Šilta žiema buvo palanki žievėgraužiams peržiemoti. Labiau sušilus ir įsivyravus sausiems orams, eglės gali pajusti drėgmės trūkumą, apsilpti ir tapti neatsparios kenkėjų atakoms. Panašiai kaip ir pernai, vėl galima labai ankstyva žievėgraužio tipografo aktyvumo pradžia.

Mišką reikia stebėti

Prognozuojama, kad vabalo populiacija darys didelę žalą Lietuvos eglynams. Valstybinė miškų tarnyba (VMT) ragina miškų savininkus apžiūrėti ir stebėti savo miškus, kuriuose gausu eglių.

Žievėgraužis tipografas pastaruosius keletą metų labai ženkliai kenkia eglynams. Visi miške augantys 40 metų ir vyresni eglynai yra tinkami kenkėjui apsigyventi. Retais atvejais jis apninka ir šalia eglių augančias pušis, tačiau dažniausiai tik nedidelius jų kiekius.

Žievėgraužio tipografo pakenkimų eglynuose būna kasmet, skiriasi tik jo nudžiovintų eglių kiekis. Daugiamečiai kenkėjo stebėjimai rodo, kad masinio pobūdžio žievėgraužio tipografo židiniai kildavo bei pasikartodavo kas keliolika metų ir tęsdavosi 2–4 metus. Kilimui įtakos turėjo susidarę kenkėjui plisti tinkami orai – sausros ir kaitros, taip pat laiku iš miško nepašalintos vėjo išverstos ir išlaužtos eglės, kurios labai tinka žievėgraužiams pasidauginti.

Gausiausia – šalies pietuose

Nuo 2021 metų stebimas ryškus kenkėjo suaktyvėjimas. 2023 metais šalyje buvo pakenkta daugiau nei 1 mln. kub. m eglių. Tuomet didžiausius eglių kiekius žievėgraužis tipografas nudžiovino Šalčininkų, Vilniaus, Trakų, Panevėžio ir Rokiškio savivaldybėse, kur dėl kenkėjo išplitimo buvo paskelbta stichinė nelaimė. Pernai pakenkė apie 700 tūkst. kub. m eglių ir stichinė nelaimė skelbta Kazlų Rūdos, Vilniaus, Trakų, Šalčininkų ir Rokiškio savivaldybių miškuose.

VMT vykdomo monitoringo duomenimis, 2024 metais gausios žievėgraužių populiacijos vyravo visoje Lietuvoje. Ekstremaliai gausios jos fiksuotos pietinėje šalies dalyje. Labai gausi žievėgraužio tipografo populiacija buvo vidurio, šiaurės ir rytų Lietuvos eglynuose.

Praėjusiais metais fiksuotas labai ilgas kenkėjų skraidymo periodas, prasidėjęs kovo pabaigoje ir išsitęsęs net iki spalio pradžios. Dėl rekordiškai šiltų orų, aktyvus kenkėjo skraidymas fiksuotas visą rugsėjo mėnesį. Tai buvo labai neįprasta Lietuvos klimato sąlygomis. Taip pat neįprastai anksti pavasarį fiksuota ir pirmųjų žievėgraužio tipografo vabalų skraidymo pradžia.

Populiacijos prognozės nekokios

Išlieka labai didelė masinio dauginimosi židinių susidarymo rizika 2025 metais. Kenkėjų populiacijos pokytį lems klimatinės šių metų pavasario ir vasaros sąlygos. Įsivyravus karštiems ir sausringiems orams, žievėgraužio tipografo populiacija gali pasiekti naujas rekordines aukštumas.

Veiksmingiausias žievėgraužio tipografo naikinimo būdas – surasti šviežiai kenkėjo apniktas žalias egles ir jas pašalinti iš miško, kol kenkėjo naujoji karta vystosi po tų eglių žieve. Išvežus daugiau kaip 0,5 km iš miško eglių medieną kartu su ten esančiais kenkėjais, joje išsivystę vabalai nebesugrįžta atgal į mišką ir negali apnikti bei nudžiovinti naujų eglių.

Pagrindinis požymis, kad žalią augančią eglę apniko žievėgraužiai – stiebo kelmas prie žemės būna apibyrėjęs rudomis smulkiomis išgraužomis. Spygliai dar žali, o žievės vidiniuose sluoksniuose kenkėjai jau išgraužę daugybę takų. Tokias egles būtina kuo skubiau pašalinti iš miško kartu su po žieve besivystančiais žievėgraužiais.

Eglė kartais gali mėginti gintis sakais užliedama pradėjusius graužtis žievėgraužius. Tuomet ant žievės paviršiaus matomi išbėgę skaidrių sakų lašeliai. Vėliau pakenktos eglės spygliai tampa šviesiai žali, pagelsta, po to parunda ir byra. Džiūstančių eglių žievę kala ir lupa geniai, ieškodami žievėgraužio lervų ir vabalų. Galiausiai atsilupa ir krenta žievė, medis nudžiūsta.

Parengta pagal VMT