Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
A.Bialobžeskis: „Gražus tas išmislas – gyvenimas“

 Charizmatiškasis aktorius ir uolus poezijos gerbėjas Andrius Bialobžeskis interviu nedalija jau daugiau nei trejus metus. Tačiau su „Valstiečių laikraščio“ skaitytojais vidurvasarį Nidoje leidžiantis vyras sutiko pasidalyti mintimis ir bent kiek įsileisti į intriguojančias, keistas, sudėtingas ir be galo įdomias savo sielos gelmes.

Kaip ir kuo šiandien gyvenate?

Dabar kontempliuoju šviesų žmonijos ateities rytojų, taiką ir sambūvį bei artimo meilę. Poeziją skaitau ne tik Nidoje, bet ir Taujėnuose, Kaune, Birštone... Dabar esu kasmetinėje piligriminėje kelionėje Nidoje, kuriai ruoštis pradedu dar sausio mėnesį. Ji visada pavyksta, tik ne iki galo. Pavasarį geriesiems darbdaviams oriai ir išdidžiai pareiškiu, kad liepą aš skęstu meditacijose ir kitose rekolekcijose Nidoje, pasiunčiu juos į tolių tolius, pasak P.Širvio, jie maloniai ir mandagiai patyli ir visada paplanuoja man darbų. Taip ir šiais metais – maldas prie marių ir miškuose kartkartėmis tenka nutraukti ir važiuoti darbuotis.

Kokios yra jūsų vasaros? Ir koks jų scenarijus būtų idealus?

Būdamas Nidoje trainiojuos po miškus, labai daug skaitau, žaidžiu tenisą, bėgioju, nes rudenį reikės bėgti pusmaratonį Vilniuje. Geriausia mano gyvenimo vasara buvo 2004-aisiais filmuojant K.Vildžiūno filmą „Aš esi tu“. Du mėnesius gyvenau miške, vienkiemyje prie ežero. Labai daug dirbome, o savaitgaliais, kai grupė išvažiuodavo, likdavau vienas namelyje. Miške, palapinėje gyveno nerealus personažas alpinistas Tomas, jis mokė mane laipioti po medžius. Į filmavimo pabaigą buvau tapęs šviesa – kai grįžau į Vilnių, kai kurie manęs nepažino, buvau nuskaidrėjęs kaip pavasario dangus.

Jau kurį laiką mano atostogų, kurių iš esmės kaip ir nėra, planas visada tas pats – kuo daugiau laiko praleisti Nidoje, kuri man yra svarbiausia vieta žemėje ir visame Paukščių Take.

Skaityti poeziją auditorijai A.Bialobžeskiui yra milžiniška prabanga, nes klausytis atėję žmonės žino, ko atėjo – jų neapgausi. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Papasakokite apie pradžių pradžias. Augote kūrybingų žmonių apsupty. Kokia buvo jūsų vaikystė ir koks buvote vaikas, paauglys?

Buvau toks, kaip ir tie kūrybingi žmonės aplink – su fantazijomis, pokštais, gyvenimo džiaugsmu ir anksti suvoktu nerimu bei liūdesiu, kad viskas ne taip, kaip turėtų būti. Jei kalbėsime apie mokyklą, buvau iš tų vaikų, kuriuos mokytojai, jei galėtų, pasmaugtų savo rankomis.

babos paveldėjau aštrų kaip Damoklo kardas liežuvį ir jį vartaliodavau visur ir visada. Tą darau ir dabar, tik mane supantys žmonės seniai suprato, kad esu toks nevaldomas purškalas bambeklis, ir tik juokiasi iš to. Beje, kūrybingų žmonių pasaulis gerokai skyrėsi nuo tarybinės mokyklos papročių, tad ir fantazijos bei pokštai keldavo visai priešingas reakcijas. Mano mama per mane pražilo vos 36-erių, nes kiekvieną mielą dieną būdavo kviečiama aiškintis dėl savo „ligonio“ sūnaus. O dabar esu tas, kuriuo mano mokykla didžiuojasi.

Ar renkantis profesiją tada nekilo kitų idėjų, minčių nei aktorystė? Ar dabar įsivaizduotumėte save veikiantį ką nors kita?

Mano paauglystės laikais Lietuvos teatras išgyveno aukso amžių, ten praleisdavau visus vakarus, lankiau šviesios atminties V.Karalienės moksleivių teatrą. Tad profesijos pasirinkimas abejonių nekėlė. Beje, tais metais, kai baigiau mokyklą, kažkodėl nebuvo stojamųjų į aktorinį, todėl metus Vilniaus universitete mokiausi lietuvių kalbos ir literatūros. Iš ten mane susėmė į Raudonosios armijos išvaduotojos gretas, kur internacionalinėje kompanijoje sėmiausi egzistencinio siaubo ir absurdo patirties, o tik grįžęs nėriau į aktorystės vandenis.

Tikrai įsivaizduočiau save sodininku. Man tai gražiausia profesija žemėje. Gal saviveiklos pagrindais tuo kada nors ir užsiimsiu.

Sako, aktoriai – gana sudėtingi sutvėrimai. Ar tam tikras žmogaus charakteris, būdas, mąstysena susijusi su šia profesija?

Niekada nekalbu apie kolegas, juolab nežinau, ar jie sudėtingi, bet aš – tikrai ne saldainis ir ne kruasanas prie rytinio puodelio kavos. Su manimi taikiai, kartais karingai sugyvena įvairių tautų slibinai (vaikystėje rijau įvairių šalių pasakas), įvairaus plauko ir kalibro demonai, kipšiukai, vorai, giliavandenė žuvis. Kartais prieblandoje pas mane ateina vilkas ir vedasi į nakties pakraščius, kur visu siaubu ir grožiu bei geismais veriasi tamsa.

