LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Aktorius Andrius BIALOBŽESKIS sako, kad kinas, kurį apibūdina kaip visiškai nenuspėjamą kelionę, jam šiuo metu – pats įdomiausias. Džiaugiasi siūlomais vaidmenimis, savo indėliu ir kokybišku rezultatu – šiandien, gruodžio 8 d. ekranuose pasirodžiusia tragikomedija „Stebuklas“. Pasak aktoriaus, gražus tragikomiškas stilius, tikras ir tikslus santykis su laikotarpiu ir maloniai atpažįstama istorija šį režisierės Eglės Vertelytės darbą daro vertą dėmesio.
Stipri stiprios moters istorija
Mano personažas Juozas – labai mielas. Tokių yra ir dabar. Sunku pasakyti, ar jis vienišas. Juozas išvis be orientyro, neturi net kur klaidžioti, tiesiog vegetuoja. Nežino, rytas ar vakaras. Tačiau mano vaidmuo nedidelis, nes filmas juk yra apie moterį. Labai gerai, kai stiprios moterys ateina į režisūrą mūsų vis dar patriarchalinėje visuomenėje – stiprios moters portretas yra pozityvu.
„Stebuklo“ išskirtinumas – santykis su laikotarpiu. Tas tikrumas, paveikumas mane maloniai nustebino ir įtikino. Juk aš gerai atsimenu nepriklausomybės atgavimą, bet kad Eglė, kuriai tuo metu tebuvo šešeri, taip vykusiai rekonstruotų ir žinotų, ką daro ir kodėl, tai įspūdinga. Žinoma, ir keista, kodėl jaunas žmogus užsiima man artima tema. Eglė buvo motyvuota, ir jos motyvacija persidavė visiems.
Vienas stipriausių įspūdžių iš filmavimo – tikrąja to žodžio prasme sugrįžti į praeitį, labai realią, apčiuopiamą, netgi taip pat dvokiančią kaip prieš dešimtis metų. Toje kiaulidėje prie Dabužių, kur filmavome, jau esu buvęs vieną savo ankstyvos jaunystės vasarą, kai mus privaloma tvarka veždavo į kolūkį dirbti. O iš Dabužių bibliotekos vis dar esu pasiskolinęs Kurto Voneguto „Skerdykla Nr. 5“.
Taigi atvažiavau ir negalėjau patikėti savo akimis – viskas it užkonservuota laike. Ir kvapas.... tiesiog neįmanomas... Buvo viena pamaina, po jos turėjau skubėti tiesiai į spektaklį, ir reikėjo gerokai paplušėti, kol atsiprausiau, nes kitaip turbūt kolegos ir žiūrovai teatre būtų išsilakstę.
1992-aisias baigiau studijas, buvo pirmieji aktorystės metai, juos prisimenu kaip jaunystę – linksmo chaoso ir malonios anarchijos laiką. Mano paties santykis su tais metais romantiškas, nors nenorėčiau ir niekam nelinkėčiau to laiko – didžiulis skurdas, košmaras materialiąja prasme. Negaudžiau laimės paukštės, ėjau savo keliu. Manau, kad dabar aktoriaus profesiją pasirinkę jauni žmonės susiduria su panašiais sunkumais, bet turi didesnį pasirinkimą. O tada nebuvo jokio pasirinkimo – mes sunkiai gyvenome, ir teatre liko vienetai.
Į teatrą tuo metu atvažiuodavo šarlatanai, jų priplūdo ir teatro, ir muzikos srityse. Ypač daug buvo tokių truputį šnekančių lietuviškai, kišenėje šlaminančių dolerių kupiūras, kažką žinančių laisvojo pasaulio atstovų, drąsiai mokančių, kaip gyventi. Ar tik neprimena pagrindinio filmo veikėjo Bernardo?
Dėl ko plūdo tie netikri pranašai? Nes žmonės nelabai žinojo, kaip egzistuoti chaotiškoje laisvės erdvėje. Po to vadžias į savo rankas perėmė vietos avantiūristai. Ir mūsų didieji verslininkai pradėjo nuo tų pačių reikalų: vežė sūrius į Jugoslaviją, siuvo vėliavas Ukrainai.
Man patiko lengvai atpažįstama, asociatyvi filmo istorija apie žmones, patekusius į virsmą. Apie jų itin staigiai ir labai smarkiai pasikeitusią gyvenimo dinamiką. Nežinia ir tuštuma – kas čia dabar vyksta? Pinigų, darbo, perspektyvų nėra. Jausmas, lyg visi nesvarumo būklės ir uždaryti kambaryje, o laikas sustojęs. Nebeliko šviesaus rytojaus, kuriuo buvo patogu tikėti. Ateini ir galvoji čia ir dabar, ką vakare padėti ant stalo. Galima ir vėl paklausti – ar tikrai buvo geriau tada?
O šokių scena iš baliaus – vos prieš dešimt metų buvau panašioje situacijoje. Buvome prie Kudirkos Naumiesčio. Kaip iš Antonioni peizažų – plikame lauke du devynaukščiai išdaužytais langais, tik viename kultūros salė su dviem šviečiančiais langais. Apie šešis šimtus žmonių, stalai nukrauti balta mišraine ir degtine. Mes padalyvavome. Po kiek laiko apsidariau ir sakau: laikas mums duoti į kojas. Ir laiku išvažiavome, nes vėliau kilo muštynės.
