Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Aktorius J.Gaižauskas: „Savo romanus aš pamatau“

Aktorius, dainų kūrėjas ir atlikėjas, rašytojas, televizijos laidų gerbėjams gerai pažįstamas Juozas Gaižauskas tiki, kad ne rašytojai renkasi knygas, o knygos – rašytojus. Praėjusiais metais debiutavęs su pirmąja savo knyga, Juozas šiemet namų duris atvėrė antrajai. „Tigras, glostantis pėdas“ – tai mistinis, paslapčių kupinas detektyvinis pasakojimas, kurį J.Gaižauskas vynioja rūkuose paskendusiose Astūrijos kalnų grandinėse, Afrikos dykynėse ir žaižaruojančiuose Islandijos ledynuose. Ar kybant tarp žemės ir dangaus įvyks dieviškasis sielos virsmas? Ar Lalibelos ikonų šventųjų akys išsiplės iš nuostabos, išgirdus atsakymą į klausimą: išlikti gyvam ar išlikti žmogumi? O kai senasis etiopas paklaus „Ką tau sako Dievas?“, per tavo nuodėmingą širdį drykstelės Tigras, glostantis pėdas, ir tu gausi paskutinį antspaudą.

Naująjį J.Gaižausko romaną išleido leidykla „Alma littera“.

Pirmasis tavo romanas „Dievas su šlepetėmis“ pasakoja apie piligrimą, išsirengusį į Šv. Jokūbo kelią. Tikrai niekas negalėjo tikėtis, kad ir antrosios knygos tema bus piligrimystė. Kodėl nusprendei ir naujajame romane paminėti Kelią?

Aš nieko nesprendžiu. Knyga ateina pati, kiekvienam skirtingai. Manau, kad visos, net ir būsimos knygos, jau parašytos anapus, tik mes apie tai dar nežinome. Aš savo knygą pamatau akimirksniu. Per vieną sekundę išvystu visą, dar neparašytą knygą. Nemoku to jausmo paaiškinti, bet galiu papasakoti, kas būna paskui: kol galiu nerašyti, nerašau. O tada ji mane priverčia tai padaryti. Rašau karštligiškai, neskaičiuodamas valandų, mėnesių mėnesius, o kai baigiu, miegu kaip kūdikis tiek, kiek įstengiu. Štai ir viskas.

Išduosiu, kad trečioji mano knyga, beje, jau parašyta, – tikrai nėra apie piligrimą ir Kelią.

Juozai, panašu, kad jau žinai, ką reiškia pasukti į priešingą pusę?

Nei rodo rodyklės? Ar to klausi? Priimti netikėtus, daugiau ar mažiau sudėtingus sprendimus, kurių pasekmės nenuspėjamos, gyvenime tenka kiekvienam, tačiau viskas priklauso nuo kainos, kurią už tai reikia sumokėti. Duoti elgetai keletą eurų yra puiku, bet vertė maža. Skristi į priešingą pusę, nei nukreipia rodyklės, labiau reiškia sumokėti visą kainą, nebūtinai pinigine išraiška, ir negauti už tai jokio atlygio. Galbūt net sumokėti viską, ką turi. Dažniausiai manome, kad žinome, kas tai yra, bet ar darome? Nesu tikras...

Ar gali pasakyti, kiek iš tiesų istorijų tau padovanojo kelias?

Svarbu ne kiek istorijų padovanoja kelias, o kiek tu jų pamatai. Juk ir „kelias“ – tik abstrakti sąvoka, kurioje telpa viskas, ką sumanysi. Gali nukeliauti visus camino sėdėdamas namuose ir žvelgdamas pro langą, bet gali išgyventi daugybę neįtikėtinų istorijų, žingsniuodamas tuščiu, dulkėtu keliu. Mano kelias man yra maloningas, jis duoda daugybę dovanų. Net tas, kai tik sėdžiu ir žvelgiu pro langą...

J.Gaižauskas: „Esu kūrėjas. Rašau knygas, kuriu ir vaidinu spektaklius, groju, kuriu ir atlieku dainas, garsinu knygas, vedu televizijos laidas... Kuo daugiau kūrėjas turi instrumentų išreikšti savo kūrybą, tuo jis laimingesnis.“

Nejaugi skrisdamas į Afriką vis dar eini Santjago de Kompostela? Ar tai įmanoma?

Knygoje daug klausimų ir labai mažai atsakymų. Viliuosi, kad skaitytojas pats juos suras. Mano gyvenimas yra nesibaigianti virtinė klausimų, į kuriuos tik bandau rasti atsakymus. Bet klausimus reikia kelti, jie ir yra pačios tikriausios rodyklės, nurodančios kelią skrendant į priešingą pusę.

Ar manai, kad romanuose būtina pabrėžti, kas vyksta šiandien? Kiek vertės jiems suteikia aktualijos? Gal tikrai kada nors kažkas skaitys apie tai, kad buvo nuspausti Žemės rutulio stabdžiai ir žmonės sustojo...

