Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Agnė Narušytė. 2018-ųjų metų žodžiai

Kai tamsa beveik nesitraukia ir po sniegu visi rūpesčiai miega, taip ir knieti pasiduoti šventinėms pagundoms. Bet nepasiduosiu, dar liko šis komentaras. Kol kiti pjausto silkes ir puošia eglę, mano ekrane mirksintis žymeklis reikalauja žodžių, kalbelių ir tarpų. Netgi vieno kito šauktuko! Na gerai, atsiverčiu šių metų bylas ir suvedu sąskaitas.

Kadaise, kai dar Kūčioms priruošdavau burtų, tikėjau saulėgrįžos virsmo galia – maniau, seni sugedę metai nusibaigia tam, kad gimtų nauji, dar nesutraumuoti. Dabar jau žinau, kad toji viltis naivi ir burtų nebetraukiu. Gyvenimo šiaudas ir taip trumpas, o mylimųjų poros lūžta pusiau. Bet kai ilgiausiomis naktimis visur spingsi lemputės, kartus žinojimas susigėdęs slepiasi užleisdamas vietą vaikiškam džiugesiui. Todėl, sakau, imsiu ir pabursiu. Trauksiu šių metų šiaudus ir žiūrėsiu, kas iš to bus.

Biurų, o ne baroko Vilnius. Dabar jau galima konstatuoti, kad Vilnius pasiryžo galutinai atsikratyti pasenusio baroko miesto įvaizdžio ir veržiasi tapti šiuolaikiniu biurų miestu. Baroko kategorija, žinia, apima ne tiktai architektūrą, bet ir jos dermę su išlakiais medžiais, banguojančia miesto panorama ir debesimis. Medžiai nuo šiol privalės būti kvadratiniai kaip Lukiškių aikštėje ar apvalūs kaip tie atsodinti neūžaugos atnaujintose gatvėse. Dauguma jau baigia nudžiūti, bet nieko tokio. Svarbu, kad visokie lapai ir šakos nešiukšlintų lygiųjų betono laukų. Be to, pagal funkcionalizmo standartus sukonstruoti  medžiai netrukdys žavėtisdėžėmis ir stiklainiais, kurie užpildys kiekvieną dar likusį kiemą, kalvą ar stadioną, net ertmes tarp vienuolyno, gatvės ir bažnyčios.

Čia, žinoma, turiu omenyje įstabųjį stiklo karstą, kuriame uždaryta Šv. Jokūbo bažnyčia bus visada apsupta debesų. Tiesa, biurų languose atsispindintys debesys būna ne barokiniai, o biurokratiniai, atitinkamai veikia ir miestiečių pasąmonę. Laimė, tai ne visi pastebi, o pastabiesiems galima pagrasinti ieškiniais, tad ilgainiui miesto gyvulių ūkyje skambės darni bliaubsmė: biuras – gerai, barokas – blogai! Ką tuose biuruose veiksime, velnias težino, bet svarbiausia, kad nereikės nei lapų šluoti, nei jokių paveldo apsaugos reikalavimų paisyti. Jie gi stabdo progresą, o progresas – tai visiems privalomas gėris.

Buldozeriais per kultūrą! Kultūrai šie metai baigėsi su politiniu trenksmu. Jei teisingai supratau, atstatydintoji ministrė ne itin sparčiai ruošėsi važiuoti per kultūrą buldozeriu, tai ir neįtiko. O gal per mažą buldozerį išsirinko. Tokį, kuris neužgriebs žiniasklaidos ar kokio nuošalaus muziejaus. Nors galiu ir klysti, nes dabar nebesuprasi, kas už ką ir kodėl, kas auka, kas budelis, kas kenkėjas, o kas – mėgėjas. Ką aš žinau? Gal kaip tik ministrė ir buvo pati aršiausia buldozerininkė-darbo-pirmūnė.

Šiaip ar taip, metų pabaigoje slapta nutekinta, o paskui viešai pristatyta kultūros sektoriaus reforma pašiurpino mažutėlius griaunamaisiais užmojais, gigantomanija ir totalitarizmo ilgesiu. Jei dabartinės muziejų imperijos veikia taip lėtai, kad vis dar gyvena praeitame amžiuje, tai būsimieji supermuziejai, prižiūrimi naujojo Glavlito, iš viso nepajudės iš vietos. Devynerius metus dirbau dideliame muziejuje, tai įsivaizduoju, kiek tokioje struktūroje užtruks menkiausio projekto derinimas. Kol popieriai žemės paštu keliaus iš Klaipėdos į Vilnių ar iš Vilniaus į Kauną, idėjos pasens ir mūsų sąmonėje jau bus nurašytos. Net žiovulys ima apie tai pagalvojus. Ne kitaip veiks ir būsimieji kultūros produktai. Buldozeriu pervažiuota kultūra paskui ir pati važiuos kaip buldozeris – lėtai ir sunkiai, gal be avarijų, nes laikysis visų eismo taisyklių, bet ir be įkvėpimo.

