Žavi asmenybės

„Papasakok man, kokie tie Steigviliai“, – prašau Alekso, mat bendraujame virtualiai. Ir Aleksas pasakoja. Kaime – apie 70 gyventojų, vyriausiajai – 90 metų. Čia nėra jokios viešos įstaigos: net parduotuvė – ir toji užsidarė prieš keliolika metų. Bet Aleksas džiaugiasi: „Kai parduotuvėlės nėra, tik vienas kitas girtas pasimaišo.“

Iš rytų ir vakarų Steigvilius supa miškas, dar prie kaimo yra pušynėlis ir ežeru virtęs smėlio karjeras, vasarą mėgstamas vietinių poilsiautojų, žvejų. Pats Aleksas labiau mėgsta kepurinį Steigvilių vėjo malūną, esantį netoli kaimo, – netgi sukūrė apie jį mėgėjišką filmą.

Vaikinas pasakoja, kad vėjo malūną 1891 m. pastatė Steigvilių šviesuolis, uždraustos spaudos platintojas Jonas Beinoravičius. Asmenybės, kilusios iš gimtojo kaimo, Aleksą ypač žavi. Kelios jų – kunigas Vladas Požėla, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjęs žydus, imtynininkas Karolis Požėla, dukart pelnęs pasaulio čempiono auksą. Apie garsų imtynininką rašė ir savaitraštis „Etaplius“.

Istorijas apie K. Požėlos gyvenimą ir pergales Aleksui kadaise pasakodavo jo tėvas. Dabar jaunuolis veikiausiai galėtų papasakoti dvigubai ar net trigubai daugiau – apie savo herojų taip pat sukūrė filmą. Beje, A. J. Pašuškevičius neabejoja, kad K. Požėla – tolimas jo giminaitis, mat Steigviliuose visi vienaip ar kitaip susigiminiavę.

Mieliausias rakandas – senelio dirbta spinta

Istorija, kraštotyra Aleksas rimtai susidomėjo, besimokydamas Žeimelio gimnazijoje – įsijungė į čia veikusį kraštotyros būrelį. Taip atsirado filmai, pusšimčio puslapių darbas „KARTĄ ŠIAURĖS LIETUVOJE. Steigvilių kaimo istorijos apžvalga“, virtuali Steigvilių kaimo bendruomenė feisbuke, šiuo metu vienijanti per 600 narių.

Iš kur visa tai? Aleksas sako, kad tyrinėti praeitį veikiausiai užprogramavo proprosenelio Dominyko Požėlos 1895 m. statytas mūrinis namas. Jame A. J. Pašuškevičius gyvena su tėvais, vyresnės seserys jau turi savo namus.

„Kai proprosenelis statė šį namą, kaimo žmonės stebėjosi: kas čia bus?“ – pasakoja Aleksas. Ir iš tiesų kito tokio mūrinuko Steigviliuose nerasi: raudonų plytų, neįprastos formos, su ryškiomis baltomis langinėmis. „Jei galėčiau, norėčiau su proproseneliu susitikti, paklausinėti jo, kaipgi tas mūrinis namas iškilo“, – šypteli Aleksas.

Mieliausias kampas mūrinuke – seklyčia, kurioje kadaise vykdavo šventės. Dabar jaunuolis seklyčią sutvarkė pagal savo skonį: čia daug senų albumų, fotografijų, Alekso giminei brangių rakandų. „Jeigu kas nors atvažiuoja, stengiuosi čia nusivesti, parodyti, papasakoti. Iš rakandų man mieliausia senelio dirbta spinta. Mano senelis Juozas Pašiškevičius buvo gabus amatininkas“, – sako Aleksas.

Džiaugiasi naujakūriais

Dar vienas jauno vaikino pomėgis – piešimas. Į nespalvotus paveikslus Aleksas guldo gimtųjų apylinkių vaizdus, savo šeimos ir netgi Lietuvos bei užsienio politikų portretus. Yra surengęs autorinių darbų parodų.

Talentų nestokojantis, gerais balais mokyklą baigęs Aleksas pasirinko praktišką specialybę – dabar Žeimelio žemės ūkio mokykloje mokosi suvirintojo profesijos. Vis tik prisipažįsta, kad traukia istorija, o ar atsiras galimybių ją studijuoti, parodys ateitis.

Paklaustas, ar myli savo gimtąjį kaimą ir norėtų likti čia gyventi, Aleksas net nustemba – žinoma! Ir džiaugiasi, kad Steigviliuose neseniai įsikūrė dvi jaunos šeimos. „Tik tegu važiuoja“, – pokalbį kvietimu užbaigia jis.