Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Alis Balbierius: „...esi kelyje, kelyje ir būsi“...

Prestižinę Maironio premiją, siejamą su Tarptautiniu literatūros festivaliu „Poezijos pavasaris“, kaip žinia, pelnė poetas, eseistas, fotografas Alis Balbierius. Ši premija yra svarbiausias metų poetinis apdovanojimas.

Šiandien – pokalbis su Biržuose gyvenančiu poetu, kurio eilėraščių rinkinys „Ekvilibriumas“ pripažintas geriausia poezijos knyga, išleista per praėjusius kalendorinius metus.

- Maironio literatūrinė premija Tau kas – įvertinimas, įpareigojimas, gyvenimo nutikimas?

Kas apskritai Tau, kaip kūrėjui, yra didžiausias įvertinimas?

- Gal daugiau nutikimas, kiek netikėtas. Net nežinojau, kad buvau nominuotas... Be abejo, malonus netikėtumas ir savotiška paskata galbūt dar vieną kitą knygelę parašyt, išleist. Bet juk niekas parašyt nėra privaloma – tai turi savaime įvykt, užaugt...

Šiaip tai ta Maironio premija yra Poezijos pavasario, net nepamenu, kada ji taip buvo pervadinta. O poezijos pavasaris ir jo renginiai šiemet dėl visiems žinomų priežasčių dar net neprasidėjo...

- Koks Tavo santykis su Maironio kūryba ir apskritai su lietuvių literatūros klasika? Ką Maironis galėtų pasakyti Aliui Balbieriui, pelniusiam su jo vardu susijusius laurus? O ką norėtum pasakyti lietuvių tautos dainiumi tituluojamam poetui?

- Normalus santykis. Iš klasikos atsirenki tai, kas tau artima. Nors ji visada domina, ir nebūtinai tie didieji klasikai. Maironis? Jį ir ne vieną kitą klasiką mano kartos sąmonėje gerokai „pribaigė“ anų laikų mokykla... Maironį pirmą kartą išgirdau vaikystėj niūniuojant man senelę, kurį tarpukaryje nemažai laiko dirbo mokytoja:

„Kur lygūs laukai,

Snaudžia tamsūs miškai,

Lietuviai barzdočiai dūmoja;

Galanda kirvius,

Kalavijus aštrius

Ir juodbėrį žirgą balnoja.“...

Šio eilėraščio eilutės skambėjo kaip mitas, legenda giliame sovietmetyje, kur už lango plytėjo banalaus kolchozo banalūs burokai nusavintoje protėvių žemėje...

- „Dar niekad Alio Balbieriaus poezijoje taip stipriai neskambėjo kelio motyvas: lietuviški peizažai ir molėtas tėviškės keliukas, kopimas į Himalajus, daoistinė kelio estetika ir daug kitų motyvo variacijų. Prigimtinė gamtinė pasaulėjauta, gavusi naujų impulsų iš Rytų kultūros, sufokusavo kūrybos branduolį ir platesnį kontekstą“,- apie Tavo naująją knygą rašo Janina Riškutė. O kur šiuo metu veda Tavo kelias, kokius „ekvilibriumus“ priėjai? Radai ramybę ir pusiausvyrą?

- Ramybė, pusiausvyros – tai tik tarpinės būsenos. Man, regis, panirti į jas nėra duota. Nors jų ieškota ir ieškoma, pavyzdžiui, susidomėjus dzenbudizmu. Ir pasaulis, ir gyvenimas pernelyg neramus.

Regis, netolimoj ateity bus dar neramesnis... Nieko neprieini, esi kelyje, kelyje ir būsi, o virš to kelio neretai praskrenda abejonių, nepasitikėjimo savimi, nusivylimų sparnuočiai.

- „Namai yra pamatinė žmogaus pasaulio sąvoka. Gyventi – vadinasi, turėti namus“, - sako Viktorija Daujotytė. Kur yra Tavo namai? Kas jie yra Tau?

- Geografine prasme namai – gan sudėtinga apibrėžti, dabar jau keliolika metų – gimti Biržai. Pusė sąmoningo gyvenimo namai buvo Vilnius, kadaise ketvertą metų – Šilutės kraštas... Namai kitom prasmėm – galbūt tai tas pats kelias, gyvenimo kelias, nes dvasia taip pat yra namai, tad namai galbūt visą laiką manyje, su manim – aš esu juose, ir jie – manyje. Dar kita prasme – namai yra visas pasaulis, tą ypač pajunti, nukeliavęs į kokį kitą žemyną, pavyzdžiui, Aziją.

