Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
A.Baltakis: „Noriu rašyti žmogui, tokiam kaip aš“

Bene vyriausias Lietuvos poetas, gyvasis klasikas Algimantas Baltakis šauniai atšventė garbingą 90-mečio jubiliejų:išleido naują poezijos knygą, surengė įsimintiną jubiliejinį kūrybos vakarą Rašytojų klube, apsilankė vaikystės kaime Strazdiškyje. 1930 m. gimęs rašytojas priklauso „pirmajai kartai nuo žagrės“,per kurios nugarą pervažiavo istorijos ekskavatorius. Atmintyje įsirėžė ne tik poezijos posmai, bet ir prisiminimai apie praėjusį laiką, išėjusius draugus bei artimuosius. „Ir dabar,senatvėje,/ pakartosiu,/ ką ir jaunystėje sakiau:/ man visai nesvarbu – / patinku jums, ar ne. / Man svarbu – / ištarti žodžius, / gimstančius gomuryje. / Jų neištaręs – / uždusčiau.“ (Eilėraštis „Ars poetica“)

Jubiliejui – nauja knyga

Pernai vasarį poeto gerbėjai, atėję pasveikinti su garbingu jubiliejumi, netilpo į Rašytojų klubo salę.

„Niekada nemaniau, kad taip ilgai gyvensiu ir savo 90-mečiui parengsiu naują knygą. Sykį poetas Rimvydas Stankevičius manęs paklausė, kodėl neberašau eilėraščių. Sakau jam, esu senas, nežinau, apie ką dar galėčiau rašyti. O jis man: „Rašykite apie savo senatvę.“ Kiek pasvarstęs paklausiau bičiulio patarimo. Ėmiau vėl rašyti. Bet rašymui reikia sveikatos, tuoj pakyla spaudimas, imi nervintis, tinkamo žodžio nerasdamas. Naktimis nemiegi. Ar verta taip kankintis?

Neįmantri poetinė kalba, nuoširdumas ir intymūs, žaismingi meilės motyvai lėmė A.Baltakiui tapti labiausiai dainuojamu poetu.

Šia tema pakalbėjau su Ramute Skučaite– lyg juokais, lyg rimtai paprašiau moralinės paramos, seseriško patarimo. Sakau, sava pensininko būtimi nesiskųsčiau, jei ne ta kasdienė graužatis: aš vėl nieko neparašiau. Gal be reikalo graužiuosi. Juk esu garbaus amžiaus. Tad palaimink mano ketinimą būti tik pensininku. Deja, Ramutė manęs nepalaimino. Ji netgi pasiūlė pavadinimą – „Pavargę žodžiai“ – mano būsimai knygai. Sako, nepatingėk pasėdėti prie rašomojo stalo. Nėra įkvėpimo? Atsiras bedirbant. Taip pat pridūrė, kad talentas įpareigoja.

Tai sėdau ir per pusmetį parengiau eilėraščių knygą „Skrynelė dvigubu dugnu“. Žinoma, apmatų iš anksčiau turėjau. Kai ką dar iš archyvo ištraukiau. Neužmiršau ir Ramutės pasiūlymo: pirmąjį knygos skyrių pavadinau „Pavargę žodžiai“. O kad atsirastų knygoje ir jaunatviškumo, iš dainų, rašytų pagal mano tekstus, atrinkau man mielesnes ir iš jų sudariau antrą knygos skyrių – „Posmai, virtę dainomis“.Pernykštėje Vilniaus knygų mugėje „Skrynelė dvigubu dugnu“ buvo perkamiausia Rašytojų sąjungos leidyklos knyga“, – džiaugėsi poetas.

Atgijo A.Baltakio Strazdiškis

Poeto vaikystės kaimas Strazdiškis, seniau priklausęs Utenos, o dabar – Anykščių rajonui, seniai išnykęs. Dar 1979 m. A.Baltakis jį „apraudojo“ poezijos rinkinyje „Strazdiškio elegijos“. Tačiau šaunieji Anykščių muziejininkai pernai sutvarkė poeto sodybvietę –joje vyko tarptautinė poezijos šventė „Poezijos pavasaris 2020“.A.Baltakis buvo garbingiausias svečias.

Į kultūros renginius ir į polikliniką rašytoją lydi anūkė. Tautvydo Kontrimavičiaus nuotr.

