Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaKultūraPatarimaiSveikata Regionai
Atskirk pelus nuo grūdų
Bendruomenės
Konkursai
Kultūra
LKBK – mūsų nepriklausomybės šauklys
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Aktorė E. Latėnaitė: tikiu, kad žmonės gali bendrauti pagarbiai, lygiaverčiai ir atvirai

Aktorė Elžbieta Latėnaitė Valstybiniame Vilniaus mažojo teatro spektaklyje „Scilė nori būti žmogumi“ kuria pagrindinį Scilės vaidmenį. Spektaklis žiūrovus įtraukia į nuotaikingos absurdo komedijos teatrinę kelionę su nuostabiu aktorių ansambliu.

Nuo spektaklio „Scilė nori būti žmogumi“ premjeros jau praėjo šiek tiek laiko, spektaklis jau spėjo įgauti, kaip sakoma, „tikrąjį kūną“. Papasakok, kaip, Tavo pačios akimis žvelgiant, kinta, keičiasi spektaklis, kaip pati jame jautiesi?

Man šis spektaklis vis dar labai neįprastas ir keistas. Labai keistai jame jaučiuosi. Manau, taip yra dėl to, kokį personažą vaidinu ir ką mano vaidinama Scilė pati išgyvena pasaulyje. Spektaklyje – nemažai absurdo, utriravimo, socialinės kritikos, kuri persismelkusi taip, kad kartais jame jaučiuosi kaip žuvis aliejuje. Būtent – aliejuje. Atrodo, ne tik mano vaidinamai Scilei, bet ir man pačiai tam tikra prasme nepatogu šiame spektaklio pasaulyje ir, man regis, tas vidinis nepatogumas, konfliktas ir atspindi kiekvieno mūsų konfliktą, kai ieškome savęs, kai beldžiamės klaidingais keliais ir pas klaidingus mokytojus. O gal visgi nėra klaidingų kelių – visada einame ten, kur mums ir reikia?

Man įdomus tas kūrinio sumanymas, kad mano herojė ateina pas moteriškumo mokytoją tapti tikresne moterimi. Jaučiu, kad realybėje nemažai moterų turi sau lūkesčių būti kitokiomis nei yra iš tikrųjų. O ir visuomenė kartais į moteris žiūri per lyčių stereotipų prizmę ir iš jų nori to, kas visai joms nei būtina, nei reikalinga. Ir pati kažkada taip dariau: norėjau būti ramesnė, geresnė, nuolankesnė ir tylesnė.

Žodžiu, norėjau būti labai kitokia. Beatodairiškai klausiausi kitų įsivaizdavimo, kokia turėčiau būti ir kokiai būti nederėtų. Kai kurie mokymai dabar man atrodo ne tik absurdiški, bet ir žalingi. Pavyzdžiui, kalbama, kad moteris būdama su vyru turi apsimesti kvailesne, paprastesne, nutylėti savo nuomonę, turi kalbėtis su vyrais ne tiesiai ir atvirai, o kažkaip gudrauti ir manipuliuoti, kažką vaidinti, kvailinti. Manau, toks požiūris nuvertina ne tik moteris, bet ir vyrus.

E.Latėnaitė: „Vienatvė sunkiais laikais nėra tinkama draugė. Turime jungtis, dalintis, bendrauti, žaisti. Todėl mano vedami užsiėmimai „Spontaniški ketvirtadieniai“ šiuo įtemptu metu yra pats tas. Investuoti į atsipalaidavusius pečius, nuoširdų juoką ir kūrybą bendrystėje yra labai svarbu.“

Tvirtai tikiu, kad žmonės (nepaisant lyčių) gali ir turi bendrauti pagarbiai, lygiaverčiai, atvirai. Praėjo nemažai laiko, kol supratau, jog sekdama tokiais mokymais naikinu savastį, tolstu nuo jos, lyg trintuku trinu savo vaizdą. Ir pagaliau suvokiau, kad svarbiausias žmogus, kuris gali pasakyti, kokia turiu ar neturiu būti, esu aš pati. Ir tada reikėjo „atsimokyti“ aklai klausytis kitų, susigrąžinti savo vidinį stuburą. Visa tai užtruko. Dabar labai atsargiai žiūriu į įvairius dvasinius mokymus ir mokytojus. Žmonės, kurie kreipiasi į juos, neretai būna itin pažeidžiami, pasiklydę, o kai kurie tuo lengvai pasinaudoja.

Kaip dabar matai savo kuriamą personažą Scilę, kaip ji pasikeitė, paaugo?

Nežinau, ar ji pasikeitė, paaugo ar sumažėjo, manau, šis klausimas turėtų būti tikrai ne man, o režisierei ir tiems, kas žiūrėjo ir žiūri iš šono.