- Biržai pagerbti – turi čia gyvenantį rašytoją. O pats esi pagerbtas?

- Na, nejuokink apie tą Biržų pagerbimą... Manau, kad tie dalykai mažai kam rūpi čia. Nesu vienintelis „oficialus“ rašytojas – puikus vertėjas Povilas Gasiulis gyvena ir tyliai dirba Biržuose, yra ne tik vertėjų, bet ir rašytojų sąjungos narys.

- Kaip jautiesi gyvendamas mažoje bendruomenėje? Ar čia girdimas rašytojo balsas, skaitomas – perskaitomas žodis? Ar nepasigendi autoritetų balso savo aplinkoje, taip pat ir viešumoje?

- Įvairiai jaučiuosi, summa sumarum kaip žmogus, daugiau nei 30 metų negyvenęs Biržuose, esu šiek tiek svetimas. Gal kartais ir noriu ramiai gyvent, šiek tiek incognito, nes nebesu jaunas. Gal būtų kitaip, jei kartais išsimuilinčiau ar kam nors sakyčiau netikrus komplimentus. Vienu metu bandžiau užsiimt šiokia tokia kultūrine organizacine veikla, tačiau pamatai, kad tai gan nedėkingas dalykas, o tos banalios garbės man nereikia...

Publicistikos kokios nors socialinės ar politinės nerašau, manau, kad nedaug kam įdomūs tie kitokie tekstai, pavyzdžiui, eilėraščiai, kurių daug kas čia „nesupranta“...

- Ką apskritai manai apie rašytojo ir visuomenės santykį? Ką rašytojui suteikia, o kai kuriais atvejais iš jo ir pareikalauja žinomumas? Ką galėtum pasakyti apie meno žmonėms visuomenės priskiriamas įvairias misijas?

- Arba tu tiki kažkokia misija ir ją „darai“, arba tiesiog gyveni savo gyvenimą ir darai tai, ką gali ir ką moki. Nėra receptų, yra pasirinkimai, yra atsitiktinumai. Žinomumas? – gan vienadienis dalykas, nors negaliu sakyt, kad esu visai nežinomas.

Pagrindinė meno žmogaus misija yra kūryba. Kai kurie rašytojai bandė ir bando vaidint pranašus, tačiau laikai pasikeitė.

- Ar nemanai, jog pas mus rašytojo profesija netenka išskirtinumo, vertės? Juk dabar knygas rašo, kas tik netingi...

- Senokai neteko, juolab kad sovietų laikais buvo sureikšminta... Sielų inžinieriai, etc.

Dabar rašytoju pasivadinti gali bet kas, sukurpęs kokią receptų brošiūrą ar parašęs politinį paskvilį. Net man pačiam būtų sunku apibrėžti, kas yra rašytojas.

- O pačiam buvo kada nors kilęs noras mesti literatūrą ir pasukti kitu keliu?

- O, daugybę kartų! Net ir šią knygą, kuri jau pelnė dvi premijas (pernai – Šarūno Šimulyno), ilgokai svarsčiau, duoti jau leidyklai ar ne? Nes vis kažko dar trūksta, kažką norisi padaryti geriau, kažkas dar nepadaryta arba padaryta ne taip, kaip galėčiau ar reikėtų... O gal išvis nieko nebeleisti, nes pasaulis ir taip užtvindytas knygomis.

Eilėraščių rašymą, kaip nedėkingą užsiėmimą, daug kartų bandžiau mesti, kaip matot, nepavyko iki šiol... Nors, rašant ir rašinėjant, eita ir kitais keliais – gamtininko ir gamtosaugininko, net žurnalisto, nekalbant apie fotografiją...

- Kada atradai aistrą literatūrai? Kokio amžiaus būdamas suvokei esąs rašytoju? Ar pačiam tai buvo staigmena?

- Knygų skaitymas buvo ankstyva aistra, dar būdamas vaikas, perskaitęs kokią puikią knygą, pagalvodavau, kad būtų puiku kažką panašaus mokėt parašyti... Neišmokau rašyt tokių knygų, rašau kitokias...

- Kas pirmieji būnaTavo knygų skaitytojai? Kuo jie ypatingi?

- Nežinau, kas jie... Žinau, kad jie labai įvairūs... Pirmieji tai dažniau būna leidėjas ir būsimos knygos redaktorius.

- Ar kada nors esi jų klausęs apie knygų kvapą ar skonį? Man skaitant eilėraščius iš Tavo naujosios knygos dvelkė „lapu ant lapkričio lūpų“. Kuo Tau kvepia literatūra?

- Ne, neklausiau. Pastabesni prabyla apie vaizdus, vizualumą. Tai yra pastebėję ir kai kurie kritikai.

