigimo efektas tikriausiai bus kur kas silpnesnis.
Juk apie tai kalbama pasaulio mastu. Jau kariaujame ne raketomis, ginklais, o naujienomis. Žiniasklaida yra pasitelkiama siekiant pasidalyti įtakos zonas. Kam kariauti ugnimi, jeigu galima stipriai smogti žodžiais.
Bet čia galime įžvelgti ir gerąją žinią, kad gal pagaliau turėsime gerą kelią į Kauną (juokiasi).
– Tavo darbe nėra apibrėžtų darbo valandų. Kaip sau apsibrėži ribas, kiek dirbti, kad liktų laiko pačiam, pomėgiams, šeimai? Ar netenka išgirsti priekaištų iš šeimos narių, kad jiems skiri mažai laiko?
– Dirbu tol, kol padarau visus numatytus darbus. Kai nuo manęs priklauso kitų žmonių darbas, tada darbo valandų tiesiog neskaičiuoju, nes laikausi principo, kad negaliu nuvilti kitų. Gali nuvilti save, bet ne kitus. Visada pagalvoju apie tai, kad mūsų miestas nedidelis. Pakanka kartą apgauti žmogų ir apie tave jau žinos visi.
O mano žmona bei aštuoniolikmetė dukra mane supranta ir palaiko. Jos manimi tiki, pasitiki, mato, kad daug dirbu. Jos per tiek metų susitaikė su tuo, kad mano darbo diena neprasideda 8 valandą ryto ir nesibaigia 17 valandą vakaro. Be to, jos turi ir savo darbų, pareigų, pomėgių. Dukra sportuoja.
Įsivaizduok, jeigu tu dirbi, sukiesi, o dar sulauki priekaištų grįžęs, tai kaip jaustis? Manau, kad supratimas mūsų šeimoje tikrai yra.
– Sutinki su posakiu, kad žurnalistika yra gyvenimo būdas?
– Tikriausiai yra daugybė profesijų, kurioms galima pritaikyti šį posakį. Tie žmonės, kurie gyvena iš savo pomėgių, yra laimingi. Monotoniškas darbas, kurio laikas yra įspraustas į konkrečius rėmus, nemanau, kad suteikia daug laimės. Tokie žmonės nuolat laukia darbo pabaigos.
Mes, kūrėjai, į savo darbą žiūrime kitaip, o jeigu dar galima iš to ir pragyventi, tai nuostabu.
– Tai ar pats jautiesi laimingas?
– Taip, mano darbas yra mano gyvenimas.
– Tačiau turbūt yra dalykų, kurių pasigendi savo darbe, kurie tave nuvilia?
–Žinoma, trūksta tos tikrosios gerosios žurnalistikos, kai su žmogumi gali bendrauti akis į akį, o ne nusiųsti jam klausimus elektroniniu paštu ir jis į juos atsako. Tada nelieka emocijos, neužsimezga ryšys, mažai nuoširdumo. Taip, tai palengvina darbą, nereikia niekur važiuoti, trukdyti kitų žmonių. Tačiau kontakto čia nėra. O tai juk yra senoji geroji žurnalistika. Ji leidžia padaryti daug įdomesnių dalykų.
– Ar jautiesi įvertintas kaip savo srities profesionalas?
– Aš nelaukiu įvertinimų. Didžiausias įvertinimas – kai mano kurtą siužetą pamato, galbūt įvertina žiūrovas. Dirbu dėl žmonių, o ne dėl įvertinimų. Visai nenoriu, kad mane kažkas girtų ir liaupsintų.
– Ar dažnas Tavo palydovas miego trūkumas?
– Miegas žmogui padeda būti darbingam. Žmogus negali dirbti daug valandų, jis privalo gerai pailsėti. Pažįstu žmonių, menininkų, kurie prieš premjeras daug dirba, mažai miega, nes privalo viską nušlifuoti, nuo jų priklauso projekto ir kitų žmonių sėkmė. Jie labai save išsekina.
Tačiau ir man kartais tenka mažai miegoti, bet taip nutinka nedažnai.
– Kaip atsiriboji nuo virtualybės, kurios Tavo darbe apstu? Kaip leidi laisvalaikį?
– Vėlyvą pavasarį, vasarą ir ankstyvą rudenį į darbą vežuosi ne pietus, o burlentę. Jeigu tik būna palankus oras buriavimui, pirmiausia, žinoma, jei tik leidžia darbai, išvažiuoju prie Dusios ežero ir ten buriuoju arba nuleidęs burę ant lentos tiesiog paguliu, stebiu, kaip skrenda paukščiai, viską apmąstau. O parplaukęs į krantą vėl grįžtu į darbą su naujomis jėgomis. Tai tikrai mane nunulina, ypač tada, kai nesiseka, kad ir ką bedarytum.
Kartais užtenka tiesiog pabūti gamtoje, pasižvalgyti, kad ir po Alytaus piliakalnio apylinkes, ir tada į viską žvelgi vėl kitomis akimis.
– Esi alytiškis nuo pat šaknų. Ar nebuvo kilusių pagundų platesnių galimybių išvykti ieškoti kitur?
– Turėjau kelis pasiūlymus iš šalies televizijų, tačiau jais nepasinaudojau. Ir dėl to džiaugiuosi. Nes man patinka gyventi Alytuje. Čia gražu. Miestas nėra toli nuo didžiųjų miestų. Kodėl turėčiau dusti grūstyse ir nematyti, kas vyksta mano mieste? Nesusireikšminkime, gimėme čia, tad jeigu įmanoma, turime darbus, tai ir likime čia gyventi.
– Ar tiki savo miesto gražia ateitimi?
Jeigu netikėčiau, čia negyvenčiau. Tikrai tikiu. Miestas gražėja, o vidiniai reikalai labai priklauso nuo mūsų pačių.
Laura BALIUKONIENĖ