Jei galėtum įvardinti ką brangiausio, vertingiausio gavai iš šio spektaklio, jo kūrybinio proceso, komandos, kas tai būtų?

Man buvo labai smalsu ir įdomu susipažinti bei dirbti su fantastiška aktore Egle Mikulionyte. Kai pradėjome repetuoti, ne kartą sakiau jai, kad džiaugiuosi, jog dirbu su savo kumyre. Aš labai ilgai ir seniai ja žavėjausi, mane labai džiugino galimybė būti scenos partnerėmis. Visą spektaklį mudvi su Egle esame arti viena kitos. Tad tikrai turėjome ir vis dar tebeturime bendrų juoko, kūrybos akimirkų, sujungiančių mus. Manau, kad ji yra be galo talentinga.

Visada būna išbandymas dirbti šalia žmogaus, kuriuo seniai žaviesi, mat nori nenori idealizavimą turi pakeisti realus santykis. Smagu, kad tiek repeticijų eigoje, tiek dabar mums puikiai pavyksta sutarti, dirbti kartu. Esu dėkinga spektaklio režisierei Gabrielei Tuminaitei už tokią aktorių atranką.

Tu taip pat vedi improvizacijos ir vaidybos užsiėmimus, papasakok apie tai plačiau, kaip atsirado idėja mokyti? Kokių naujų kampų ši veikla atveria aktorystės kelyje, kokių naujų įžvalgų pasirodo?

Įvairius mokymus vedžiau dar seniai, tiek įmonėse, tiek socialinėse iniciatyvose. Dabar jau kelis metus dėstau Lietuvos muzikos ir teatro akademijos šiuolaikinio šokio katedroje vaidybą šokėjams bei antrus metus vedu kursus Naujamiestyje visiems norintiems. Ten sujungiu improvizaciją, vaidybą, kvėpavimo technikas. TAokiuose užsiėmimuose žmonės pailsi, „išsidūksta“, „išsivaidina“. Ypač jie tinka tiems, kurie dėl kažko išgyvena, patiria stresą, tiems, kurie tiesiog jautrūs savo klaidoms, bijo susikirsti ir kartais pagalvoja, jog norėtų į viską pažiūrėti ne taip rimtai. Kaip tik pradėjau rinkti naują kursą, tad jei kažkas nori jungtis, kviečiu suskubti.

Gyvenant tokiais laikais kaip šiandien, kai visai šalia karai, gausu protestų, nuomonių susiskaldymas, kurti, regis, tampa iššūkiu, tikrai ne pačia lengviausia užduotimi. Kas teatro scenoje ir už jos ribų suteikia prasmę kurti, kas vis iš naujo padeda rasti įkvėpimo ir tikėti ta šviesesne rytdiena?

Tiesą sakant, kūryba ir mano vedami kursai man ir teikia daugiausiai džiaugsmo. Be galo svarbu, žinoma, ir namai, artimi santykiai, ryšių puoselėjimas. Vienatvė sunkiais laikais nėra tinkama draugė. Turime jungtis, dalintis, bendrauti, žaisti. Todėl mano vedami užsiėmimai „Spontaniški ketvirtadieniai“ šiuo įtemptu metu yra pats tas. Investuoti į atsipalaidavusius pečius, nuoširdų juoką ir kūrybą bendrystėje yra labai svarbu.

Apie spektaklį „Scilė nori būti žmogumi“

Vilniaus mažojo teatro vienos dalies absurdiškai nuotaikinga komedija-spektaklis „Scilė nori būti žmogumi“ (rež. Gabrielė Tuminaitė), sukurtas pagal Paulinos Pukytės pjesę „Kalno poza“, patraukia savo neįprasta forma, subtiliu humoru, paradoksais, tiriamu žvilgsniu į kultūrą ir literatūrą.

Atklydusi iš mito apie laivus skandinančias pabaisas Scilę ir Charibdę, mergina Scilė jaučiasi tarsi įstrigusi „kalno pozoje“. Visgi ji nebenori būti tik nejudančia uola, turinčia vos vieną, nors ir galingą savo funkciją – pulti ir naikinti. Scilė pradeda tradiciškai, nuo apsilankymo pas gyvenimo mokytoją raganą Kirkę. Gyventi dar pamoko ir pro šalį keliaujantis Odisėjas, kadaise kone sėkmingai praplaukęs „tarp Scilės ir Charibdės“, ir „pasakorius“ Homeras. Bet ar Scilei, įkūnijančiai ir kitas moteris-mitus, to pakaks?

2023 m. spektaklis „Scilė nori būti žmogumi“ nominuotas „Auksiniams scenos kryžiams“ dvejose kategorijose: P.Pukytė – už dramaturgiją, kūrybinė grupė – už videografiją ir šviesų dizainą.

Rekomenduojami video