Nuostabu, kad mūsų kinas atsigavęs – yra ir komercinio, ir arthauzinio. Vaidinti kine man labai patinka. Kai duoda scenarijų, aš jį perskaitau. Manęs klausia: „Na, kaip?“ Sakau: „Na, taip!“ Juk neįlįsiu į režisieriaus galvą. Jis mato, kaip mato, ir sumontuos tave kaip nori, o ką tu ten darei ar galvojai, kad darai, taip ir lieka neaišku (šypteli). Todėl mielai atsiduodu srovei ir plaukioju, kur mane neša. Kinas yra srovė, judesys, gyvybė – malonu tiesiog būti tame.
Bijojau, kad kinas pro mane praeis. Visa jaunystė buvo be kino vaidmenų, nes jis, kaip ir futbolas Lietuvoje, buvo dingęs. Prieš 14 metų sakiau, kad lietuviškas kinas ir lietuviškas futbolas sugriuvo. Kinas atsigavo, o futbolas – ne. Džiaugiuosi, kad mano kino laikas ne praėjo, o atėjo. 2004 metais pirmą kartą vaidinau kine, ir nuo to laiko vis atsiranda, ką nuveikti.
Manau, kad aktorystė yra savęs tyrinėjimas. Arba pamišimas, nes visą gyvenimą gyveni svetimus gyvenimus ir kalbi svetimu balsu (šypteli). Beje, aktoriai mažiausiai serga Alzheimerio liga. Man, kaip aktoriui, turi būti įdomu vaidinti. Turiu matyti svarbą ir apie tai kalbėti. Su amžiumi ir branda išryškėja kryptis, nes pagaliau atmeti tai, kas trukdo.
Teatras turi priešintis, erzinti, neturi būti bala. Pakankamai teko pasivolioti tokioje baloje. Kuriantis ar griaunantis spektaklis yra gerai, tačiau blogai, kai spektaklis niekinis, pigus, tuščias. Tai sukelia nepageidautinus padarinius, vadinu tai kognityviniu disonansu. Teatras – jaunų žmonių reikalas, jų energijos, jų anarchijos, ryžto keisti stilistiką, turinį. Su jaunimu man visada įdomu, nes jis įneša naujų spalvų, dėl to patinka dirbti dėstytoju. Kiekviena paskaita gali būti iš kito kampo, gali vis kitaip traktuoti reiškinį ar situaciją. Kai tik pradėjau dėstyti, paprašiau studentų pasiruošti ir visai laisvai pristatyti, ką jie galvoja apie Lietuvą. Buvo be galo įdomu. Visi studentai pasirodė skirtingai ir įsimintinai.
Televizija ar teatras – darbas su kamera yra vertingas nepriklausomai nuo to, ką ji užfiksuos. Tik taip ir sugaudai dėkingus savo rakursus. Turi būti procese. Jei pasirinkai šią profesiją, turi dirbti. Jei nori būti geras aktorius, turi nuolat vaidinti. Ir nesvarbu, kur – teatre, kine ar televizijoje.
Nors pats eilių niekada nerašiau, bet poezija mano gyvenime labai svarbi. Dėl ko svarbu? Dėl to, ką turiu, ir dėl to, ką galiu. Ir, žinoma, labai svarbu skaityti kažkam. Pastarąjį mėnesį buvo keturi poezijos vakarai ir skirtingos programos – reikėjo labai gerai pasiruošti. Ateina daugiau kaip šimtas žmonių, žinančių, ko nori. Panevėžyje, Kaune, Utenoje, Ukmergėje.
Poezija labai intymu. Visada skaitau su mikrofonu, kad galėčiau šnabždėti ir perteikti niuansus. Tai nėra triukšmo dalykas, jis tykus, jautrus, suteikiantis ypatingą satisfakciją ir sukuriantis vidinės švaros, prasmės pojūtį. Poetas kalba svarbius dalykus ir atveria paslaptis, būtina tai traktuoti pagarbiai. Poetiško kalbėjimo reikia mūsų sielai, nes poezija yra graži pauzė chaotiškoje mūsų gyvenimo dinamikoje. Ta valanda, kai gali pabūti ramus – kažkas sakralaus ir saugotina.
Būdamas dvidešimt šešerių pradėjau skaityti Sigito Gedos ciklą. Skaičiau jaunatviškai. Po to buvo pertrauka. Ir vėl S. Geda. Dabar, kai man 50 metų, vėl kitaip viskas atrodo. Patinka stebėti, kaip keičiasi mano santykis su poezija.
Jei suvaidinęs kine vieną vaidmenį galėčiau metus nedirbti, tuomet gal parašyčiau knygą. Pradėčiau nuo apsakymų. Arba keliaučiau – kelionių įspūdžiai įstringa į emocinę atmintį, o ji aktoriui labai svarbi. Neseniai buvau Portugalijoje – pabėgau per jubiliejų. Nuvažiavau į Algarvę keturioms dienoms, tada – į Lisaboną. Savo gimtadienį buvau Sevilijoje, Ispanijoje.
O gal pasukčiau į muziką, brolis yra kompozitorius, tėvai pianistai. Aš pats kartais pagroju kokiame nors bare, kai nėra grojančių geriau už mane. Žmogų gali pažinti ir iš to, kokius kūrinius jis renkasi atlikti. Mane vis kalbina gyvenimo būdo laidos – prašo įsileisti į namus, atsiverti. Aktorių geriausiai pažįsti iš jo darbų, tad pokalbiai apie gyvenimo būdą ir namų demonstracija – keistas būdas supažindinti visuomenę su aktoriumi. Darbai atskleidžia daugiau nei tai, su kuo ar kur aš gyvenu. Žinoma, atsivėrimas nėra lengvas dalykas. Tačiau galiu atsiverti taip, kad nežinau, ar televizija išdrįs parodyti (šypteli).