Optimizacijos nuodas. Optimizuoti universitetai, optimizuoti institutai, optimizuotas paštas, optimizuotos bibliotekos, optimizuotos ligoninės ir optimizuotos mokyklos. Kažkiek sutaupyta lėšų, kurios tikriausiai skiriamos bedarbio pašalpų fondui. Gal tuo turėtume džiaugtis, bet nedžiugu, nes aplink slankioja išoptimizuoti žmonės.Dažniausiai – vyresnio, bet dar ne pensijinio amžiaus. Jų buvimas neveikia pozityviai. Juos kasdien sutinki kaip nuolatinį priekaištą, kad dar dirbi ir turi už ką pavalgyti. Be to, jie – gyva nuoroda į tavo pačios ateitį. Jų šypsenos sakyte sako: nesidžiauk – tuojir pati būsi išoptimizuota.

Kitose šalyse dabar renkamas metų žodis. Pagal tai, kurio žodžio šiemet dažniausiai ieškota, Oksfordo žodynas juo paskelbė būdvardį toksiškas, atėjusį iš graikų frazės toxikonpharmakon – užnuodyta strėlė. Taigi šiemet pasaulio žmonėms rūpėjo nuodingos atliekos, vyriškumas, apsinuodijęs panieka moterims, chemikalai, kuriais vos nenunuodijo rusų šnipo ir jo dukters, užteršta aplinka, užnuodyti santykiai ir nuodinga darbo kultūra, kai dėl nepagarbos ir perkrovos darbuotojai masiškai palieka įmones. Toksiškas tapo metų žodžiu, nes išreiškia vyravusias nuotaikas ir nerimus. Lietuvoje metų žodžiu skelbiu optimizaciją, nes ji apėmė visas gyvenimo sritis ir sugadino. Optimizacija yra toksiška – užnuodyta strėlė, jau paleista į tikslą. O koks tas tikslas? Dar nežinau.

Emancipacija. Pagaliau – vienas geras šių metų judesys. Tiesa, ir jis pareikalavo aukų. Dabar jau dauguma vengia kalbėti apie #MeToo, nes ne visai aišku, kas buvo tiesa, kas išsigalvota, jokio teismo nebuvo ir gal kas nors nepelnytai nukentėjo. Žymių vyrų įvaizdis liko svarbesnis už moterų garbę ir orumą. Vis dėlto pasaulį sukrėtęs judėjimas atkreipė dėmesį į vis dar pažeidinėjamas moterų teises ir tapo paprasčiau vyrams parodyti, kad nešvankybės nėra nei proto, nei stiprybės ženklas. Lietuvoje skandalai sutapo su moterų išsikovotos balsavimo teisės šimtmečiu. Simptomiška, kad jo paminėjimą organizavo ne valdžia, o grupė intelektualių, jau trejus metus švenčiančių emancipacijos dieną. Jei dar nežinote, – taivasario 17-oji, nes 1918 m. Vilniuje Lietuvos Tarybos vyrams paskelbus nepriklausomybės aktą,kitą dieną moterys išėjo į Kauno gatves protestuoti. Ne prieš aktą, bet prieš jų teisės kartu kurti valstybę pažeidimą.

Moterys nenusileido ir lyčių lygybė buvo įtvirtinta Konstitucijoje, kurios nedrįso keisti net autokratas Smetona. Šią pamoką verta pasikartoti. Tad šiemet vasario 17-ąją iš „Naručio“ viešbučio balkono buvo perskaityta Nacionalinio emancipacijos sąjūdžio deklaracija, raginanti nenusileisti žeminimams, patyčioms, ignoravimui ir įvertinti moterų nuopelnus. Tarsi davus ženklą, prasidėjo protestai: Reformatų parko festivalis, žygis prieš plynus miškų kirtimus, mokytojų streikas ir jį palaikančiųjų protesto akcija. Būta net laimėjimų. Atrodo, nuolankumui atėjo galas. Pagaliau išaugame naivų tikėjimą, kad valdžia rūpinasi mūsų gerove. Nesirūpina. Viską teks išsikovoti. Tai ir yra emancipacija – ex manus capere – atsiplėšk nuo tave laikančios rankos.

Tai įkvepia viltį, kad laisvi žmonės atlaikys šį biurokratų, optimizatorių ir buldozerininkų puolimą. Tokie mano burtai ateinantiems metams. Tegu patvirtina jų galią baltos Kalėdos!

 

Menotyrininkės Agnės Narušytės komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.

Rekomenduojami video