„Tai man buvo netikėtas, malonus siurprizas. Prieš 30 metų su Justinu Marcinkevičiumi lankėmės Strazdiškyje–visa apėję brūzgynais, išlikę tik mano tėvo sodinti uosiai ir sena liepa, sunkiai suradome šulinį. Vasarą atvažiavęs nustebau – anykštėnų sutvarkytą sodybvietę puošia architekto Žilvino Prano Smalsko sukurta medinė skulptūra„Strazdas“. Tokie patys paukščiai rodo kelius Strazdiškio link ir nuo aplinkinių Baltenių, Gečionių,Velykūnų kaimų kryžkelių. Skaičiau eilėraščius iš atminties, sėdėdamas paties vyskupo A.Baranausko krėsle, kuris buvo atvežtas iš jo Klėtelės Anykščiuose. Džiugu, kad į šventę suvažiavo kraštiečiai ne tik iš Anykščių, bet ir Utenos rajono Leliūnų seniūnijos“, –įspūdžiais dalijosi poetas.

A.Baltakį, sėdintį A.Baranausko krėsle, sveikino poeto bičiulė, buvusi Utenos rajono Leliūnų seniūnijos seniūnė L.Petronienė. „Poezijos pavasaris 2020“,Strazdiškis.Tautvydo Kontrimavičiaus nuotr.

Trys muškietininkai

1949 m. po karo baisybių į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbos įstojo A.Baltakis, J.Marcinkevičius, Alfonsas Maldonis. Studijų laikais gimusi draugystė tęsėsi visą gyvenimą – jie buvo vadinami „trimis muškietininkais“.

„Draugystėje negali būti „falšyvas“. Gali turėti ydų, bet negali būti nenuoširdus. Iš mūsų trijų draugų aš buvau pats nerimčiausias.Jaunystėje esu lankęs bokso treniruotes. Turėjau 16 oficialių kovų, 11 iš jų pralaimėjau. Tačiau tas nerimtumas netrukdė mums draugauti. Draugystėje, kaip ir šeimoje, vienas kitą papildai. Džiaugiuosi, kad turėjau tokius šaunius bičiulius, kurių špaga galėjau pasikliauti. Ir dabar, nors jie į mane žvelgia nuo debesies, su jais dažnai pasikalbu. Iš mano kurso gyvas tik tautosakininkas akademikas Leonardas Sauka.

O su Maldoniu buvo kitokia draugystė. Turėjome bendrą aistrą – meškeriojimą. Juokaudavome, kad žvejyboje nėra dviejų nemalonių dalykų: tarybų valdžios ir žmonų. Iš pradžių, kai jau turėjau automobilį, o Alfa – dar ne, meškeriodavome vis kitur, kad pažintume Lietuvą, o paskui turėjome keletą gerų vietų, į kurias traukdavome net žiemą. Menu akimirką žuvingą...O kiek kartų esu įlūžęs. Nidoje krėtėme kvailystes, mašina varinėjome per ledą: atidarydavome dureles, užpakalyje užkabindavome plūdurą, kad jei mašina nuskęstų, žinotume, kur“, – jaunystės nuotykių nepamiršo poetas.

A.Baltakis su vienu iš geriausių draugų – J.Marcinkevičiumi. Antano Sutkaus nuotr.

Į kaimą – padainuoti

Neįmantri poetinė kalba, nuoširdumas ir intymūs, žaismingi meilės motyvai lėmė A.Baltakiui tapti labiausiai dainuojamu poetu.

„Autorių teisių agentūra yra užregistravusi 189 dainas, sukurtas pagal mano žodžius, todėl kas ketvirtį už jas gaunu honorarą. Tačiau ir senatvėje muzika man yra gyvybiškai svarbi – net pragmatine prasme: iš jos iki šiol šį tą prisiduriu prie pensijos. Juokauju, kad viešajame gyvenime dabar dalyvauju nedalyvaudamas – už mane dirba mano dainos. Neseniai televizija rodė programą „Gražiausios lietuvių poetų dainos“. Ten skambėjo 6–7 dainos pagal J.Marcinkevičiaus žodžius, ir ne mažiau – pagal mano. Justino dainos apie tėvynę, o mano – apie meilę. Eilėraščiuose vengiu skambių žodžių. Noriu rašyti žmogui, tokiam kaip aš. Taurus paprastumas – didelė vertybė. Rašant man svarbiausi du dalykai – emocija ir melodija“,– atskleidžia pats padainuoti mėgstantis poetas.

