Sekminių švente baigiamas velykinis laikas; toliau iki Advento tęsis eilinis liturginis laikas. Šį laiką pradedame švęsdami Švč. Trejybės šventę, kviečiančią mus apmąstyti Dievo slėpinį. Iš tikrųjų Dievas mums yra slėpinys. Matomą pasaulį – planetas, žvaigždynus, žemę ir patį žmogų – mes galime tyrinėti ir daug ką suprasti, kas vyksta aplink mus ir mumyse. Deja, to paties negalime padaryti su antgamtine tikrove.

Matydami gražią gamtą, protingus žmones, planetas ir žvaigždynus, susimąstome: iš kur visa tai? Jei žmogus neturi išankstinio nusistatymo netikėti Dievo, protas tiesiog reikalauja pripažinti protingą ir galingą Kūrėją, be kurio neįsivaizduotume tokio nuostabaus pasaulio. Tačiau jei neturėtume Dievo apreiškimo, čia ir sustotume: tikėtume vieną ar daugelį dievų, kaip senovėje tikėjo lietuviai ir kitų tautų žmonės.

Mūsų laimei, Dievas apie save yra apreiškęs ir tą apreiškimą esame paveldėję. Pirmąsias žinias apie Dievą paveldėjome iš judaizmo. Jis turi Pradžios knygą, Išėjimo knygą, Pakartoto įstatymo knygą, Pranašų knygas ir kitas Senojo Testamento knygas, iš kurių daug ką sužinome apie Dievą, jo kūrybą ir veikimą žmonijos istorijoje. Skaitydami Pradžios knygą, randame pasakojimą apie pasaulio ir žmogaus sukūrimą, apie pirmųjų tėvų nuopuolį ir Dievo išrinktosios tautos istoriją.Pranašų knygose aptinkame užuominų apie būsimą Mesiją – Gelbėtoją. Šių pranašysčių išsipildymas įvyko su Jėzaus įsikūnijimu.

Mes, krikščionys, turime Naujojo Testamento knygas, tarp jų keturių autorių užrašytą Evangeliją – Gerąją Naujieną apie Jėzaus, Dievo Sūnaus, įsikūnijimą ir gyvenimą žemėje, apie jo įkurtą tikinčiųjų bendruomenę – Bažnyčią. Turime Apaštalų darbų knygą, pasakojančią apie Bažnyčios pirmuosius žingsnius žmonijos istorijoje. Iš Naujojo Testamento knygų sužinome apie Jėzaus pažadą atsiųsti Šventąją Dvasią ir to pažado išsipildymą per Sekmines.

Švč. Trejybės šventė skirta trims dieviškiesiems Asmenims – Tėvui, Sūnui ir Šventajai Dvasiai, kurie yra ne trys dievai, o vienas Dievas, pagerbti. Tėvui priskiriamas pasaulio sukūrimas; jo Išmintis yra Amžinasis Žodis – Sūnus, kurį Tėvas gimdo ir per kurį sukurtas visas pasaulis, o iš Tėvo ir Sūnaus abipusės meilės kyla Šventoji Dvasia, veikianti pasaulyje ir Dievo malonės nušviestoje žmogaus širdyje. Apaštalas Paulius apie tai kalba:„Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5, 5);„Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai. Jūs gi esate gavę <...> į vaikystės Dvasią, kurioje šaukiame: Aba, Tėve!“ (Rom 8, 14–15).

Kol gyvename žemėje,tik netobulai pažįstame antgamtinę tikrovę, taip pat ir Dievą, nes savo ribotu protu esame nepajėgūs suvokti begalinio Dievo išminties ir meilės gelmės. Amžinybėje mūsų pažinimas bus tobulesnis:mes mylėsime Dievą ir būsime apgaubti Jo meilės;juo žavėsimės, jį garbinsime ir būsime be galo laimingi, tačiau niekuomet nepažinsime Dievo taip, kaip jis pažįsta save.

Dėkokime Dievui, leidusiam pažinti save kaip Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią, dėkokime Švč. Trejybei už Dievo pažinimo ir meilės dovaną.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius