Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
A.Žvirblytė: „Muzika turi būti sušildyta širdimi“

Gimti muzikantų dinastijoje – ir laimė, ir prakeiksmas. Laimė, nes muzika, tapusi krikštamote, lydi visą gyvenimą. Prakeiksmas, nes tai sunkus kasdienis darbas, tarnystė ir misija, prasidedanti nuo vaikiškų ašarų ant fortepijono klaviatūros. M.K.Čiurlionio festivalio sumanytoja ir pagrindinė rengėja pianistė Aleksandra Žvirblytė patyrė ir viena, ir kita. Ji prisimena save mažą, žaidžiančią po fortepijonu, o vėliau prie šio karališko instrumento sodino ir savo sūnų, dabar jau tarptautinių konkursų laureatą.

Ar toji meilė muzikai paveldima genetiškai, ar perduodama gyvai?

Sunku pasakyti, bet mano žaidimų vieta vaikystėje buvo po fortepijonu. Šeimos namuose nuolat skambėjo muzika: mama Veronika Vitaitė – profesionali pianistė, tėtis Vytautas Žvirblis – chorvedys. O neprofesionalių muzikų mano giminėje – kiek tik nori. Močiutė iš mamos pusės turėjo absoliučią klausą. Mama prisimena, kad po apsilankymo kine ar teatre ji iš klausos grodavo ten skambėjusias dainas ir melodijas. Kartais ir pati kurdavo.

Šeimos susiėjimuose mama vis pagroja močiutės valsus, o aš galvoju, kad reikėtų juos užrašyti. Būtent močiutė paskatino mano mamą tapti pianiste, jos seserį – dainininke, muzikavo ir jų brolis. Mano teta turėjo fantastinį balsą. Gaila, ji nepadarė solistės karjeros, nes karo metu koncentracijos stovykloje persišaldė plaučius.

Jau nuo mažumės save matydavau prie fortepijono ir būtinai su ilga suknele. Svajonė įgyvendinta! Tėvai anksti pastebėjo, kad turiu absoliučią klausą, ir dėl muzikinio mano lavinimo ryžosi palikti Šiaulius, kur abudu buvo labai žinomi žmonės. Mokslai man ėjosi lengvai, o dėl muzikos nekilo klausimų – ši buvo arčiausiai širdies.

Dabar pati dėstote Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje, turite gabių mokinių. Sakykite, ar muzikantui pakanka tik puikios muzikinės klausos?

Muzikantui būtinas ir loginis mąstymas. Muzikos struktūra yra logiška ir jeigu nesugebi jos įžvelgti, atlikimas bus chaotiškas. Idealiausias, žinoma, yra loginio prado ir jausmingumo derinys. Manau, kad muzika yra ir emocijų menas, ji turi būti sušildyta širdimi.

Jeigu neatiduosi klausytojui dalies savęs, tavo, kaip atlikėjo, misija liks neįvykdyta. Savo studentams aiškinu, kuo skiriasi muzikantas mėgėjas ir profesionalas. Mėgėjui pačiam gražu ir to gana, o profesionalas yra tarsi muzikos mediumas, jis turi gebėti perteikti kompozitoriaus idėją, mintis ir emocijas.

Vadinasi, tai – tarsi dviguba autorystė?

Tai yra atlikėjo ir kompozitoriaus kūrybos lydinys. Genialūs kompozitoriai buvo didžios asmenybės, bet ir atlikėjas turi būti stipri asmenybė, gebanti suderinti savą ir kompozitoriaus poziciją. Objektyviai perteikti jo idėjų neįmanoma, tai daroma per asmeninę prizmę. Žinoma, yra ir tokių atlikėjų, kurie manosi esą didesni už kompozitorius, bet tai tik savęs demonstravimas.

 Muzikantu tapo ir jūsų sūnus Paulius. Ar tai įmanoma be prievartos vaikystėje?

Sūnus „grojo“ su manimi dar negimęs, nes aš koncertavau iki pat gimdymo. O mažas jis buvo tikras energijos kamuolys, labai aktyvus berniukas. Jei sėdėdavo aprimęs, puldavau matuoti temperatūros, manydama, kad serga.

Temperamentą Paulius paveldėjo iš Anapilin išėjusio tėvo, kuris buvo danas. Jis dirbo inžinieriumi, tačiau jo prosenelis buvo Kopenhagos karališkojo teatro įkūrėjas. Taigi net nežinau, kuri dinastija sūnaus kraujyje smarkesnė. Išeiti į sceną jam – tikras malonumas, jo artistiškumas čia liejasi per kraštus. Tačiau pamėginusi sūnų nuo mažens sodinti prie fortepijono, patyriau visišką nesėkmę – jis tiesiog nenustygdavo vietoje. Bet kartą prilėkė prie būgnų ir sustojo: supratau, kad jo energijai ir muzikalumui išlieti nieko geresnio nerasim. Neprašovėme, Paulius netrukus paniro į free džiazą, improvizavo drauge su O.Molokojedovu, pajuto muzikos malonumą grodamas tik iš klausos. O prie fortepijono kartu susėsdavome tarsi pažaisti, tačiau tie žaidimai vis rimtėjo.

M.K.Čiurlionio meno mokykloje sūnus mokėsi pas geras pedagoges, tačiau turėjau prižiūrėti jo darbą namuose. Itališkų scenų čia netrūkdavo: skraidantys natų sąsiuviniai, ašaros, validolis, pykčiai ir vėliau sekančios paliaubos... Jeigu kas būtų visa tai nufilmavęs, mane galbūt iš darbo būtų išmetę. Bet ar kitas mokinys man pasakytų „šito aš negrosiu“? Kita vertus, iš sūnaus sulaukdama atviros kritikos, galėjau tobulinti savo metodiką.

Taip ir liko neaišku, kuo galima privilioti vaiką, tegul ir dinastijos atžalą, prie fortepijono?

Sunku surasti vaiką, kuris norėtų šitaip dirbti nuo septynerių metų. Liberalus auklėjimas Europoje daro savo, tačiau moderniose auklėjimo sistemose yra ir gero, ir pavojingo. Jeigu žmogus nuo mažens neįpranta prie disciplinos, neturi prioritetų, jeigu negali dėl siekiamo tikslo atsisakyti kažko malonaus – tokia auklėjimo ideologija yra ydinga. Tėvai turėtų gebėti vaiką deramai nukreipti ir motyvuoti.

Gal tiems, kurie muzikoje „maudomi“ nuo mažumės, yra lengviau išplaukti į plačiuosius vandenis?

Kai sūnus buvo dar visai mažiukas, namuose ruošiau koncertui F.Listo sonatą h- mol, sudėtingą filosofinį veikalą. Studijų metais jos mokėsi ir Paulius, o aš labai stebėjausi, kaip lengvai ir greitai jis ją išmoko. Matyt, iš tikrųjų kažkas įsirašė į jo pasąmonę. Tačiau be darbo nieko nebus. Šiandien apie muziką, meną su Pauliumi jau kalbamės kaip lygūs. Dabar jau ir jis gali atsigriebti: gaunu iš jo dalykinių pastabų, tariuosi dėl savo repertuaro. Kita vertus, jis supažindina mane su naujovėmis, su jaunais atlikėjais.

O kaip yra su konkurencija? Ar pasiekus tam tikrą lygį tampa ramiau?

Matau, kiek daug sūnus dirba, kaip stengiasi. Ir aš stengiuosi neatsilikti. Atsiranda vis daugiau konkurencingų azijiečių, grojančių klasikinę europinę muziką, pianistų, kurie dirba kaip fanatikai. Yra nuomonių, kad jie groja tarsi kompiuteriai, tačiau per tą įdirbį, užsispyrimą iškyla ir labai aukšto lygio muzikantų. Negalėčiau net pasakyti, kiek daug yra iš Azijos kilusių pianistų.

80 proc. konkursų dalyvių – azijiečiai. Jie labiau įpratę paklusti, daug dirbti. Kartą vienos kinų pianistės paklausė, ar ji iš tikrųjų taip myli muziką. „Tėvas man pasakė: „Arba eini į ryžių lauką ir 8 valandas ten lenki nugarą, arba sėdi prie fortepijono“. Fortepijonas man patinka labiau“ , – atsakė mergina.

Tarptautinis M.K.Čiurlionio muzikos festivalis šiemet vyks jau ketvirtą kartą. Kuo klasikinės muzikos mylėtojus nustebinsite šįkart?

Palangoje festivalis vyks puikiose erdvėse: Tiškevičių rūmuose, Kurhauze, kultūros bare „Kablys“. Šiais metais festivalyje gros tokie grandai kaip prof. Vytautas Landsbergis, prof. Petras Geniušas. Palangoje išgirsime ir akordeonistą Martyną Levickį, danų pianistą Gustavą Piekutą. Kasmet čia dalyvauja ir M.K.Čiurlionio konkurso laureatai, taip pat ir jaunieji atlikėjai.

Neapsiribojame vien tik M.K.Čiurlionio muzika, tačiau ieškome ir naujų būdų jo idėjų sklaidai ir pateikimui. Kitaip tarus, siekiame kurti su M.K.Čiurlioniu. Pavyzdžiui, lapkritį Vilniuje numatomas projektas „Kosminis Čiurlionis“ , kurį kūriau kartu su Olegu Molokojedovu ir PetruVyšniausku.

O ar pati šiemet grosite festivalyje?

Taip, koncertuosiu kartu su soliste Vilija Kuprevičiene. Ji turi ir talentą, ir puikų gražaus tembro balsą, ir didžiulę ištvermę, kas artistui labai svarbu. Ši moteris studijavo mediciną, pabaigė socialinio darbo studijas, mokėsi karatė, ilgą laiką rūpinosi tik vaikais ir sergančiu vyru, tačiau vis tiek galiausiai atsidavė dainavimui. Ir dinastijų moterims dažnai tenka spręsti dilemą – šeima ar karjera.

Technologijų amžiuje kokybiško garso įrašais galime mėgautis ir namuose. Kaip manote, kodėl žmonės eina į koncertus?

Nes nori muzikos, kuri gimsta čia ir dabar. Ir kiekvieną kartą ji atgimsta vis kitaip. Be to, iš tokio koncerto galima išeiti ir patyrus katarsį – tokia ir yra profesionalaus atlikėjo siekiamybė.

Rekomenduojami video