„Studijuodamas dainavau P.Sližio vadovaujamame Vilniaus universiteto chore, su kuriuo respublikiniuose konkursuose nuolatos laimėdavome pirmąsias vietas. Beje, studijų metais su J.Marcinkevičiumi dainavome ir fakulteto oktete.Jis dainavo bosu, o aš – baritonu.

Šiais laikais gal net sunku įsivaizduoti, bet mes keturiese – aš, Justinas, dailininkas Stasys Krasauskas, beje, savo laiku dainavęs operoje, važiuodavome pas A.Maldonį į jo sodybą Linmarkyje pasidainuoti. Iš visos širdies. Žinoma, ir pagerdavome, bet daina buvo pirmoje vietoje. Ten įspūdingas kraštovaizdis – lomos su ežerais, dėl ko galėdavai girdėti net penkis aidus. O, kaip mes tuomet traukdavome „Aš išdainavau visas daineles...“ Net lenktyniaudavome, kuris daugiau dainų moka. Ir šventas giesmes giedodavome – juk visi iš vaikystės dar atsiminėme tai, ką bažnyčioje per pamaldas buvome girdėję.“

Prisitaikymas – galimybė išlikti

Baltakį ir kitus jo kartos poetus patriotai kaltina prisitaikymu ar net kolaboravimu. Poetas atremia: „Mes buvome tie, per kurių nugaras tas istorijos ekskavatorius pervažiavo. Grūmėsi du įnirtę milžinai, dvi galybės – Rusija ir Vokietija. Mes visa tai patyrėme savo kailiu. Ir kad dėl to pelnėme kolaborantų epitetą, man asmeniškai ypač skaudu ir pikta. Su kuo ir prieš ką kolaboravome? Kol priešinosi miško broliai, kiekvienas šiame pasipriešinime puoselėjome nors ir ne itin pagrįstą, bet svarbiausiąją viltį. Kai pasipriešinimas baigėsi, neliko jokių iliuzijų. Saugumas šienavo be atodairos – kaltus, nekaltus. Iš 50 kurso lituanistų viso labo tik trys buvo komjaunuoliai, o iki studijų pabaigos – beveik visi. Tai buvo galimybė išlikti. Mūsų kartai labai svarbūs1956-ieji. Pamatėme, kaip sovietai šiurpiai numalšino laisvės judėjimą Vengrijoje. Viduryje Europos. Viso pasaulio akivaizdoje. Palaidojome paskutines viltis.

E.Mieželaitis tuomet susisodinęs mane, Justiną, Alfonsą Maldonį kalbėjo: „Aš žinau, ką jūs galvojate. Jūs nenorite su sovietais susidėti ir manote, kad visą gyvenimą vien apie meilę ir gamtą rašysite. Laukiate, kada sužlugs tarybų valdžia. Neturėkite iliuzijų: sovietai atėjo ne laikinai, o visam jūsų gyvenimui. Ar pokario partizanams kas nors padėjo? Tad jei norite ką nors padaryti savo šalies, jos kultūros labui, stokite į partiją ir patys imkitės atsakingų postų. Antraip juos užims tie, kurie nemyli nei Lietuvos, nei kultūros.“ Tada visi trys ir įstojome“,– prisimena A.Baltakis, tapęs žurnalo „Pergalė“ vyr. redaktoriumi.A.Maldonis ėmėsi vadovauti „Vagos“ leidyklai, o J.Marcinkevičius tapo Rašytojų sąjungos pirmininko E.Mieželaičio pavaduotoju. J.Baltakis partinį bilietą padėjo po Sausio 13-osios įvykių.

Gynė J.Marcinkevičių

A.Baltakis gynė J.Marcinkevičių, kai TV laidos „Krantas“ vyr. redaktorius V.Matulevičius, pasitelkęs Tomą Venclovą ir Aleksandrą Štromą, „demaskavo“ Justiną, neva jis pagal saugumo užsakymą parašė apysaką „Pušis, kuri juokėsi“. Poetą smerkianti publikacija pasirodė ir savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“.