Kita vertus, su manimi puikiai sugyvena ir baltasis šermuonėlis, Liūtas karalius, lakštingala, žemuogių pievelė bei princas Gautama. Nidoje mano piligrimo ir asketo namelis stovi per kelis žingsnius nuo marių, tad su visa šia kompanija kartais einame stebėti saulėtekių, kurie, kaip ir viskas Nidoje, yra išskirtiniai. Šviesos čia pavydėtų ir pats J.Vermejeris.

Manau, kad ne tik aktoriai, bet kiekvienas žmogus yra sudėtingas kaip atskiras kosminis ūkas. Jo niekada nepažinsi iki galo. Turbūt ir nereikia.

Jūs drąsiai išbandėte visas aktorystės platformas – teatrą, televiziją, kiną. Kur jaučiatės geriausiai ir kodėl?

Geriausiai, kaip jau sakiau, jaučiuosi Nidoje – miške, prie jūros ar spoksodamas į marias. Šiaip visi tie paraleliniai reiškiniai – teatras, televizija ar kinas – yra tarsi absoliučiai nesusiliečiantys indai. Visur skirtingi ritmai, užduotys, prasmės, tad ir darbas visur kitoks. Maža to, ir tuose darbuose kiekvieną kartą viskas kitaip. Beje, mane ta nežinia ir žavi, ir galbūt tai vienintelė priežastis, kodėl dar nesikapstau sode.

Šiuo metu man artimiausias kinas. Turėjau gražių patirčių. Man jis labai tinka. Filmuodamasis kine būnu labai koncentruotas, o toks sau aš visai nieko.

Vasarą A.Bialobžeskis stengiasi kuo daugiau laiko praleisti mylimoje Nidoje. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Daug metų draugaujate su poezija. Kokia buvo pažintis su ja, į ką ta pažintis išaugo šiandien?

Poezija svarbi man tapo tą akimirką, kai į gyvenimo valtį įlipo poetas, šamanas, pastovių ir kintamų dangaus srovių moderatorius A.Šlepikas. Mūsų valties yriai labai galingi ir plaukti kartu ruošiamės dar mažiausiai 40 metų. Jokie taifūnai, cunamiai ir net pridėtinės vertės mokestis jos neapvers. Tad ir poezijos mano gyvenime tik daugės. Aš visada galiu į ją atsiremti, nes saugiausia remtis į paslaptį, o gera poezija yra didžiulė, neatspėjama paslaptis – kaip sapnas, kaip mirtis... Ten yra to, ko nėra anksčiau minėtose trajektorijose – teatre, kine ar juolab televizijoje. Skaityti poeziją auditorijai yra milžiniška prabanga, nes klausytis atėję žmonės žino, ko atėjo – jų neapgausi, neprivaidinsi, tavęs niekas nesumontuos, neišmontuos. Mėgaujuosi kiekviena galimybe ją skaityti ir labai džiaugiuosi, kad poezijos skaitymo ir klausymo poreikis smarkiai išaugo. Tai – mano mėnulio sodas ir kraujuojanti saulė, be jos aš niekur niekas niekada.

Ar laikui bėgant jūsų vertybės kito? O gal tik išsigrynino?

Tie kūrybingi žmonės, kurių apsuptyje augau, buvo labai šviesūs, ir svarbiausia vertybė ten visada buvo žmogiškumas. Net nemaniau, kad ką nors turėčiau keisti, jau vien dėlto, kad tų žmonių dėka mano vaikystė buvo labai skaidri, nors gyvenome gūdžiais bolševikinių orkų laikais. Viskas labai paprasta, svarbiausia, kurioje pusėje stovėsi – šviesos ar tamsos, kai prasidės Armagedonas. O juk gali būti, jog jis jau ir prasidėjo...

Negaliu nepaklausti ir apie moteris. Kokios tai būtybės jūsų akimis? Kuo žavi, kada erzina? Ko iš jų jau spėjote išmokti?

Apie visas moteris nelabai ką galiu pasakyti, visų nepažįstu. Mano gyvenime egzistuoja tik viena moteris, atkeliavusi iš praėjusių amžių, iš milžiniškų rūmų, sodų, parkų, didingų žygių ir garbingų poelgių epochos. Su ja mes keliaujame šviesmečiais ir skraidome mėnesienoje, stumdome žvaigždes ir debesis... Mano moteris yra tarsi paslaptingas elfas – nenuspėjamas, kaip raštai ir piešiniai pirmykštėse uolose.

Dalijamės viskuo: dangumi ir vandeniu, miškais ir ežerais, siela ir krauju, ir, žinoma, ugnimi ir kardais. Labiausiai dalijamės aistra, svarbiausia meilės palydove. Nuodais dar nesidalijam. Tai va toks princesius yra mano moteris, su kuria mano likimas suraišiotas įvairiaspalviais gyvenimo siūlais.

O išmokau nemažai – apvaldyti savo ugnikalnius, laukinius arklius ir kitus nereikalingus ramybės drumstėjus. Į mano šiaurę ėmė sklisti saulės šiluma, o prigimtinė vienatvė palengvėjo.

Ar turite pomėgių?

Visada didžiausias mano pomėgis buvo knygos. Dar futbolas. Kadangi nusidėvėjau, tai futbolą pakeitė tenisas. Dar labai mėgstu vaikščioti, sėdėti ir tiesiog žiūrėti į žmones. Ir galvoti, koks gražus tas išmislas – gyvenimas.

 

Rekomenduojami video