Mano tekstai, ypač eilėraščiai, pagrįsti vizualumu, artimumu dailei. Dažnai jei žodžiai skaitytojui neatkuria vaizdo, tai ir negali „suprast“ to eilėraščio.

- „Daugelio „Ekvilibriumo“ skaitytojų laukia tokia kelionė, kurioje jų laikysenas pats autorius ir nubrėžė savaisiais eilėraščiais – ramus, liečiantis, įsižiūrintis ir įsiklausantis kelias nesuinteresuoto grožio link“, - apie Tavo knygą taikliai rašo Ramūnas Čičelis.

O kaip atrodo kelias iki Tavo eilėraščio? Kas vedžioja tavo plunksną?

- ...tas pats gyvenimas, kaip ir visų kitų.

- Pagal kokius kriterijus pats renkiesi, ką skaityti? Kokios knygos apskritai labiausiai įstrigusios atmintin? Ar gali skaityti atsiribodamas nuo nepriimtinų autoriaus pažiūrų, nemalonių jo būdo savybių?

- O, skaitymas tapo retesniu malonumu negu anksčiau, nors poreikis išlieka. Sunku susitaikyti, kad daugybė puikių knygų taip ir liks neperskaityta, nes gyvenimas, deja, baigtinis...

Nuolat skaitinėju naujas poezijos knygas tų autorių, kurie man įdomūs arba nauji, nežinomi dar. Beveik nebeskaitau romanų, nes kartais užtenka vieno gero eilėraščio ar haiku vietoj storos knygos.

Skaitau eseistiką, o daugiau gal įvairią kitokią literatūrą – filosofiją ir religijotyrą, kultūrologijos įvairias sritis, vis dar kartais ekologines - gamtosaugines knygas ir pan.

Pavyzdžiui, šiuo metu pernai Kultūros tyrimų instituto išleistą Rytai - Vakarai komparatyvistinės studijos XIII tomą, skirtą jau išėjusiam bičiuliui Pauliui – „Paulius Normantas: kelionė į tolumas, ėjimas į save“. Ir lėtai skaitinėju trečiąY. N. Harari knygą „21 pamoka XXI amžiui“, nors ji jau silpnesnė negu dvi garsios pirmosios makroistoriko knygos... Paprastai skaitau, paskaitinėju ne vieną, o kelias knygas iš karto. Skaitau ne tik popierines – kompiuteriai ir hardai pilni skaitmenizuotų, šiek tiek ir audioknygų.

- Esi išbandęs ne vieną literatūros žanrą. O Tavo biografija – kokio žanro knygos verta? Kokiomis ryškiausiomis savybėmis pasižymėtų jos pagrindinis veikėjas?

- Yra daugybė žmonių su daug įdomesnėmis biografijomis, pavyzdžiui, dar gyvi išlikę tremtiniai...

Savybės – siekimas maksimalios gyvenimo ir kūrybos laisvės, bet kur ir bet kada, bet kokiomis sąlygomis, bet kokioje santvarkoje... Niekam nepataikaujant, nesižeminant prieš galingesnius ar turtingesnius, bet nulenkiant galvą prieš didesnį meistriškumą.

- Spaudoje, socialiniuose tinkluose vis blyksteli Tavo pastebėjimai, komentarai aktualiomis visuomenės gyvenimo temomis. Kiek Tavy liko prieš tris dešimtmečius buvusio Sąjūdžio žmogaus, aktyvisto? Ką atsakytumei į klausimą apie didžiausias mūsų šalies pasiektas pergales per pastaruosius 30 metų ir apie skaudžiausius pralaimėjimus? Kur link einame?

- O, žiauriai platūs klausimai... Deja, tų mano pastebėjimų jau beveik nebėra, stengiuosi neteršti be reikalo eterio... Aišku, pažiūros tebėra „aštrios“, kaip buvo ir anais laikais.

Didžiausia pergalė, tai išsivadavimas iš raudonosios imperijos... Per 30 metų nuo jos vis dėlto nuėjom ne taip jau toli, turiu galvoj ne daiktijos prieinamumą.

Dar svarbu tai, kad pasaulis mums yra atviras, žinoma, ne šią akimirką, kai dar daug kur siaučia virusas, nors yra idiotų, kurie neigia jo egzistavimą...

Bjauriausia – suvešėjusi biurokratija ir korupcija. Pralaimėjimų irgi daug, man skaudžiausias – tai gamtosaugos dalykai.

O kur einame, tai ar kas iš tiesų ką nors žino?

Rasa Penelienė

Rekomenduojami video