„Šiąnakt niekaip negalėjau užmigti. Ramybės nedavė šlykštus pokalbis, kurį „suorganizavo“ Saulius Šaltenis savo „Atėnuose“. Jei būtų 19 amžius, už tokią šlykštynę jį iškviesčiau dvikovon. Daugiau su šiuo žmogumi neturėsiu jokių reikalų, jis man miręs.T.Venclova, A.Štromas, S.Šaltenis pasikėsino į du šventus dalykus: rašytojo garbę ir jo talentą,– dienoraštyje rašė A.Baltakis. – Justas pakvietė pasivaikščioti po Varnų kalną. Įsikalbėjom. Niekad dar nemačiau Justo tokio sutrikusio. Sako, ir gyventi nesinori. Aš jį raminau kaip sugebėjau.“

Gindamas draugą, A.Baltakis parašė atvirą laišką S.Šalteniui, kurį išspausdino „Tiesa“. A.Baltakis taip pat pasipiktino 2012 m. „Literatūroje ir mene“ spausdintu Irenos Balčiūnienės straipsniu, kuriame ji „plaka“ ne tik Justiną, bet ir Vandą Zaborskaitę. Jis nepritaria ir filosofės Nerijos Putinaitės straipsniams žiniasklaidoje.

„J.Marcinkevičius Lietuvos dvasinei rezistencijai yra davęs kur kas daugiau negu jie visi keturi kartu padauginti. Esame bene paskutinė karta, kuri dar mokėsi nepriklausomos Lietuvos mokykloje, gavusi ne tik žinių, bet moralės ugdymo pagrindus. Justinas stropiai laikėsi tų tiesų visą gyvenimą, taip išaugdamas, pelnydamas nacionalinio poeto titulą, kokį turėjo gal tik Maironis. Justinas buvo Lietuvos moralės simbolis ir sargybinis, turintis didžiulį autoritetą ir visuomenės palaikymą. Poetas eruditas Valdas Kukulas J.Marcinkevičių vadino lietuvių literatūrinės visatos centru. Man buvo liūdna ne tik dėl to, kad J.Marcinkevičius taip nepelnytai puolamas. Man klaiku, kad tokio talento rašytojas ir tokios moralės žmogus privalo prieš kažką teisintis, atlikinėti viešą atgailą. O ar šio didelio menininko ir žmogaus prievartautojai dėl savo darbų graužiasi ar nesigraužia, palikime spręsti jų sąžinei.“

Tėvas, senelis, prosenelis

„Tėvas buvau labai nekoks (jaunas, padūkęs, užsiėmęs savimi), senelis pusė velnio, o prosenelis – beveik idealus. Ne veltui sakoma, kad žmogus tobulėja“, – sako poetas.

Su žmona Sigita poetas gyvena jau 67 metus. S.Baltakienė juokauja, kad jos vyras taip ilgai gyvena todėl, kad geria jos kraują. Algimantas atkerta, kad bjaurus dalykas turėti gražią žmoną – neįdomu svetimoteriauti. Jei pabandai, įsitikini, kad kitos – daug blogesnės. „Aš ją žiauriai mylėjau, žiauriai pavyduliavau. Taigi kvailas buvau. Turbūt niekas kitas neparašė tiek eilėraščių apie meilę.“ Pora neslepia, kad kartais pasipyksta, pasibara. Kai buvo jauni, net indai duždavo. Didžiausia tragedija Baltakių šeimai – jų 40-mečio sūnaus Sauliaus savižudybė 2000 m.

„Retai išeinu iš namų, bet kiekvieną šeštadienį anksti ryte vis nukeliauju į kokį gražų, unikalų Lietuvos kampelį. Šįryt lankiausi Žuvinto rezervate. Kai čia buvau prieš dvi savaites, kitų paukščių skardžius balsus stelbė pilkųjų žąsų gagenimas. Ir dar daug kur spėju apsilankyti per pusvalandį. Jau supratote, kad klausiausi šeštadienio radijo laidos „Gamta – visų namai“. Žinau, kad ir kiti mano bendraamžiai nekantriai jos laukia. Mums, retai beišeinantiems iš namų, suteikiama puiki proga leistis į keliones po gimtąjį kraštą.“

Rekomenduojami video