Tai, kas romane vyksta šiandien, nėra aktualija. Paprasta metafora ir laikotarpio fonas, kuriame herojus priima sprendimus. Tas fonas svarbus, jis daro įtaką žmonių sprendimams. Kokie turėjo būti laikai prieš pusantro tūkstančio metų, kad žmonės statė bažnyčias aukštai, neįkopiamose uolose? Tas „aktualijas“ šiandien gali tik nuspėti... Aktualija – tai kažkieno laimėti rinkimai arba netikėta futbolo rinktinės pergalė, o beveik dvejus metus pasaulyje trunkanti šimtmečio pandemija yra pasaulio pabaigos pradžia, kuri lemia žmonių pasirinkimus. Apie tai rašau knygoje. Manau, kad ir prieš pusantro tūkstančio metų buvo, ir dabar yra TAMSŪS LAIKAI.

Ar gali pasakyti, kaip atsirado herojaus Tigro prototipas?

Aš jį mačiau, bet kiekvienas, kuris skaitys knygą, nuspręs savaip. Kur mačiau? Rodos, jau minėjau, kad pamatau knygas...

Apie vieną savo knygos heroję rašai, kad į Camino ji išėjo, nes nebesurado Rumunijoje, kas jos išklausytų̨... Galbūt taip galima pasakyti ir apie kitų tautybių piligrimus: nesurado, kas gimtojoje šalyje juos išklausytų? Gal ir tu rašai todėl, kad būtum išklausytas, išgirstas?

Kai sakinį ištrauki iš konteksto, galima ir dar keistesnių pasvarstymų pažerti (juokiasi). Kontekstas kitoks – maloni įkyruolė, piligrimė, mokytoja iš Rumunijos, be perstojo, diena iš dienos kalbinanti kitą piligrimą. Tik tiek. Visa kita – pašaipi ironija kontekste, kuri sulaukia labai netikėtos atomazgos...

Labai tikroviškai skamba: „Pastaruoju metu man daug ko trūksta: ramybės kūno skausmams, skaidrumo mintims, aiškumo tikslams ir troškimams – netrūksta tik nerimo ir sumaišties galvoje, taip pat – nepageidautų nuotykių.“ Ar tu taip jautiesi?

Tai herojaus mintys jo situacijoje... Gyvenu, ko gero, didžiausioje santarvėje su savimi per 50 metų.

Tavo knygos herojus daug sapnuoja. Ką sapnas reiškia tau?

Herojus mano knygoje keliauja sudėtingą kelią, neretai būna pervargęs, o pervargusių žmonių sapnai keisti ir nenuspėjami. Tai žinau iš patirties (juokiasi). Kita vertus, nesu tikras, kad visi sapnai knygoje yra tik sapnai. Sapne su herojumi kalba ir Dievas, ir Kelias. Bet visada galima pasirinkti, kad tai – tik sapnas. Tada klausimų bus mažiau. Beje, knygoje yra vietų, kur sapnai atsisako sapnuotis.

Kodėl tavo knygos skyriai tapo antspaudais?

Piligrimai, eidami Šv. Jokūbo keliu, antspaudus renka į piligrimo pasą. Surinkę visus antspaudus, kelio pabaigoje, Santjago de Kompostelos piligrimų biure, jie gauna sertifikatą, liudijantį apie baigtą piligriminę kelionę. Šios knygos kelionėje antspaudus renkiesi tiesiai į širdį, keliaudamas iš Ispanijos camino primitivo iki Etiopijos dykynių. Kiek antspaudų reikia surinkti, kad gautum sertifikatą už gyvenimą? Knyga apie tai.

Kaip sugyveni su naujuoju savo, rašytojo, vaidmeniu? Ar jis tau patinka? Jauti pilnatvę?

Esu kūrėjas. Rašau knygas, kuriu ir vaidinu spektaklius, groju, kuriu ir atlieku dainas, garsinu knygas, vedu televizijos laidas... Kuo daugiau kūrėjas turi instrumentų išreikšti savo kūrybą, tuo jis laimingesnis. Taip ir jaučiuosi – šiek tiek laimingesnis. Ar laimingas? Laimingi žmonės knygų nerašo... Klausimų man kyla visą gyvenimą, vienas iš jų – kas yra laimė? Atsakymai ateina ir kinta, kyla naujų klausimų. Jie ir yra gyvenimo rodyklės, vedančios per patį didžiausią mano gyvenimo Camino. Širdyje turiu visokių antspaudų: gerų ir blogų. Viliuosi, kad kada nors rasiu atsakymus ir gausiu sertifikatą. O jeigu nepavyks, keliausiu toliau anapus. Juk Kelias – beribis...

Prisipažink, juk nebuvai Adis Abeboje?

Dar nebuvau ir Paskutiniame teisme, bet tai man nesutrukdė jį kuo detaliausiai aprašyti...

Rekomenduojami video